Valstybių šimtmečiui – lenkiškas varpas Henrykas
Į ma­žo Va­dak­tų mies­te­lio baž­ny­čios var­pi­nę ne­se­niai at­vež­ta len­kų do­va­na – nau­jai iš­lie­tas var­pas, lai­ki­nai va­di­na­mas Hen­ry­ko var­du. Se­na­sis su­ski­lęs var­pas nu­ke­lia­vo į Že­mai­čių vys­ku­pys­tės mu­zie­jų. To­kius po­ky­čius, ga­li­ma sa­ky­ti, ne­tie­sio­giai ini­ci­ja­vo len­kų ra­šy­to­jo, No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­to Hen­ry­ko Sien­kie­wic­ziaus kū­ry­ba.

Mažas Vadaktų miestelis Radviliškio rajone yra įsikūręs istorinėje Liaudos žemėje. Liaudė (Lauden) paminėta 1372 metų Hermano Vartburgiečio Livonijos kronikoje, kryžiuočiai tuomet smarkiai nuniokojo šią žemę. H. Sienkiewicziaus (1846–1916) romano „Tvanas“ veiksmas vyksta būtent šiuose kraštuose. Pagal rašytojo tėvo giminės herbą žinoma, kad jis kilęs iš dar XVI amžiuje Lietuvoje apsigyvenusių totorių. Todėl neatsitiktinai H. Sienkiewicziaus 100-osios mirties metinės prieš dvejus metus buvo paminėtos ir Vadaktuose.

Lenkų idėja

Kaip pasakojo tuose renginiuose dalyvavęs Žemaičių vyskupystės muziejaus vedėjas Antanas Ivinskis, iškilmių inociatorius – kultūrininkas iš Varšuvos Janas Tadeuszas Sklodowskis. Tąkart į Lietuvą jis buvo atvežęs ir būrį kultūros ir meno veikėjų iš Varšuvos bei Seinų, svečiai aplankė ir H. Sienkiewicziaus kūriniuose aprašytas vietas, netoliese esančią Czeslawo Miloszo gimtinę. Ant Vadaktų bažnyčios sienos tuomet buvo atidengta memorialinė lenta H. Sienkiewicziui, vyko mokslinė konferencija, buvo pasodinta 100 ąžuoliukų draugystės parkas.

Ant naujojo varpo išlieti Lietuvos ir Lenkijos valstybių herbai, Henryko Sienkiewicziaus atvaizdas, užrašai lietuvių ir lenkų kalbomis.Jano Felczynskio varpų liejyklos nuotrauka

J.T. Sklodowskiui Vadaktų klebonas Remigijus Jurevičius tuomet pasiguodė, kad bažnyčios varpas seniai suskilęs, skamba ne taip, kaip turėtų. Kitas buvęs varpas prieš penkerius metus buvo pavogtas, sudaužytas ir parduotas metalo supirkėjams. Lenkams spontaniškai kilo mintis Lenkijoje organizuoti lėšų rinkimą naujam varpui. Idėjai entuziastingai pritarė tuomet renginiuose dalyvavęs buvęs policijos pareigūnas, dabar jau pensininkas iš Seinų krašto Lechomiras Domaszewiczius. Jo giminės šaknys – Vadaktuose, nemažai giminaičių palaidota Radviliškio rajono Pociūnėlių kapinaitėse. Pats L. Domaszewiczius krikštytas Krekenavoje.

Varpas buvo nulietas nuo 1808 metų veikiančioje Jano Felczynskio varpų liejykloje Peremislio (Przemysl) miestelyje (prie sienos su Ukraina, ties Lvovu).

Varnių varpų liejykla

„Smagu, kad lenkai pažadą tęsėjo. Surinko lėšų, nuliejo varpą ir padovanojo Vadaktams, – pasakojo A. Ivinskis. – O Žemaičių vyskupystės muziejus iš Vadaktų parsivežė seną, suskilusį varpą. Varniuose jį eksponuoti tikrai yra priežasčių. Juk nuo XVIII amžiaus iki 1831 metų sukilimo Varniuose veikė garsi varpų liejykla, varpais aprūpindavusi visą Lietuvą. Liejykla buvo įsteigta Žemaičių vyskupo Stepono Giedraičio. Manoma, kad pirmasis varpas buvo nulietas 1786 metais, jis iki šiol kabo Varnių katedroje. Deja, pernai šis istorinis varpas suskilo, todėl jis jau neskamba. Kai kuriose Šiaulių vyskupystės bažnyčiose dar galima išgirsti Varniuose lietų varpų skambesį.“

Kaip pasakojo A. Ivinskis, caro valdžia, keršydama Žemaičių vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui už 1831 metų sukilimo rėmimą, liejyklą sudaužė. Nors dabar iš Vadaktų į muziejų parsivežtas varpas nebuvo lietas Varniuose (jis pagamintas 1883 metais Rusijoje), vis tiek tai labai svarbus eksponatas kalbant apie buvusią Varnių varpų liejyklą. Ir, beje didžiausias bei sunkiausias eksponatas.

Valstybių šimtmečiui

Naująjį Seinų paminklų apsaugos draugijos ir Seinų parapijos dovanotą varpą puošia Lietuvos ir Lenkijos herbai, H. Sienkiewicziaus portretas, užrašai lietuvių ir lenkų kalbomis. Lenkai norėjo, kad varpas atspindėtų lietuvių ir lenkų draugystę, persipynusią dviejų šalių istoriją.

Ant bronzinio, 420 kg sveriančio varpo išlieta ir Krekenavoje esančio, stebuklingomis galiomis garsėjančio Dievo Motinos paveikslo kopija. XV amžiuje šis paveikslas į Krekenavą buvo atvežtas iš Krokuvos. „Tai, kas pavaizduota ant varpo, buvo sugalvota lenkų. Labai gražu, kad pavaizduota būtent Krekenavos Dievo Motina, kitaip sakant, vietinės bažnyčios paveikslo kopija, – pasakojo A. Ivinskis. – Ji brangi ir lėšų rinkimo iniciatoriui L. Domaszewicziui, girdėjau, kaip jis sakė, kad yra krikštytas po šiuo paveikslu.“

Varpo dovanojimo akte rašoma, kad lėšos, skirtos varpo gamybai, buvo suaukotos lenkų visuomenės, gamybą parėmė ir Lenkijos tautinis fondas. Varpas kol kas vadinamas rašytojo, Nobelio premijos laureato Sienkiewicziaus vardu – Henrykas. Vėliau jis bus pašventintas Jono Pauliaus II vardu. Varpą puošia užrašas lietuvių ir lenkų kalbomis: „Henryko Sienkiewicziaus – Laudos praeities dainiaus atminčiai. Abiejų valstybių atgimimo šimtmečiui. Lenkai-lietuviai. Skambinu širdžių tvirtybei – Henryk.“