Turistus į Šventąją kvies nautofonas
Vis aukš­čiau ke­lian­ti gal­vą, nors ne­re­tai Pa­lan­gos po­du­kra va­di­na­ma Šven­to­ji ga­li tap­ti vie­nin­te­liu pa­jū­rio kam­pe­liu, ku­ria­me veiks nau­to­fo­nas – elek­troa­kus­ti­nis prie­tai­sas, ku­ris esant rū­kui, kai švy­tu­rio švie­sos jū­ro­je ne­ma­ty­ti, sklei­džia spe­ci­fi­nį gar­są ir taip sig­na­li­zuo­ja lai­vams, ro­do jiems ke­lią į uos­tą.

„Šventojoje, kopose prie garsiosios skulptūros „Žvejo dukros“, yra išlikęs autentiškas, 12 metrų aukščio nautofono bokštas. Kiti, buvę Klaipėdoje, Nidoje, nugriauti. Puoselėjame planus nautofoną suremontuoti ir atgaivinti kaip turistinę atrakciją. Laukia ilgas ir sudėtingas darbas, nes pirmiausia reikia sutvirtinti patį bokštą, o vėliau remontuosime ir keturis nautofono garsiakalbius. Kai šis prietaisas ims ūkti, turėtų būti įdomu ir neįprasta“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo Šventosios turizmo asociacijos vadovas Kęstutis Oginskas.

Lietuvos pajūryje buvo bent keturi nautofonai: du – Nidoje (pajūryje ir pamaryje) ir po vieną – Klaipėdoje (ant šiaurinio molo) bei Šventojoje.

Esą sutvarkytas nautofonas puikiai papildytų kuriamą turistinį-pažintinį maršrutą prie ruošiamo atkurti Šventosios uosto, kurį neseniai perėmė valdyti Palangos miesto savivaldybė.

Veikė pokariu

Į pietus nuo Šventosios uosto molo, kopose, stūksantis metalinis bokštas nė iš tolo neprimena potencialaus lankytino objekto. Anot šventojiškių, retas kuris svečias žino, kad tai – jūrinis įrenginys, skirtas žvejams.

„Seniau juk nebuvo GPS, modernios navigacijos, todėl į Baltiją išplaukusiems žvejams teko orientuotis naudojantis primityviomis priemonėmis. Kelią į uostą rodo švyturys, tačiau pakilus tirštam rūkui jo skleidžiamos šviesos nematyti. Tuomet gali kliautis nebent kompasu, kuris naudingas tik tada, kai tiksliai žinai, kur esi. Priešingu atveju gali klaidžioti rūke ir nerasti kelio į uostą. Būtent tokiais atvejais praversdavo nautofonai“, – aiškino K. Oginskas.

Žinoma, kad Lietuvos pajūryje buvo bent keturi nautofonai: du – Nidoje (pajūryje ir pamaryje) ir po vieną – Klaipėdoje (ant šiaurinio molo) bei Šventojoje. „Mūsiškis statytas 1959 metais, o išjungtas, nebenaudotas nuo 1979-ųjų. Per šį rudenį vykusią šimtmečio laužų pajūryje akciją buvome pakilę į nautofono bokštą. Įkėlėme statinę ir joje uždegėme laužą. Pamatėme, kad yra keturi elektriniai garsiakalbiai, kurie nei sudaužyti, nei kitaip suniokoti. Tuomet šovė mintis, kad nautofoną būtų prasminga atgaivinti. Iki gruodžio pabaigos parengsime ir pristatysime idėjos koncepciją“, – sakė Šventosios turizmo asociacijos vadovas.

Pirmiausia planuojama įrengti atotampas, kurios kadaise laikė bokštą, bet buvo demontuotos. Esą pačios konstrukcijos dabar kelia praeiviams pavojų ir po stipresnės audros gali nugriūti. „Ekstremalių pojūčių mėgėjai lipdavo į bokštą, bet dabar privirinome grotas, kad to nebedarytų. Nukirstas ir kabelis, tiekęs elektrą garsiakalbiams, tad reikės ir jį naujai sumontuoti. Dabar kviečiame atsiliepti visus, kurie turi šio nautofono ar kitų tokio tipo įrenginių nuotraukų, labai praverstų elektroninės dalies schema. O apačioje norime pastatyti informacinį stendą, kuriame būtų išdėstyta Šventosios nautofono istorija, paaiškinta jo paskirtis, supažindinta su pagrindiniais navigaciniais ženklais“, – pasakojo K. Oginskas..

Tiesa, kol kas tik svarstoma, kokiomis progomis nautofonas ūktų: galbūt per Jūros šventę, nustatytomis dienomis ir valandomis.

Idėja – sveikintina

Šventosios seniūno pavaduotojas Alvidas Bacius svarstė, kad atgaivintas nautofonas tikrai galėtų tapti masalu turistams. „Tas įrenginys yra vienintelis išlikęs toks Lietuvoje. Jei jis dar ir veiktų, žmonėms atsirastų atrakcija, tokių Šventojoje kol kas trūksta. Tiesa, pirmiausia reikia sutvarkyti patį bokštą, kuris nebus pritaikytas lankymui. O kada galėsime paleisti garsą – ateities klausimas“, – „Lietuvos žinioms“ teigė A. Bacius.

Atgaivintas nautofonas galėtų tapti masalu turistams.Architektės Simos Balčiūtės vizualizacija

Farologas, navigacinių objektų žinovas ir keliautojas Aidas Jurkštas įžvelgė didesnę idėjos naudą, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. „Jei nautofonas bus sutvarkytas ir paverstas pažintinio turizmo objektu, tai bus labai prasminga duoklė jūrinei kultūrai išsaugoti, tradicijoms puoselėti. Šioje srityje bet kokia iniciatyva sveikintina, nes mūsų centrinė valdžia nerodo deramo dėmesio marinistikai, jūrinės valstybės statusui pateisinti. Juk neišvaizdus, bešeimininkis labai specifinį garsą skleidžiantis nautofonas gali taip ir sunykti, nors yra vienintelis toks išlikęs. Todėl džiugu, kad įrenginys sulaukė dėmesio“, – „Lietuvos žinioms“ aiškino jis.

A. Jurkštas pasakojo, kad nautofono ūkimą prisimena nebent senieji šventojiškiai. „Gana erzinantis tai garsas... Nautofoną įjungdavo švyturio prižiūrėtojas. Neretai jis ūkdavo kiaurą naktį, jei tvyrodavo tiršta migla. Jau vien jo garsas viliotų turistus apsilankyti Šventosios uoste, kopose, nes visiems būtų smalsu, koks prietaisas taip ūkia ir kodėl“, – mintimis dalijosi A. Jurkštas.

Entuziazmo netrūksta

Šventosios bendruomenė šiais metais sutvarkė aplinką prie garsiosios skulptūros „Žvejo dukros“. Pastatyti suoliukai, suremontuoti mediniai takai bei užpiltas smėliu skulptūros postamentas. „Dėl nuolatinio vėjo pustymo ta skulptūra buvo atsidūrusi lomoje, atsidengė pamatai, todėl meno kūrinys atrodė neestetiškai ir galėjo nugriūti. Dabar trys mergelės vėl tarsi stovi ant smėlio“, – teigė K. Oginskas.

Zuzanos Pranaitytės sukurta skulptūra formaliai vaizduoja tris seseris, kurios, atsigręžusios į Baltiją, laukia iš žvejybos grįžtančio tėvo. Tačiau neseniai, prabėgus ištisiems dešimtmečiams, paaiškėjo kita kūrinio koncepcija. JAV gyvenanti Z. Pranaitytės dukterėčia Lina Wahl atskleidė, kad menininkė vaizdavo ne žvejo dukras, o tris Baltijos valstybes. Jos žvelgia į Vakarus ieškodamos pagalbos vaduojantis iš sovietų okupacijos. Esą Lietuva tarp tų merginų – viduryje.

Sovietmečiu kūrinio autorė negalėjo atskleisti tiesos apie skulptūrą, mat būtų atsidūrusi kalėjime. Skulptorės šeima tiesiogiai nukentėjo nuo sovietinių represijų – buvo nužudyti arba ištremti į Sibirą keli artimieji.