Sostinė atidavė pagarbą broliams Vileišiams
Va­sa­rio 8-ąją sos­ti­nė­je, skve­re tarp Ta­do Kos­ciuš­kos gat­vės ir Ne­ries, ati­deng­tas pa­mink­las Lie­tu­vos švie­suo­liams bro­liams Pe­trui, An­ta­nui ir Jo­nui Vi­lei­šiams. Trys bro­liai žvel­gia į Tris­pal­vę Ge­di­mi­no pi­lies bokš­te – virš jų dar­bų ir sie­kių plaz­dė­ju­sį ženk­lą.

Geresnės vietos Lietuvos „kėlėjų“ paminklui, ko gero, nebūtų galima rasti. Jis iškilo prie Neries ir Vilnios santakos, „Trijų kryžių“ ir Senojo arsenalo kaimynystėje. XX amžiaus pradžios stilistine maniera sukurtame monumente broliai įamžinti sėdintys prie stalo. Jis simboliškai vienija šeimos narius, sieja juos ir su tauta: prie stalo renkamasi spręsti svarbių politikos, kultūros, visuomenės reikalų.

Atidengiant paminklą dalyvavo gausus būrys vilniečių, Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos ir Vilniaus Petro Vileišio progimnazijos auklėtinių, Vilniaus, Kauno ir Pasvalio miestų merai, taip pat visuomenės ir kultūros veikėjų, politikų. Paminklo statybą inicijavo J. Vileišio giminaičiai. „Iškovojome nepriklausomybę, įtvirtinome valstybingumą – susigrąžinome tai, apie ką broliai Vileišiai svajojo. Tad atsirado puiki proga įamžinti jų atminimą“, – „Lietuvos žinioms“ yra teigęs pagrindinis paminklo iniciatorius J. Vileišio proanūkis, asociacijos Vileišių fondo vadovas Gediminas Tursa.

Skulptūrą – trijų prie stalo sėdinčių brolių figūras – sukūrė skulptorius Regimantas Midvikis, architektai Linas Krūgelis ir Ričardas Krištapavičius.

Paramos paminklui broliams Vileišiams pastatyti sulaukta net iš trijų žemynų – Amerikos, Europos ir Australijos.

Važiuoja lietuvių karalius

JAV gyvenanti artimiausia Vileišių palikuonė, jauniausia J. Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė (98 m.) teigė esanti sužavėta paminklo. „Man atrodo, kad broliai štai sėdi kartu ir aptaria Lietuvos reikalus“, – sakė ji per iškilmingą atidengimo ceremoniją.

Pirmąjį R. Vileišytė minėjo savo dėdę kelių inžinierių Petrą. „Jam ši paminklo vieta būtų labai patikusi – prie upės, kurią labai mėgo. Juk dažnai pasirašydavo slapyvardžiu Petras Nėris, Nėrys. Svarstau, kad važiuodamas iš savo rūmų Antakalnyje galbūt nekart į šį parkelį yra metęs žvilgsnį. Net negalvojo, kad kada nors čia stovės paminklas jo ir jo brolių atminimui“, – kalbėjo R. Vileišytė-Bagdonienė.

Mama jai yra pasakojusi, kad kai P. Vileišis pasirodydavo savo gražiojoje karietoje, žmonės sustodavo gatvėje ir sakydavo: „To jiedzi krul litewski (važiuoja lietuvių karalius).“ „Nežinau, ar šį titulą jis yra girdėjęs, tačiau nesiekė savęs išaukštinti – viską darė Lietuvai“, – sakė P. Vileišio dukterėčia. Anot jos, Petras net yra atsisakęs kilmingojo titulo, kurį jam siūlė rusų caras. Lietuviui visiškai pakako inžinieriaus vardo.

Nuteistas sušaudyti

Dėdės Antano, Vilniaus miesto gydytojo, daugelio draugijų kūrėjo, R. Vileišytė negalėjusi prisiminti, šis mirė prieš jai gimstant. Su žmona Emilija, didele lietuvių patriote, jiedu Vilniuje atidarė pirmą lietuvišką mokyklą ir bendrabutį. „Tetą Emiliją prisimenu gana gerai. Ji liko gyventi okupuotame Vilniuje, globojo savo auklėtinius ir važiuodavo į Ameriką rinkti lėšų mokyklai. Pakeliui sustodavo pas mus Kaune“, – pasakojo viešnia iš JAV.

Kai mirė jos tėvas Jonas, Rita buvusi 22 metų. „Žinau, kad signataras J. Vileišis Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių valdžios buvo nuteistas sušaudyti. Tačiau tai – jau istorija. Visos tėvo mintys buvo skirtos Lietuvai. Augau patriotiškoje Jono ir Onos Vileišių šeimoje, už tai jiems esu labai dėkinga“, – kalbėjo dukra.

Galiausiai R. Vileišytė-Bagdonienė susirinkusiems į paminklo atidengimo iškilmę palinkėjo: „Greitai grįšiu į Ameriką, jūs liksite čia. Tačiau mano mintys visada bus su jumis. Linkiu, kad Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma – per amžius.“

Paramos sulaukta iš trijų žemynų

J. Vileišio provaikaičio G. Tursos teigimu, paminklo nebūtų, jei nebūtų laisvos Lietuvos. „Esu dėkingas praėjusio amžiaus pradžioje Nepriklausomybės Aktą pasirašiusiems signatarams, esu dėkingas praėjusio amžiaus pabaigoje nepriklausomybę atkovojusiems žmonėms. Visi jūs prisidėjote prie paminklo atsiradimo“, – per iškilmingą ceremoniją kalbėjo G. Tursa.

Pagrindiniai paminklo rėmėjai – šviesaus atminimo Kazio Bobelio žmona Dalia Bobelienė, R. Vileišytės-Bagdonienės šeima, Peteris Johnas Vileisis, Reda ir Alvydas Žaboliai, viešosios įstaigos „Vilniaus klubas“ nariai, Lietuvos advokatūra. O paramos sulaukta, pasak R. Vileišytės-Bagdonienės, net iš trijų žemynų – Amerikos, Europos ir Australijos.

Gediminas Tursa: „Iškovojome nepriklausomybę, įtvirtinome valstybingumą – susigrąžinome tai, apie ką broliai Vileišiai svajojo. Tad atsirado puiki proga įamžinti jų atminimą.“

Gulbės giesmė

Paminklo autoriaus skulptoriaus R. Midvikio jau nebėra, jis išėjo 2015-ųjų birželį. Laimėjęs konkursą, nulipdęs modelį ir padaręs originalaus dydžio gipsinę jo kopiją, skulptorius tada teigė kuriantis vieną sudėtingiausių savo gyvenimo darbų. Deja, ir paskutinį. Vileišių giminaičiui G. Tursai autorius kartą prisipažino, kad tai būsianti jo gulbės giesmė.

Dabar Vileišiai rymo visai netoli kito garsus R. Midvikio kūrinio – Karaliaus Mindaugo skulptūros Gedimino kalno papėdėje.

Pasvalio sūnūs

Broliai Vileišiai buvo lietuvių tautinio atgimimo šaukliai, įtakingi XIX amžiaus pabaigos-XX amžiaus pradžios politinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo veikėjai.

Vyriausias brolis Petras (1851–1926), kelių inžinierius, tiesė tiltus, geležinkelius. Įkūrė Lietuvių mokslo draugiją, leido ir redagavo pirmąjį lietuvišką laikraštį „Vilniaus žinios“. Krašto lietuvinimo baruose jam talkino brolis Antanas (1856–1919) – gydytojas humanistas. Jauniausias Vileišių sūnus Jonas (1872–1942) rinkosi teisininko profesiją. Jis buvo dienraščio „Lietuvos žinios“ steigėjas ir leidėjas, Lietuvos miestų sąjungos kūrėjas, kultūros mecenatas, Lietuvos Tarybos narys, Vasario 16-osios akto bendraautoris ir signataras, ilgametis Kauno miesto burmistras.

Vienuolikos vaikų šeimoje Pasvalyje užaugę broliai dirbo skirtingose srityse, tačiau siekė vieno tikslo – žadinti ir stiprinti lietuvybę.