Slidinėjančių kauniečių pinigai slysta iš miesto
Kau­no kal­nų sli­di­nė­ji­mo mė­gė­jai vis dar pri­vers­ti rink­tis ki­tų mies­tų sli­di­nė­ji­mo ba­zes. Ke­le­rius me­tus lauk­da­mi jau bai­gian­čio iš­tirp­ti me­ri­jos pa­ža­do įreng­ti sli­di­nė­ji­mo tra­są ant va­di­na­mo­jo Smer­tės kal­no Kle­bo­niš­kio miš­ke, šiai žie­mos pra­mo­gai skir­tus pi­ni­gus kau­nie­čiai pa­lie­ka sos­ti­nė­je, Drus­ki­nin­kuo­se ar­ba Len­ki­jo­je.

Artimiausia kauniečiams trasa pasiekiama per pusvalandį – tai slidinėjimo centras Jonavoje. Keturios sniego patrankos čia sniegą „šaudyti“ pradėjo sausio 7 dieną. Nors slidinėjimo centras įrengtas ant vieno šlaito, čia suformuotos keturios nusileidimo konfigūracijos. Ilgiausia trasa yra apie 200 metrų, kita pritaikyta snieglentininkams, trečioji, turinti tiesią trajektoriją, tinkama greitesniam nusileidimui. Neaišku kodėl, bet tarp kauniečių, mėgstančių šią žiemos pramogą, Jonava nėra itin populiari.

Kauniečiai sostinės gyventojams jaučia baltą pavydą dėl gerai funkcionuojančios žiemos pramogų vietos Liepkalnyje.

Ir paslidinėti, ir apsipirkti

Ne vienas kaunietis su nostalgija prisimena panašiu atstumu nuo Kauno esantį Vytauto kalną Birštone. Nors „Sniego zona“ kviečia slidinėti 160 ir 300 metrų ilgio slalomo trasose, keltuvai į kalną ten neveikia jau kelerius metus.

„Ištaikiusi galimybę paslidinėti, pirmiausia rinkčiausi Italiją. Ten man patinka viskas: trasos, aptarnavimas, kultūra, maistas. Tačiau jei šiai pramogai turime tik porą laisvų dienų, važiuojame į Šelmentą (Lenkijoje – red.). Aplankome draugus, paslidinėjame, o grįždami namo ‑ pigiau apsiperkame. Draugai rekomendavo maisto bazes, ten kainos dar mažesnės nei prekybos centruose. Taigi vienu šūviu nušauname kelis zuikius“, ‑ pasakojo Laima Alaunytė. Pasak moters, kelionė nuosavu automobiliu į Šelmentą iš Aleksoto trunka apie valandą. Tiek pat kauniečiams reikėtų važiuoti ir į sostinę. „Kitą kartą tikriausiai rinksimės sostinės Liepkalnį, nes pastebėjome, kad ten ir trasos, ir aptarnavimas gerokai suprastėję, anksti nustoja veikti keltuvas“, ‑ tvirtino Laima.

Ir kiti kalbinti kauniečiai sostinės gyventojams jaučia baltą pavydą dėl gerai funkcionuojančios žiemos pramogų vietos Liepkalnyje. Tereikia vos –3°C, ir net dešimt galingų patrankų sniegu pradeda dengti 10 skirtingo sudėtingumo trasų. Liepkalnyje nenuobodu nei mažiesiems slidininkams, nei šio sporto ekspertams.

Trasos įvairiose Lietuvos vietose

Kaunietė Rūta su šeima važinėja slidinėti į Lenkiją. „Vaikai – dešimties metų dukra ir aštuonerių sūnus – alpsta dėl vandens pramogų. Todėl vieną dieną slidinėjame, o kitą – tenkiname vaikų užgaidas“, – pasakojo kaunietė. Pašnekovė sutinka, kad tą patį galima rasti ir Druskininkuose. Tačiau nenoromis ji atskleidžia dar vieną kelionių į Lenkiją tikslą – pigiau apsipirkti.

Salvijus Stravinskas mieliau renkasi Alpes ir kartais nuosavu automobiliu, pasikeisdamas su sūnumi, nuvažiuoja be jokių nakvynių pakeliui. „Aš neslidinėju nuo lietuviškų kalnelių, bet kiti labai giria „Snow Areną“, ‑ sakė Salvijus. Šis Druskininkuose esantis žiemos pramogų kompleksas vienintelis Baltijos šalyse veikia visus metus.

Mėgstantieji adrenaliną ir kad „vėjas galvą prapūstų“, be minėtų vietų, šiemet gali pramogauti dar keliose, esančiose Lietuvoje. Anykščiuose Kalitos kalne veikia keturios skirtingo lygio slidinėjimo trasos (nuo 200 iki 400 metrų ilgio), taip pat sniego parkas „Twin Tip“ tipo slidėms bei snieglentėms. Tingesni gali rinktis net ir žiemą veikiančią 500 metrų ilgio mechaninių rogučių trasą.

Trasas išbandyti šiemet kviečia ir Utrių kalnas (Klaipėdos rajone), ir Mortos kalnas (Plungėje). Mėgstančių nusileisti žemyn slidėmis su vėjeliu taip pat laukia Aukštagirės slidinėjimo trasa Šilalės rajone ir Lietuvos žiemos sporto centras Ignalinoje.