Siūlo nukelti Petro Cvirkos paminklą
Vil­niaus sa­vi­val­dy­bės ko­mi­si­ja siū­lo nu­kel­ti sos­ti­nės cen­tre sto­vin­tį ra­šy­to­jo Pe­tro Cvir­kos pa­mink­lą dėl jo vaid­mens įtvir­ti­nant so­vie­tų oku­pa­ci­ją Lie­tu­vo­je An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais.

Iš savivaldybės politikų, istorikų, kultūros tyrinėtojų sudaryta Atminties kultūros darbo grupė nusprendė siūlyti Vilniaus merui Remigijui Šimašiui, jog jis teiktų klausimą svarstyti savivaldybės tarybai, BNS ketvirtadienį sakė grupės vadovė konservatorė Paulė Kuzmickienė.

„Sutarėme nukelti paminklą, taip sukuriant prielaidas naujos Vilniaus miesto viešosios erdvės tapatybei atsirasti. Manome, kad tai prasmingas žingsnis švenčiant Lietuvos valstybės atstatymo šimtmetį“, – sakė P. Kuzmickienė.

„Pripažįstame, kad P. Cvirka yra sovietinės ideologijos simbolis, kuris visai neatitinka nepriklausomos Lietuvos laisvės idėjos ir, žinoma, visuomenės lūkesčių. Suprantama, kad jo, ne kaip rašytojo, o politinė veikla yra vertinama neigiamai“, – pridūrė ji.

Anot jos, nukėlus 1959 metais pastatytą paminklą, reikėtų skirti lėšų ir laiko diskusijai su visuomene, ar skulptūra galėtų likti Vilniaus viešosiose erdvėse, ar turėtų iškeliauti į Grūto parką, Jurbarko rajone esantį P. Cvirkos muziejų, ar į kitas erdves.

„Mes pabrėžiame savo sprendime, kad ta miesto erdvė privalo likti visuomenės reikmėms ir atverti naujas galimybes socialinei kultūrinei raiškai. Tai gali ir turėtų būti diskusijų objektas, kas bus toliau, svarbiausia, kad pati erdvė liktų visuomenei“, – sakė ji.

Politikė tikisi, kad meras leis dėl šio klausimo apsispręsti Vilniaus savivaldybės tarybai. Ji pripažino, kad komisijoje sprendimas nebuvo priimtas vieningai.

„Nuomonės išsiskyrė, bet apsisprendėme, kad vis tik dedame tašką, kad svarstymas nebūtų begalinis. Svarstymą pradėjome 2017-ųjų vasarą, tad tai nebuvo skubotas sprendimas“, – tikino ji.

P. Cvirka 1940-aisiais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą įstojo į komunistų partiją, buvo marionetinio Liaudies seimo deputatas, padėjo sovietizuoti Lietuvą.

R. Šimašius pats iniciatyvos nežada rodyti ir sako, kad opozicija gali siūlyti svarstyti šį klausimą taryboje.

Anot mero, siūlyti įtraukti klausimą į tarybos darbotvarkę gali ir opoziciniai konservatoriai. Jis sako įžvelgiantis aiškų skirtumą tarp P. Cvirkos paminklo ir aštrių visuomenės diskusijų sulaukusių Žaliojo tilto skulptūrų, kurios oficialiai nukeltos dėl avarinės būklės ir, anot mero, kėlė pavojų, o vienoje iš grupių stovintys sovietų kariai „buvo spjūvis į veidą mūsų valstybės laisvei“.

„Tai tas skirtumas, man atrodo, yra gana akivaizdus su tuo nelaimingu rašytoju, kuris gal ir pasiklydęs buvo, gal ir paplagijavęs vietomis. Man labiau rūpi bendriau – kad tas skveras būtų gyvas, sutvarkytas, tad dabar pats aktyvių veiksmų neplanuoju imtis“, – BNS sakė R. Šimašius.

Darbo grupė taip pat svarstė ir kitų sovietmečio kultūros ir politikos veikėjų įamžinimo sostinėje klausimą. Anot P. Kuzmickienės, didesnių diskusijų nekilo dėl skulptoriaus Vlado Vildžiūno kurtos rašytojos Salomėjos Neries skulptūros greta jos vardo gimnazijos Vilniaus senamiestyje.

„Skulptūra turi visai kitą emocinį užtaisą. Vienbalsiai nusprendėme, kad tai nėra ideologinis simbolis. Kalbant apie Salomėjos Nėries gimnazijos pavadinimą, teiksime siūlymą pačiai gimnazijai apsispręsti dėl to. Gal jie vis tik kels diskusijas, kuriose gims pasiūlymai dėl pavadinimo prieštaringos praeities neturinčiam kūrėjui – ar Česlovui Milošui, ar Kaziui Bradūnui, tiems, kurie neturi dviprasmiško vertinimo“, – svarstė R. Kuzmickienė.

Komisija, anot jos, po diskusijų apsisprendė nesiūlyti pervadinti Liudo Giros gatvės ar Venclovų muziejaus. Komisija, anot jos, įvertino, kad muziejus nėra skirtas prieštaringai vertintam Antanui Venclovai, tačiau dedikuotas jo šeimai, taip pat ir jo sūnui, rašytojui, Jeilio universiteto profesoriui Tomui Venclovai.

„Dėl Liudo Giros gatvės pavadinimo Fabijoniškėse balsavome, taip pat priimtas sprendimas jo nekeisti. Aptarėme visus jų gyvenimo aspektus. Liudo Giros gyvenimo aspektai, matyt, leido komisijos nariams apsispręsti taip, kaip apsispręsta“, – paaiškino politikė.

Priimant sprendimus buvo konsultuojamasi ir su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centru, buvo kreipiamasi į Ypatingąjį Lietuvos archyvą, Vilniaus universiteto istorijos fakultetą.

L. Giros ir S. Nėries gatvės yra Fabijoniškių mikrorajone, S. Nėries gimnazija – senamiestyje. Prie Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Vilniaus senamiestyje stovėjęs L. Giros paminklas ministerijos prašymu nugriautas dar 2013-aisiais.

P. Cvirkai skirtas paminklas stovi Vilniaus senamiestyje, greta Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių sankryžos, to paties vardo skvere. Netoliese yra Venclovų namai – muziejus, kuris įkurtas buvusiame lietuvių rašytojo, sovietmečio švietimo ministro A. Venclovos bute.

Darbo grupę sudaro 16 narių, šeši iš jų – įvairių frakcijų sostinės tarybos politikai, jai priklauso Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Antanas Kulakauskas, architektas Tomas Grunskis, Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos direktorius istorikas Eugenijus Manelis, menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė.