Salomėjos Nėries eilės Stalinui Vilniaus centre – kvietimas diskusijai?
Vie­šo­jo­je erd­vė­je ais­tras kurs­to Vil­niaus cen­tre įgy­ven­di­na­mas me­ni­nis pro­jek­tas – gar­si­nė ins­ta­lia­ci­ja, ku­rio­je skam­ba Sa­lo­mė­jos Nė­ries ei­lė­raš­čiai, tarp ku­rių  – ir “Poe­mos apie Sta­li­ną“, “Bol­še­vi­ko ke­lias“ ar „Per­ga­lės dai­na“ ei­lu­tės. 

Mūsų širdys su žengiančiais muša į taktą,

Lyg mes patys – narsuolių kareivių būrys.

Didis Stalinas laiko jau pergalės raktą,

Greit ir Vilniaus Aušros mums Vartus atdarys.

(...)

Plieninis vardas Stalino

Sugriaudėjo perkūnais.

Ir tie, šunim kur skalino,

Per vienas kitą griūna.

Tai Vilniaus centre skambančios eilės iš Salomėjos Nėries „Poemos apie Staliną“. Instaliacijoje praeiviai gali girdėti ir daugiau panašių poetės eilių:

Leninas nemiršta – niekad, niekad!

Mūs didybė, sąžinė, drąsa!

Stalinas mums Leninu palieka!

Viena partija – viena tiesa!

(...)

Lietuva – skambės tautų brolijoj

TSRS skambiausioji styga.

Lietuva grobikų jau nebijo:

Budriai saugo milžino jėga.

(iš „Boševiko kelias“)

(...)

Tai Leninas! Kodėl, kodėl tu,

Kodėl tu tik žmogus buvai?

Su tavim lygintųsi veltui

Nemarūs Antikos dievai.

(iš „Pergalės daina“)

Projekto autorė tapytoja, Vilniaus dailės akademijos doktorantė Eglė Grėbliauskaitė pasakoja pati jau sulaukusi įvairių reakcijų: „Aš irgi jaučiu labai stiprią reakciją ir ji yra visokia – vieni mane kaltina, kaip aš drįsau kaltinti Salomėją Nėrį, kaip aš išdrįsau apjuodinti tautos lakštingalą. Kiti gi sako, kad šie eilėraščiai kaip tik propaguoja stalinizmą.“

Pasirinkimas visada yra, (vieni išėjo į miškus, kiti – pasirinko kitaip) tai charakterio stiprumo ir drąsos klausimas. Todėl manau, kad svarbu apmąstyti savo istoriją ir iš jos pasimokyti.

Iš viso projektą sudaro 65 stulpeliai iš maždaug 35 eilėraščių, iš jų – 15 stulpelių su ideologiniu atspalviu. Pasak projekto autorės, tai savotiškas jos nuožiūra sudarytas S. Nėries kūrybos popuri, kuriuo ji nori pakviesti visuomenę objektyviai pažvelgti į S. Nėries kūrybą:

„Dabar jau nebe pirmi metai vyksta diskusija viešoje erdvėje apie to meto veikėjus ir kūrėjus ir kaip juos suprasti, kaip juos traktuoti, ką šiandieną daryti su jais – kaip juos prisiminti? Pastebėjau, kad diskusijoje yra dvi kardinaliai priešingos stovyklos ir manau, kad abidvi jos yra smerkiančios S. Nėrį. Viena yra tiesiogiai smerkianti, taip jau „kirvukais“ dėl jos ideologinės poezijos ir veiklos, o kita yra ta, kuri bet kuria kaina nori ją išteisinti. Aš manau, kad ji irgi yra smerkianti, vien tuo, kad žmonės ignoruoja gana didelę dalį tos savo mylimos poetės“, – apie projektą pasakojo menininkė.

Šie metai taip pat paskelbti Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Atsakydama į klausimą kaip šis projektas derinasi su jo metais, autorė teigė prieštaros neįžvelgianti: „Manau, kad net labai derinasi, nes akivaizdu, kad pasirinkimas visada yra, (vieni išėjo į miškus, kiti – pasirinko kitaip) tai charakterio stiprumo ir drąsos klausimas. Todėl manau, kad svarbu apmąstyti savo istoriją ir iš jos pasimokyti.“

Savo projektu autorė teigia nesiekusi nieko įžeisti. „Ar gali įžeisti, priklauso nuo kiekvieno žmogaus, bet kad tai yra skausminga ir labai, aš su tuo absoliučiai sutinku. Bet argi neskausminga tada tiems, nuo okupacijos nukentėjusiems žmonėms matyti tuos paminklus?“ – retoriškai klausė E. Grėbliauskaitė.

Menininkė teigia projektą įgyvendinusi savo asmeninėmis lėšomis ir jam rengti gavo Vilniaus miesto savivaldybės leidimą. Pasak autorės, derinant instaliaciją su savivaldybe nesklandumų nekilo, valdininkai visą teksto rinkinį matė iš anksto. Ji taip pat džiaugėsi atviru S. Nėries gimnazijos administracijos požiūriu: „Mane maloniai nustebino mokyklos atvirumas ir kritinis mąstymas, kad jie pritaria tam, kad mes turime apmąstyti S. Nėrį pilnai, tokią, kokia ji yra. Man pasirodė, kad tai yra labai pažangi pozicija.“

Vilniaus miesto savivaldybės Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus vedėjas Gintaras Leperskas, komentuodamas situaciją LŽ atsakė: Vilniaus miesto savivaldybė nėra sulaukusi gyventojų skundų dėl prie S. Nėries paminklo Vilniaus gatvėje per kolonėles skambančios poetės kūrybos. Tokiam renginiui Vilniaus miesto savivaldybės leidimo nereikia. Menininkė lapkričio 7 d. pranešė apie planuojamą renginį ir įsipareigojo laikytis teisės aktų reikalavimų t. y. netrikdyti viešosios rimties.

Opozicinės Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Audronius Ažubalis, tokias meno išraiškos formas vertina neigiamai: „Tai yra apgailėtina. Man įdomu, kaip reaguotų visuomenė, jei būtų surengti vieši Hitlerio „Mein Kampf“ skaitymai gatvėje, ir pavadinti instaliacija.

Dabar, man atrodo, šitos poetės yra paveikslas dar iškabintas priešais Petro Cvirkos aikštę. Tai yra apgailėtina, tai dar kartą rodo, kad tiems, kurie tai daro, likimas pagailėjo gerų mokytojų. Ir šeimose, taip pat matyt nebuvo intereso kalbėti apie Lietuvą, apie jos praeitį.

Galima tik apgailestauti ir pavydėti broliam lenkam, kad pas juos tikrai tokių, atsiprašant dalykų, tikrai mažai tikėtina, kad atsirastų.

Tai yra mūsų bėda, nes jau 28 metus mes bandėme atkūrinėti arba statyti, kurti valstybę ir tuo pat metu depolitizavome aukštąsias mokyklas, taip, kad kalbėti apie politiką ir istorinę atmintį tapo nepopuliaru.

Paradoksas, bet turime už ką padėkoti Rūtai Vanagaitei: ji su visais Zuroffais ir kitais aktualizavo tą dalyką ir, sakyčiau, taip spyrė mums skaudžiai. Ir būtent po to spyrio, po tų šmeižtų, knygose ir kitur, tai mus šiek tiek pažadino. Iki to laiko apie tuos svarbius dalykus kalbėjo tik atskiri politikai ar visuomenininkai, kurių balsas buvo šauksmas tyruose.

– Tačiau instaliacijos autorė teigia, kad jos tikslas toks ir yra – inicijuoti dialogą, paskatinti vertinti istoriją nuodugniai, kalbėti apie tokius dalykus.Tarsi „įgnybimas“ visuomenei. Jos teigimu, tie eilėraščiai yra dalis skaudžios tautinės praeities ir jie gali sukrėsti žmones patyrusius okupaciją ar represijas, tačiau, tuo pačiu, ji kelia klausimą ar tų žmonių neskaudina paminklai P. Cvirkai, ar tai pačiai S. Nėriai?

– Kaip šiek tiek nukentėjęs nuo tų laikų režimo, galiu pasakyti, kad mane tai skaudina. Mano nuomone, tą galėjo sugalvoti žmogus labai nejautrus. Arba patingėjęs ar neturėjęs laiko įsigilinti į tai kas buvo tuomet Lietuvoje. Bet kurią akciją galima pavadinti, kad tai yra provokatyvu, kad norima pasižiūrėti kaip visuomenė reaguos – žmogaus protas yra vingrus, kad jis sugalvotų įvairiausius pasiteisinimus ir įvairiausius paaiškinimus. Man gaila tokių žmonių nuoširdžiai, nes jų yra ne vienas ir ne du, ir tai yra mūsų valstybės problema – kaip su švietimu ir mokytojų parengimu.

– O kaip dėl paties gimnazijos vardo? Ar gali ugdymo įstaiga nešioti vardą poetės, kurios ne visus kūrinius dera viešai skelbti?

– Jei atsimenate kaip poetė Salomėja Nėris važiavo į Maskvą parvežti Stalino saulės, tai yra tikras kolaboravimas. Jūs man pasakykite, ar rasite kur nors Knutui Hamsunui, garsiam norvegų rašytojui, ar, sakykim, Le Courbuisier – žmonėms kurie vienaip ar kitaip kolaboravo su nacistais, paminklus mokyklas, jų vardo. Nerasite. Jų parodos, kūriniai neuždrausti, jie vyksta, jie kabo nacionalinėse galerijose, – pavyzdžiui, tapytojo Edvardo Munko. Jie yra, tie darbai kabo, bet visi žino kas jie buvo, tai yra pristatyta piliečiams. O tai, kad mes įregistravę esame su kolega Laurynu Kasčiūnu viešųjų erdvių dekomunizavimo įstatymą, esame jį pateikę, bet, žinoma, valdantieji jį dabar svarsto ir svarstys iki rinkimų, nes nėra politinės valios ir stuburo priimti šį įstatymą.

– Jūsų nuomone, tokie Salomėjos Nėries kūriniai neturėtų viešai skambėti išvis?

– O kokia prasmė viso to? O jeigu Alfredo Rozenbergas teorijos apie arijų rasę ir grynumą irgi būtų čia skaitomi? Ir skaitomi kur nors Rukloje, kur yra atvykę pabėgėliai. Ir sakytų, žinote, čia instaliacija, čia mes kažką provokuojame. Tai kaip tai atrodytų? Tai tikriausiai neatrodytų visiškai gerai. O čia šiuo metu yra tai, kad mūsų istorinėje atmintyje tai, kas nenormalu tapo normalu. Norma.