Redakcijos paštas. Meras ir televizorius: „Smaaagu“
Tie, kas daž­niau žiū­ri į TV ekra­nus nei į akis sa­vo ar­ti­mie­siems, ti­kriau­siai, at­krei­pė dė­me­sį į du nau­jie­nų siu­že­tus, ku­riuo­se bu­vo pri­si­min­tas prieš ke­le­rius me­tus nuo sam­di­nio ran­kos žu­vęs vie­nas Ru­si­jos opo­zi­ci­jos ly­de­rių Bo­ri­sas Ne­mco­vas.

Pirmasis siužetas atskriejo pas mus iš Amerikos: JAV valdžia nusprendė priminti „partneriams“ iš Kremliaus, kad „deržavoje“ vyksta nelabai geri dalykai ir Viskonsino prospekto Vašingtone dalį pavadino nužudytojo vardu. Dabar ponas Lavrovas, važiuodamas į Rusijos pasiuntinybę Vašingtone, turės užsimerkti, kad nematytų susierzinimą keliančių lentelių.

Tačiau Vilniaus merui tai nesuvokiama aukštoji matematika. Svarbiausia patekti į televizorių, – juk „smaaagu“.

„Smaaagu“,– greičiausiai pagalvojo tą vakarą prie televizoriaus leidęs Vilniaus meras ir, matyt, nedelsdamas skambtelėjo patarėjams. Noras filmuotis – vienas svarbiausių modernaus nūdienos politiko bruožų.

Nežinia kaip ir iš kur p. Šimašiaus komanda suvežė į savivaldybės bokštą grupelę Lietuvoje prieglobstį radusių Rusijos opozicijos veikėjų, bet proga filmuoti buvo sukurta. Ir štai jau Vilniaus meras, o ne kažkoks pirminius rinkimus JAV pralaimėjęs Markas Rubio, plačiai šypsosi tautiškų televizorių ekranuose. Ir ne tik šypsosi, bet ir žada sutrikusiems rusams netrukus įamžinti į nužudytojo kolegos vardą.

Kodėl sutrikę rusų veidai nuspėti nesunku. Jie tarsi turėtų džiaugtis, kad vienos iš ES ir NATO valstybių sostinėje juos priima įtakingas politikas ir netgi kažką žada. Tačiau pažadai pažadais, o p. Šimašiaus santykiai su „artimojo užsienio“ opozicijos veikėjais, be abejo, žinomi ir Lietuvoje prisiglaudusiems rusams. Kur bus įamžintas B. Nemcovo vardas dar nežinia, o štai kur kelerius metus praleido vienas Baltarusijos opozicijos lyderių Alesius Beliackis puikiai žinoma. Ir visa tai – Vilniaus mero, anuomet Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, R. Šimašiaus nuopelnas. Jei tu esi opozicijos veikėjas iš rytų yra apie ką pagalvoti, ar ne?

Kaip yra apie ką pagalvoti ir tiems lietuvių visuomenininkams, kurie jau ne vieną kartą beldėsi į sostinės vadovų kabinetus ir galvas ragindami pagerbti ne tik Boriso Nemcovo, bet ir Anos Politkovskajos, Džocharo Dudajevo, Galinos Starovoitovos, šimtų tūkstančių ir milijonų įvairių tautybių ir tikėjimų žmonių, kurių ankstyvų ir žiaurių mirčių priežastis viena – Rusijos imperializmas.

Pirmajam tokia mintis atėjo į galvą buvusiam neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, Lietuvos Laisvės lygos aktyvistui Andriui Tučkui. Tai nutiko bene prieš ketvirtį amžiaus. Idėją palaikė politiniai kaliniai ir tremtiniai, patriotinės organizacijos, kurių nariai puikiai suvokia, kad mūsų valstybė ir tauta kaip jokia kita dėl teisės būti ilgus šimtmečius kovojo su vieninteliu priešu – Rusijos imperializmu, todėl būtent Vilnius yra tas miestas, kuriame galėtų būti pagerbtos to imperializmo aukos.

Tačiau Vilniaus merui tai nesuvokiama aukštoji matematika. Svarbiausia patekti į televizorių, – juk „smaaagu“.

„Smaaagaus“ žiūrėjimo ir jums visiems.

Donatas Valančiauskas, buvęs Kultūros viceministras