Redakcijos paštas. Kodėl taip užsispyrusiai iš Lukiškių aikštės stumiamas „Vytis“?
Gra­žaus bū­rio Lie­tu­vos vi­suo­me­ni­nin­kų ,įstei­gu­siu „Vy­čio“ fon­dą, sie­kiant pa­sta­ty­ti Lu­kiš­kių aikš­tė­je mo­nu­men­tą „Lais­vės ko­voms“, or­ga­ni­zuo­ta­me kon­kur­se da­ly­va­vo žy­mus Lie­tu­vos skulp­to­riai. Tai ga­liu pa­liu­dy­ti, kaip vie­nas iš jo or­ga­ni­za­to­rių ir re­cen­zen­tų. Jei­gu ja­me bū­tų su­da­ly­va­vę dar bent trys, ke­tu­ri ki­ti skulp­to­riai, bū­tų pil­na Lie­tu­vos rink­ti­nė. Pa­teik­ti dar­bai bu­vo iš tie­sų įdo­mus, skir­tin­gai in­terp­re­ta­vę he­ral­di­nį Vy­tį, at­sklei­dę di­džio­jo sim­bo­lio mo­der­nias iš­raiš­kos ga­li­my­bes,su sa­vi­ta nuo­tai­ka, plas­ti­ka. Šiuos žy­mių me­ni­nin­kų kū­ri­nius,ga­li­ma bu­vo pa­sta­ty­ti ne tik Vil­niu­je...

Natūralu, kad visi konkurse dalyvavę skulptoriai kūrė pagal nustatytas sąlygas (na tokios jau tos konkursų taisyklės, pagrįstos jau kadaise, svajojus apie neleniną aikštėje apie Tautos namus ant Tauro kalno), suformuota galinga vizualine ašimi, jungiančią vieną iškiliausių Vilniaus terasų su dešiniuoju miesto centru.

Kodėl „Vytį“? Lietuviui – tai ilgos tautos istorijos reliktas, meniškai kitęs per amžius. Man kiekvienas jaunikaitis ant žirgo su skydu ir kalaviju visada asocijuojasi su „Vyčiu“.

Esminiai aikštės tvarkymo darbai, remiantis šia urbanistine koncepcija jau baigti. Belieka laukti originalių suolų ir kitų mažosios architektūros formų prabudusios gamtos ir pamatysim, kad tai graži erdvė, suprojektuota taip, kad joje derėtų viešų renginių bei poilsio funkcijos. Tai pamatys kiekvienas, bet architektams įprastas uždavinys pažvelgti plačiau, giliau, na kaip ir bet kurioje profesijoje – profesionaliau. Miestuose yra labai brangintini vizualus artimesni bei tolimesni optiniai ryšiai, ypatingai išraiškingo landšafto Vilniuje. Todėl taip yra svarbi Aukų gatvelė, siejanti aikštę su Tauro kalnu, ir tas ryšis yra abipusis, tiek iš aikštės, tiek nuo kalno. Taip, kad tarsi lokali kompozicija turi žymiai platesnę urbanistinę ir plastinę įtaką. Tai baigtinė kompozicija su grįsta aikštės dalimi, su funkcionalia takų sistema, gazonų ir gėlynų struktūra, ir su VYČIU jam numatytoje vietoje, ir su kūrusių šį projektą autorinėmis teisėmis.

Aikštės projekto autoriai iš tiesų meistriškai susiejo esamą paminklą 1863 metų sukilėliams, kurio vieta nesutampa su Aukų gatvės ašimi, įjungdami jį į „vienos ašies“ kompoziciją, „Redos“ ratu. Tuo pačiu fiksuojančiu dar ir grįstos ir gazoninės aikštės funkcinių dalių atskyrimą bei aiškiai nurodydami paminklo vietą.

Toks sprendimas į bendrą kompoziciją įtraukė ne tik „liaudiškus“ sukilėlių ir akmenų suneštinį stalinizmo aukoms atminti, bet ir Aukų gatvės gilumoje esantį skulptoriaus Jogėlos sukurtą paminklą tremtiniams bei išsvajotais „Tautos namais“ (kaip juos bevadintų liberalglobalistai – koncertų sale ar dar kaip...).

Taigi šios bendramiestinės vizualiosios ašies kompozicinė dramaturgija yra urbanistškai įtaigi, per dešimtmečius patikrinta, patvirtinta gausybę dokumentų.Tarsi viskas aišku...

Tačiau čia kyla du klausimai. Pirmasis: kodėl vis tik konkurso laimėtoju tapo skulptoriaus A.Sakalausko „Laisvės karys“ – labiausiai realistinis, labiausiai heraldiškai „vytiškas“?

Natūralu, kad profesionaliam menininkui įsivaizduojama karžygio ant žirgo kompozicija žadino vaizduotę, nes visi jaunikaičiai lietuvaičiai amžinai asocijuosis su per amžius estetiškai kitusiu, bet per amžius idėjiškai išlikusiu, visa apimančiu mūsų tautos kovų už laisvę simbolių – Vyčiu. Todėl ir gavome kelis, skirtingus, bet įdomius paminklus.

Taip pat natūralu, kad didžioji visuomenės dalis nėra profesionalūs meno suvokėjai, todėl jų simpatijos tradiciškai krypsta į atpažįstamą meną. Aktyviai lankę konkurso ekspoziciją kartu su tiek pat „meniškai‘ išprususiais politikais fotografuojasi prie jiems labiausiai suprantamo meno...

Neieškau konflikto su visuomene, kas neretai atsitinka. Šiuo atveju viskas buvo idealu – visuomenė taip pat, kaip meno profesionalai, norėjo „Vyčio“. Puiku, menininkai išgirdo, toliau reikia įprasti pasitikėti profesionalais. Ne deklaruoti, bet pasitikėti. Tik kaip atskirti juos, apsišaukėlius nuo tikrųjų.

Kas gi atsitiko, kad profesionali, iš tiesų, žymių Lietuvos architektų, skulptorių, menotyrininkų, istorikų žiūri, papildyta būtinais visuomenininkais priėmė tokį sprendimą. Žinodamas vertinimo komisijos balsavimo rezultatus galiu teigti, kad prizininkų balus skyrė mikroskopiniai tarpai.

Manau, vertinimo komisija padarė esminę klaidą – slaptą balsavimą. Atsitinka taip, kad menininkai balsuoja pagal savo meninio suvokimo kriterijus ir jų balsai pasiskirsto tarp prizininkų. Tuo tarpu nuoširdžiai ir vieningai balsavę visuomenininkai kartu su paklusniu bei lanksčiu miesto administracijos architektūros klerku, sukuria precedentą – laimėtoją, labiausiai atpažįstamą...

Jeigu vertinimo komisijos posėdis būtų atviras, manau, žymus vertintojai ir jų autoriteto veikiami visuomenininkai būtų priėmę žymiai šiuolaikiškesnį sprendimą.

Lietuvos laisvės kovų istorija – ilga, garbinga, kenčianti ir laiminga. Tų kovų paminėjimui reikėjo sukurti vietą, architektūriškai derančią su būsimu paminklu. Taip, kad monumentas būtų kompoziciškai baigtinis.

Taip atsirado kampu centro link kylanti siena, kurioje pažymimi visi mums reikšmingi įvykiai, aukščiausiame sienos taške, apibrėžti Rėdos ratu. Iškyla paminklas, o pati siena atskiria reprezentacinę ir poilsinę aikštės funkciją.

Na, atrodo, viskas aišku, viskas pagrįsta. Kurkime meną.

Kodėl „Vytį“? Lietuviui – tai ilgos tautos istorijos reliktas, meniškai kitęs per amžius. Man kiekvienas jaunikaitis ant žirgo su skydu ir kalaviju visada asocijuojasi su „Vyčiu“. Be to, raitelio ir žirgo galimas meninis vaizdas žadino vaizduotę, galimomis dramatiškomis, lyrinėmis ar monumentaliomis kompozicijomis. Ir visa tai buvo ir aukštame profesiniame lygyje.

Natūralu, kad didžioji visuomenės dalis nėra profesionalūs meno suvokėjai, todėl jų simpatijos krypstą į atpažįstamą meną. Aktyvi visuomenės dalis ir visažiniai deputatai fotografuojasi prie konkretaus, labiausiai atpažįstamo ir jiems suprantamo meno. Tuo tarpu tikrai profesionali architektų ir skulptorių vertinimo komisija, atmiešta neprofesionaliais visuomenininkais, padaro esminę klaidą imasi slapto balsavimo. Tai ne vieno konkurso pražūtis. Esmė tame, kad profesionalai balsuoja pagal savo meninio suvokimo kriterijus ir atsitinka taip, kaip ir šį kartą, kai jų balsai po lygiai pasiskirsto tarp antrosios ir trečiosios vietos laimėtojų, o neabejotinai nuoširdžiai ir vieningai balsavę visuomenininkai bei paklusnus ir lankstus architektūros klerkas-sukuria precedentą-laimėtoją – labiausiai realistinį, labiausiai atpažįstamą, labiausiai...

Jeigu vertinimo komisijos balsavimas būtų atviras,neabejotinai žymių menininkų autoritetas ir profesionali argumentacija būtų nulėmęs kitokius, žymiai šiuolaikiškesnius sprendimus.

Tiek jau to. Laimėtojas stovės Kaune. Nuoširdžiai sakau, kad tokios plastinės kalbos skulptūra išties geriau pritaps prie numatytos,istorinės erdvės Kaune. Tik kad jis stovėtų, derėtų įsisąmoninti, kad lėšas jam ir toliau turi rinkti Tauta. Ypatingai, Jūs ambicingi mano gimtojo Kauno gyventojai, ligšiolinis Jūsų indelis, kartu paėmus, nedaug viršija paaukotą mano pensiją.

Baisu pagalvoti, kad liberalglobalistai jau taip įsigalėję lietuviškoje politikoje – gali neleisti mums prisiminti savo istoriją, savo šlovės akimirkas, fokusuotas į per amžius tautą vienijantį simbolį.

Susiklosčiusioje situacijoje Vilniuje galėtų pasisekti, nes vieno laureatų, kauniečio, puikiojo Stasio Žirgulio kūrinys – „Šviesa nešantis“ yra originalus pagal visus modernaus meno tarptautinius standartus kintantis nuo apšvietimo kaitos, suponuojantis dideles šventinių akcijų metų galimas optines transformacijas ir puikiai derantis su architektų pasiūlytu aikštės sprendimu bei postamentu.

Kame bėda? Baisu pagalvoti, kad liberalglobalistai jau taip įsigalėję lietuviškoje politikoje – gali neleisti mums prisiminti savo istoriją, savo šlovės akimirkas, fokusuotas į per amžius tautą vienijantį simbolį.

Bet gal tai vis dėl to Kultūros ministerijos diletantizmas. Tai dar būtų pusė bėdos. Juk atėjusi, simpatiška,nieko iš mūsų bendro turto nepadovanojusi,nieko puikiai veikiančio neuždariusi, nieko brangiai nesiskolinusi, nieko nesubankrotinusi, nieko nenusipirkusi už dvigubą kainą, valdžia, viltingai pažadėjo valdymo profesionalizmą, štai imtų ir susimąstytų, o kas ten, Kultūros ministerijoj profesionalai?Ir koks yra skirtumas tarp kultūrinių profesionalų ir kultūros klerkų, kurie nepajėgūs bendrauti tiesiai ir atvirai, nes tada žingsnis į šoną ir diletantizmas atsiskleidžia visu gražumu. Ne veltui pati ministrė vengia su menininkais bet kokių kontaktų.

Sritis,vadinama kultūra, – nelengva, nes dauguma mūsų „genijai“, tačiau jeigu jai vadovautų iškilūs žmonės, nebūtinai susieti partine ištikimybe... Gi čia taip paprasta. Yra Meno kūrėjų asociacija, na pridėkim dar Mokslų akademiją ir gausit visą profesionalią, kultūrininkams atsakingą ministerijos vadovybę nuo viršaus iki... Jų gi nereikia tikrinti, jie nedirba su valstybės paslaptimis. Kas dirba Kremliui, geriausiai žino persivertę komjaunuoliai, jie praneš.

Nes ne tik pačiame viršuje bėda. Tokios tarnybos, kaip Kultūros paveldo departamentas ar Aplinkos ministerijai pavaldi Saugomų teritorijų tarnyba, su dvidešimtmečiais „įsimūrijusiais“ į kėdes vadovais, varo mūsų architektūrą į provincionalizmo liūną.

Šie keli sakiniai apie kultūros „vadybą“ – preambulė siekiant parodyti, kas taip užsispyrusiai „stumia“ Vytį iš Lukiškių aikštės. Tai rimtas „kultūros“ bastionas, pavieniai nelabai išlendantis į viešumą, bet pakankamai gudriai renkantis į savo komandą meno vadybininkus, kurie atvirame bendravime pagrįstai nepasitikėdami savo meninio suvokimo galimybėmis, laikosi tuntais.

Jų organizuotas konkursas, bent jau atrinkti darbai, darė vaikų darželio piešinių parodos vaizdą. Manot, kad to nesuprato vertinimo komisijos nariai, keturi iš septynių Dailės akademijos grupiokai. Kad ir neturėdami jokios erdvinio mastymo patirties, bet pakankamai gudrūs suvokti, jog naujas sprendimas privalo turėti patriotinį motyvą. Todėl atvirame „vertinimo“ komisijos posėdyje išstumiamas visiškas urbanistinis nonsensas, paneigiantis patvirtintą ir jau įvykdytą aikštės planinį sprendimą savo plastiniu sprendimu, žiauriausio lygio kičą, nuo kurio turėtų apsiverkti visi autoriaus mokytojai, tačiau su iš tiesų didvyrišku laisvės kovų etapu – pokarine rezistencija.

Žinant, kad čia lankysis daug pasaulio matę žmonės – bet kokia, kad ir mažiausia aliuzija į kažką primenantį, kažkur jau matytą, yra labai blogai.

Bet ar tai vienintelė tautos kova už laisvę? Paneigdami esminę aikštės tvarkymo kompoziciją, atsitiktinėje vietoje, formuojame gelžbetoninų medžių sieną su išpjaustytais partizanų slapyvardžiais, gal kad lengviau susekti. Nors tiek suprantama, kad tai neautentiška.

Žinant, kad čia lankysis daug pasaulio matę žmonės – bet kokia, kad ir mažiausia aliuzija į kažką primenantį, kažkur jau matytą, yra labai blogai.

Nors iki Vietnamo karo veteranų memorialo Vašingtone estetikos toli, kaip iki mėnulio, vis tik tam tikrais rakursais, sienos lūžiais plane, galimai suvokiamas idėjinis sekimas, nebūtų nepagrįstas, o visai šviežias opusas Maskvoje su gimininga estetika, identiškais raižiniais?

Taigi „bunkerio“stūmėjai tarsi prasilavinę žmonės privalo suvokti, kad išsilavinti visose meno srityse yra praktiškai neįmanoma, o „žinoti architektūrą ir suprasti ją yra du skirtingi dalykai“ (Le Courbusieur). Beje, ir meną taip pat. Tai ne performansas, tai į užbaigtą urbanistinę struktūrą įkeltas esminis jos akcentas. Ir to jūs, save vadindami profesionalais ir taip klaidindami neprofesionalią visuomenę, nepajėgėte nei padėti, nei paaiškinti nepatyrusiam autoriui aiškiai matomas nelaimes bei elementarių profesinės etikos normų pažeidimus, kai įėjęs į kolegų suformuotą, patvirtintą ir realizuotą koncepciją, negali jos keisti be autorių pritarimo, o privalai jos laikytis.

Žinoma tai galėjo ir privalėjo padaryti komisijoje dalyvavęs vienintelis, turintis architekto diplomą jau minėtas savivaldybės archklerkas, dalyvavęs abiejų konkursų vertinimo komisijose ir balsavęs diametraliai priešingai, bet gal suderintai?

Nėra blogiau, kaip vertinti meną politikuojant. Ir nevertinčiau taip, jeigu bučiau tikras, kad tai tiesiog meno valdininkų impotencija. Bet jeigu ne ir jinai reguliuojama. Kas tada?

Sutikite Seimo sprendimo nepaisymas, atkaklus nepaisymas, tai tendencija išnykti? Nesenai bene pirmą kartą iš Vyriausybės vadovo lūpų išgirdome „TAUTA“ – gal tai ką nors reiškia?

O dėl „Šviesą nešančio“ – tai modernus aukštos klasės menas. Ir prižadu dar vieną savo pensiją.

Architektas Leonardas Vaitys