Redakcijos paštas. Gerbkime paminklus
Mū­sų is­to­ri­ja tur­tin­ga svar­bio­mis da­to­mis ir as­me­ny­bė­mis, ku­rios ir nu­lė­mė tuos įvy­kius. Sta­to­mi juos įam­ži­nan­tys pa­mink­lai, jų var­dais pa­va­di­na­mos mies­tų aikš­tės, gat­vės, skve­rai, ku­rie tam­pa vie­ta, kur at­ei­na­ma su pa­gar­ba, su vi­di­ne mal­da. Iš ge­rų pa­ska­tų pa­sta­ty­ti pa­mink­lai sklei­džia tei­gia­mą ener­ge­ti­ką, jie tu­ri sa­vo erd­vę.

Deja, šios visuotinės pagarbos vietos gan dažnai atiduodamos mugėms, komerciniams renginiams. Paminklai užgožiami palapinėmis, plastmasiniais paviljonais. Ypač tai akivaizdu kalbant apie mūsų Himno autoriaus Vinco Kudirkos paminklą Vilniuje.

Prisiminkime ir atsakingiems už tai priminkime, kad maždaug prieš du tūkstančius metų Kristus išvaikė muitininkus ir prekijus iš šventyklų.

Būtent prie šio paminklo mokytojai, seneliai ir tėvai dažnai atsiveda vaikus ir anūkus, būsimuosius mūsų šalies šeimininkus, idant išmoktų ir niekados nepamirštų: „Vardan tos Lietuvos.“

Tad prieš pradėdami diskusijas apie naujų paminklų statymą, išmokime tinkamai gerbti jau esamus.

Mintautas Daulenskis,

vilnietis