Punios šilą įsuko diskusijų verpetai
Vals­ty­bi­nės sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tar­ny­bos (VSTT) už­mo­jai keis­ti Pu­nios ši­lo (Aly­taus r.) sta­tu­są iš draus­ti­nio te­ri­to­ri­jos į re­zer­va­tą su­kė­lė ap­lin­ki­nių kai­mų gy­ven­to­jų pa­si­pik­ti­ni­mą.

Žmonės baiminasi, kad visą Punios šilą paskelbus rezervatu į jį nebegalės nė kojos įkelti, todėl liks ir be grybų, ir be uogų, o lankytis šile atvykstantys turistai užmirš jų kraštą. Statuso keitimo iniciatoriai ramina tenorintys Punios šile apriboti ūkinę veiklą, o patį šilą kaip tik plačiau atverti lankytojams.

Punios šilas – išskirtinės botaninės vertės miškas, išsaugojęs pirmykščių Lietuvos girių bruožus.

Unikalus kampelis

Punios šilas – išskirtinės botaninės vertės miškas, išsaugojęs pirmykščių Lietuvos girių bruožus, iš trijų pusių apglėbtas 19 kilometrų ilgio Nemuno kilpos. Jis – vienas vertingiausių tokių objektų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Šile auga aukščiausios Lietuvos pušys ir eglės, natūralia alėja išsirikiavę Lietuvos kunigaikščių vardais pavadinti ąžuolai, randama daug saugomų augalų ir gyvūnų rūšių. Aukščiausia Lietuvoje Punios šilo pušis, pasistiebusi net 42 metrus, šlama jau 160 metų. Ji paskelbta gamtos paminklu.

Punios šilo retenybės – juodieji gandrai, jūriniai ereliai, didžiosios miegapelės, vidutiniai, baltnugariai, tripirščiai geniai. Čia gyvena stirnos, šernai, gana didelė tauriųjų elnių banda, daug smulkesnių žinduolių. Punios šile – beveik tūkstantis augalų rūšių, net 68 jų įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

Dar tarpukariu svarstyta galimybė paskelbti Punios šilą nacionaliniu parku, 1945-aisiais šilas, užimantis 2702 hektarus, tapo gamtiniu draustiniu, o 1960 metais – botaniniu-zoologiniu draustiniu. Jame yra 142 hektarų teritorija, paskelbta rezervatu. Ten jau 30 metų nevykdoma jokia ūkinė veikla.

Pats Punios šilas, nors ir paskelbtas draustiniu, yra labai lankomas ne tik netoli jo esančių kaimų gyventojų, bet ir turistų, kuriems pritraukti kuriama reikalinga infrastruktūra. Jau beveik keturis dešimtmečius Punios girininkijos patalpose veikia Miško muziejus. Prie girininkijos įrengtas žvėrių aptvaras.

Netoli Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardais pavadintų ąžuolų alėjos yra išlikusi buvusi „Dainavos“ apygardos partizanų štabo žeminė. „Žaltės slėnis“ – tai buvusio Smalinyčios kaimo vietoje įkurtas skulptūrų parkas.

Bijo likti be miško

Visą gyvenimą Punios šile uogavusius, grybavusius šalia miško esančių Genių, Panemuninkų, Praniūnų, Jasinskų, Navickų, Butkūnų kaimų gyventojus šią žiemą nemaloniai nustebino atsitiktinai sužinota naujiena, kad dar pernai lapkritį VSTT direktorius Albertas Stanislovaitis pasirašė įsakymą dėl Nemuno kilpų regioninio parko, kurio teritorijoje yra Punios šilas, planavimo schemos korektūros. Numatoma ne tik koreguoti parko ribas, bet ir tvarkymo planus ir visą šilą paversti gamtiniu rezervatu. Toks Punios šilo statusas gyventojus gąsdina, nes, jų įsitikinimu, bus apribota bet kokia veikla šioje gamtinėje teritorijoje, taip pat ir lankymasis.

„Uogų ir grybų einame rinkti į šilą. Atvažiuoja žmonių ir iš tolėliau. Jei bus rezervatas, tai kojos į jį negalėsime įkelti, kaip dabar negalime eiti į tą miško dalį, kuri jau paskelbta rezervatu“, – „Lietuvos žinioms“ sakė Praniūnų kaimo bendruomenės „Praniūnai“ pirmininkė Geralda Langelienė.

Greta Punios šilo esančių kaimų gyventojams pritaria Alytaus rajono pilietinės iniciatyvos draugijos „Mūsų Dzūkija“ vadovas Kazimieras Sventickas. Pasak jo, paskelbus Punios šilą rezervatu, reikėtų susitaikyti su tuo, kad visas šilas pamažu virstų didžiuliu šabakštynu, kokia dabar yra tapusi šile esanti rezervato teritorija. Mat joje miškas netvarkomas, paliktas likimo valiai. „Miškininkai pasakoja, kad iš šios rezervato teritorijos yra išplitę nemažai įvairių miško kenkėjų. Jei visas šilas bus paverstas rezervatu, jame nebus galima jokia ūkinė veikla, įskaitant ir miško priežiūrą, tai neaišku, kuo šilas virs per kelis dešimtmečius“, – svarstė K. Sventickas.

Klausimų daugiau nei atsakymų

Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas dėl VSTT sumanymo įžvelgia keletą problemų. „Visų pirma, viską norima daryti paslapčia. Apie tą sumanymą net aš neturiu pakankamai informacijos, tad ką jau kalbėti apie gyventojus“, – „Lietuvos žinioms“ sakė jis.

Mero teigimu, atsakymų į klausimus nei jis, nei vietos žmonės neišgirdo ir praėjusią savaitę vykusiame šalia Punios šilo esančių kaimų gyventojų susitikime su VSTT, Nemuno kilpų regioninio parko vadovais.

Anot A. Vrubliausko, prieš skelbiant rezervatu visą Punios šilą, reikėtų gerai išanalizuoti, ar toks žingsnis pateisintų lūkesčius. Įdomu, kaip prie gamtos saugojimo prisidėjo tai, kad jau ir taip dalis Punios šilo yra rezervatas, kokius augalus, gyvūnus ten pavyko išsaugoti.

„Nerimaujame ir dėl to, kad kaip tik dabar pradedame Punios piliakalnio tvarkybos darbus. Neabejojame, kad jį sutvarkius dar labiau pagausės atvykstančių turistų. Norime, kad jie apžiūrėtų ne tik piliakalnį, bet ir pasivaikščiotų po Punios šile esančią Kunigaikščių alėją, aplankytų partizanų bunkerį, kitus objektus. Todėl nenorėtume, kad būtų trukdoma turistams patekti į Punios šilą“, – kalbėjo meras. Jis pažymėjo, kad visi turistiniai maršrutai, einantys per Punios šilą, buvo derinami su VSTT ir ši jiems pritarė. Esą, šilui suteikus rezervato statusą, turistinių trasų, kurias įrengiant investuota lėšų, likimas taptų neaiškus. Žinoma tik tiek, kad numatyta panaikinti šiuo metu šile nutiestus dviračių takus.

„Užrakintas“ nebus

VSTT direktorius A. Stanislovaitis aiškino, kad tiek Alytaus rajono valdžios, tiek prie Punios šilo esančių kaimų gyventojų nuogąstavimai dėl šilo statuso pakeitimo iš draustinio į rezervatą yra nepagrįsti. „Punios šilas turi išskirtinę gamtinę vertę. Todėl norime sustiprinti gamtos apsaugą, kartu – kuo plačiau atverti šilą lankytojams“, – tikino jis.

A. Stanislovaitis pabrėžė, kad apie draudimą žmonėms lankytis šile negali būti nė kalbos. Anot jo, gyventojai toliau galės šile grybauti ir uogauti, tačiau ūkinė veikla – miško kirtimai, medžioklė – bus apribota siekiant Punios šilą išsaugoti ateities kartoms kaip unikalią Lietuvoje sengirę.

„Kol kas sunku pasakyti, iki ko išsirutulios idėjos, nes planavimo ir diskusijų procesas dar vyksta. Visi – gamtininkai, savivaldybė, bendruomenės, gyventojai – gali reikšti savo nuomonę, pageidavimus. Kas iš tikrųjų bus daroma, paaiškės tik po visų diskusijų“, – dėstė VSTT vadovas.