Pajūrio gintarautojai laukia darbymečio
Bal­ti­jos pa­kran­tė­je pa­sta­ruo­ju me­tu siau­čian­tys vis stip­res­ni vė­jai ro­do, kad ne­tru­kus įsi­bė­gės vie­no ar­cha­jiš­kiau­sių ama­tų at­sto­vų, gin­ta­ro žve­jų, se­zo­nas.

Nuo 2015 metų, kai pajūrį talžė uraganas Feliksas, gintarautojams teko išgyventi ne lengviausius laikus. Todėl dabar vėtros gūsiai iki 28 metrų per sekundę nuteikia juos viltingai. „Kad tik kuo stipresnis ir palankesnis vėjas pūstų! Tačiau Baltijos jūros vanduo labai įšilęs, tad gintaras sunkiau metamas nei tada, kai bangos šaltos. Kartais žmonėms atrodo, kad gintaro jūroje mažėja, rečiau jo pagauname, bet tai susiję su stiprių vėtrų stoka. Dabar stichija vėl pradėjo rodyti savo galią, todėl tikimės gero laimikio“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo Nidos gintaro žvejys Audrius Lukauskis.

Baltijos aukso supirkėjai Lietuvoje savo ruožtu pažymi, jog žaliava jau antrus metus pamažu pinga, o papuošalų, suvenyrų gamintojai atsigręžė į Europos rinką. Taip nutiko dėl to, kad drastiškai sumažėjo Kinijos verslininkų aktyvumas.

Palankūs vėjai

Pajūrio gintaro žvejai priklausomi nuo vėjo, kuris šio reto amato atstovams yra tarsi maitintojas. Rugsėjo pabaigoje Baltijos pakrantėje vis dažniau buvo galima išvysti neperšlampamais drabužiais vilkinčių vyrų, šukuojančių jūros bangas ilgakočiais graibštais. Skaičiuojama, kad profesionalių gintarautojų Lietuvoje yra kelios dešimtys, o dar tiek pat – mėgėjų, brendančių į bangas nereguliariai. Tikri savo amato meistrai Baltijos auksą gaudo visą sezoną, dienomis ir naktimis.

„Pagaliau ėmė pūsti stipresnis vėjas, prasidės didysis darbymetis. Tik reikia palaukti, kol jis nurims. Kai smarkiai banguoja, gintaras greitai grįžta į jūrą, yra blaškomas. Nors būna, kad graibštu staiga prisemi daugybę jūros šiukšlių, žolių ir kaipmat bėgi į krantą, nes grįžtamoji banga gali įtraukti į jūrą. Po truputį jau einame į žvalgybą, tačiau daugiausia gintarautojų pasipils paplūdimiuose nurimus vėjui“, – „Lietuvos žinioms“ aiškino garbaus amžiaus Karklės gintaro žvejys Pranas Zubė.

Jis tikino, kad pastarieji treji metai buvo ganėtinai skurdūs. „Per metus, ko gero, tik 3–4 kg sužvejodavome. Stovėdavome bangose ištisas valandas ir grįždavome surinkę 200–300 gramų gintaro“, – sakė P. Zubė. Esą reikėtų tokių uraganų kaip Feliksas, Ksaveras, Ervinas, Anatolijus, nes tada gerai išjudinami giliai jūroje esantys gintaringi klodai. Tikimasi, jog nerimstančių vėjų keliamos bangos bus dosnios ir dabar. Pastebėta, kad galingesnės audros kartojasi kas 3–5 metus, o pastarasis uraganas – Feliksas – praūžė 2015-aisiais. „Pučia Melnragėje, Giruliuose, Karklėje, Nemirsetoje laimę bandantiems gintarautojams palankus pietvakarių, vakarų vėjas. Svarbu, kad jis būtų stipresnis nei 20 m per sekundę“, – teigė P. Zubė.

O Neringoje tokio vėjo ne itin pageidaujama. Vietiniai nori, kad pūstų rytų, pietryčių vėjas. Pajūriu pažirę gintaro žvejai vilioja ir kitus žmones. Jie neretai lūkuriuoja ar net seka paskui gintarautojus. Mat šie krante iškrato sugautas jūros šiukšles ir didesnius gabalėlius susirenka, o žirnio dydžio „Jūratės ašarų“ net neima. Taip praeiviai gauna progą pasirausti ir paieškoti gintaro gabaliukų. Šią atrakciją ypač mėgsta vaikai.

Patyrę gintarautojai neretai kaip maldą kartoja, kad po audros vaikštant pajūriu būtina stebėti kirus. Ten, kur jie būriuojasi, vienoje vietoje skraido virš bangų, matyti tamsi dėmė, įvairių jūros šiukšlių košė. Joje ir galima rasti gintaro. Todėl visada reikia ieškoti jūros išplautų, skalaujamų stambesnių nugludintų pagaliukų, šiukšlių, negyvų žuvų, krevečių. Aptikti tiesiog ant pliko smėlio žėrintį gabaliuką gintaro pavyksta itin retai.

Kainos krito

Gintaro versle besisukantys lietuviai sako, kad prieš keletą metų iki padebesių išpūsta Baltijos aukso kaina pamažu normalizuojasi. „Žaliava atpigo ir dar pinga. Priežastis – Kinijos verslininkai, kurie masiškai supirkinėjo gintarą. Tai truko gal 4 metus, o dabar ta Kinijos rinka, matyt, „pasisotino“. Todėl žaliavos supirkimo kainos ėmė kristi“, – kalbėjo A. Lukauskis.

Kelių gintaro galerijų-muziejų savininkas Kazimieras Mizgiris taip pat pabrėžė, kad pagaliau vėl tampa įmanoma už protingą kainą nusipirkti taip trokštamų gintaro dirbinių. „Jų gamintojai ėmė orientuotis į Europos, o ne į Azijos rinką, ir tai labai gera tendencija mums, lietuviams. Žinoma, pardavėjai itin drastiškai kainų dar nemažina, tačiau pokyčių jau juntama. Prieš keletą metų buvo nebeįmanoma gintaro įpirkti, nes kinai už gramą vertingesnio gintaro užsimerkę mokėdavo net 8 eurus“, – „Lietuvos žinioms“ dėstė jis.

Įsismarkavusios rudeninės audros į pajūrį vilioja gintaro žvejus, kurie graibštais šukuoja bangas.

Išties gintaro prekybvietėse Klaipėdoje, Palangoje, Nidoje per įvairias amatininkų šventes už gramą 10–30 g gintaro gabaliuko, tinkamo apdirbti, jau prašoma maždaug euro, nors pernai pardavėjai už gramą Baltijos aukso, perkant nedidelį dirbinį, reikalavo 2 eurų, o jei papuošalas svėrė per 15 gramų – 3 eurų už gramą. Dabar ta suma perpus mažesnė. Šią vasarą kai kurie gintaro prekiautojai viename Klaipėdos festivalyje papuošalams gaminti tinkamas gintaro plokšteles pardavinėjo po 30–50 centų už gramą.

„Gal pagaliau rinka atsigaus, nes situacija buvo nenormali. Prieš 5 metus gramas didesnio grynuolio gatvėje kainavo 1 eurą, užpernai – mažiausiai 5 ar 7 eurus. Buvo nebeįmanoma rasti ir tekintų, apvalių karolių, nes daugybė papuošalų iš močiučių skrynių iškeliavo į užsienį“, – pasakojo K. Mizgiris.

Kadaise bausdavo

Dabar sunku patikėti, bet viduramžiais, kai dabartines Lietuvos, buvusias baltų genčių, žemes užvaldė Vokiečių ordinas, pajūryje buvo uždrausta rinkti gintarą. Atėjūnai monopolizavo beveik visą Baltijos aukso apdorojimo ir pardavimo verslą. Taip vietos gyventojai, tūkstančius metų rinkę „Jūratės ašaras“, nebeteko šios teisės.

Nuo XIII amžiaus pajūryje buvo įvesta gintaro regalija, pagal kurią visas aptiktas gintaras turėjo būti pristatomas valdžiai. Jį rinkti galėjo tik duoklę mokėję pakrančių gyventojai. XV amžiaus pradžioje už žaliavą buvo mokama druska: kokio dydžio gintaro gabalas, tokio dydžio gabalą druskos žmogus gaudavo. Baltijos aukso rinkėjus akylai sekdavo raiti ir pėsti žvalgai.

Veikė net vadinamieji gintaro teismai, kurie žiauriai bausdavo už gintaro pasisavinimą. Už 2 svarus (senovėje – apie 700 gramų) nelegaliai surinkto gintaro buvo baudžiama išplakant ar mirties bausme pakariant, o už didesnio kiekio – pačiu baisiausiu viduramžių kankinimo būdu: gyvo žmogaus sulaužymu ant rato. Sklinda legendos, kad ir XIX amžiuje budeliai kai kuriuose didesniuose pajūrio miestuose vykdė mirties bausmes už savavališkai renkamą gintarą.

Vienu metu drausta net vaikščioti pajūriu: pagautas praeivis, nors ir neturėjęs gintaro, buvo baudžiamas. Iki pat XIX amžiaus pradžios gintarą galėjo rinkti tik samdiniai arba prievolininkai, baudžiauninkai. Jie turėdavo pasižadėti nė vieno gabaliuko neparsinešti namo ir skųsti tuos, kurie tai darydavo. Geri skundikai būdavo atleidžiami nuo privalomosios karo tarnybos, o vagys siunčiami į kovų įkarštį kaip rekrūtai.

Nuo 1867 metų mūsų pajūryje vėl buvo leidžiama visiems rinkti gintarą, jį žvejoti, bet kurį laiką Baltijos auksą žmonės galėjo parduoti tik valdžiai.