Pagaliau: gelbės prezidentinę vadavietę
Jur­bar­ko ra­jo­no val­džia tik da­bar su­si­rū­pi­no skęs­tan­čiu ge­ne­ro­lo Jo­no Že­mai­čio-Vy­tau­to bun­ke­riu, esan­čiu Ša­pa­liš­kės miš­ke, nors Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tras jau anks­čiau yra par­en­gęs re­ko­men­da­ci­jas 42 par­ti­za­nų bun­ke­rius pri­žiū­rė­ti ša­lies sa­vi­val­dy­bė­se vei­kian­tiems kraš­to mu­zie­jams.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko, generolo Jono Žemaičio-Vytauto vadavietė įrengta Jurbarko rajono Šapališkės miške, tačiau šis miškas yra Šimkaičių seniūnijos teritorijoje, todėl ji dar vadinama Šimkaičių bunkeriu. Galima teigti, kad 1951–1953 metais Šimkaičių bunkeris buvo tapęs okupuotos Lietuvos prezidentūra, nes būtent jame gyveno ir iš šio bunkerio partizaninę kovą koordinavo okupacijos laikotarpio mūsų šalies prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas.

Nuo praėjusios vasaros, kuri buvo lietinga, o po jos – ir šlapias ruduo, šis prezidentinis bunkeris apsemtas vandens. Dabar nuspręsta įrengti hidrotechninę sistemą, o tuo pasirūpinti turės... vieno kultūros centro specialistė.

2009 metų kovo 11 dienos Seimo deklaracija Jonas Žemaitis-Vytautas buvo pripažintas Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Lietuvos respublikos prezidento pareigas SSRS okupacijos metais.

Sulaukė priekaištų

Jurbarko rajono meras Skirmantas Mockevičius „Lietuvos žinioms“ pasakojo, kad generolo Jono Žemaičio-Vytauto vadavietės vieta, ją nurodžius buvusiam partizanų ryšininkui Antanui Puišiui, atkurta prieš 11 metų. Nors ji yra miško gūdumoje, pasižiūrėti, kur gyveno Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo vadas, atvyksta nemažai žmonių, prie vadavietės vyksta renginiai, iš jų daugiausia žmonių sutraukia kasmetiniai Juodojo kaspino dienos – rugpjūčio 23-iosios minėjimai. „Jurbarko žmonėms – tai šventa vieta“, – tikino meras. Drauge rajono vadovas apgailestavo, kad po gausių praėjusios vasaros bei rudens kritulių vadavietė iki šiol apsemta.

„Žinoma, rajono iniciatyva atkūrę šią vadavietę, patys turime ją ir prižiūrėti“, – sakė S. Mockevičius. Tačiau jis pripažino, kad iki šiol prezidentinė vadavietė buvo neprižiūrėta, dėl to savivaldybė yra sulaukusi priekaištų. Esą dabar jau paskirtas žmogus bunkeriui prižiūrėti. Rajono vadovas žadėjo, kad bunkeriui tvarkyti reikalingų lėšų skirs savivaldybė, taip pat rajono biudžete bus ieškoma būdų, kaip šią vadavietę padaryti lengviau prieinamą žmonėms, parengti jos link vedančias nuorodas.

Vanduo sėmė ir anksčiau

Jurbarko rajono Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus meno vadovė Lina Lukošienė, kuriai patikėta prezidentinio bunkerio priežiūra, teigė, kad ji ir anksčiau juo rūpinosi. „Apžiūrėti bunkerio atvyks Vilniaus architektų bei inžinierių grupė, jie pateiks rekomendacijas, kaip neleisti vadavietėje kauptis vandeniui“, – sakė ji. Anot L. Lukošienės, į šį bunkerį vandens pritekėdavo ir jame gyvenant J. Žemaičiui-Vytautui. „Tačiau vandenį iš vadavietės tuomet išsemdavo patys kovotojai. Dabar tai darysime padedami technikos“, – aiškino L. Lukošienė.

Nuo Jurbarko iki Šimkaičių bunkerio yra 17 kilometrų. „Ši vadavietė tikrai lankoma žmonių, jos link organizuojami žygiai, atvykstama autobusais“, – tikino L. Lukošienė. Kad transporto priemonėms būtų kur apsisukti, savivaldybės vadovai raginami netoli bunkerio įrengti automobilių stovėjimo aikštelę, o link paties bunkerio galėtų vesti lentų takas. „Pažiūrėti, kaip gyveno okupuotos Lietuvos prezidentas, kovojęs už šalies laisvę, atvyksta nemažai užsieniečių. Lankytojų galėtume priimti ir daugiau, tačiau reikia deramai sutvarkyti privažiavimą prie bunkerio“, – kalbėjo prezidentinį bunkerį prižiūrinti darbuotoja.

Muziejų rūpestis

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė prisipažino, kad ją nustebino žinia, jog J. Žemaičio-Vytauto, faktiškai vykdžiusiu Lietuvos respublikos prezidento pareigas, vadavietės priežiūra patikėta Jurbarko rajono Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus specialistei.

Juk LGGRTC yra parengęęs rekomendacijas partizanų bunkerius (jų Lietuvoje yra net 42) prižiūrėti bei tvarkyti šalies savivaldybėse esantiems krašto muziejams. T. B. Burauskaitė pabrėžė, kad bunkeriai ir partizaninės kovos metais buvo statomi kaip laikinieji statiniai, tad ir atkurti jie netapo ilgaamžiai. Dabar juos reikia nuolat prižiūrėti ir tvarkyti. Pasak LGGRTC vadovės, atsakingai pasirūpinti okupuotos Lietuvos prezidento Jono Žemaičio-Vytauto bunkeriu įpareigoja ir šios asmenybės reikšmė Lietuvai.

Tačiau Jurbarko krašto muziejaus direktorė Lilija Jakelaitienė teigė nematanti problemos dėl generolo J. Žemaičio-Vytauto vadavietės nepriežiūros. Esą muziejaus personalui rūpintis bunkeriu būtų net nelogiška, nes muziejus neturi transporto, o iki bunkerio, anot jos, „geras kelio gabalas“. „Žinau, kad rūpintis vadaviete yra pasižadėjusi ir Šimkaičių seniūnijos administracija, dėmesį jai rodo Šimkaičių Jono Žemaičio pagrindinės mokyklos bendruomenė“, – atsakomybės kratėsi muziejaus vadovė.