Neringa skelbia karą tujoms
Į UNES­CO pa­sau­lio pa­vel­do są­ra­šą įra­šy­tos Kur­šių ne­ri­jos gy­ven­vie­tės tam­pa pa­na­šios į ka­pi­nes, nes žmo­nės sa­vo kie­muo­se ma­siš­kai so­di­na va­ka­ri­nes tu­jas, ne­bū­din­gas šiam uni­ka­liam kam­pe­liui.

Tokią žinią neseniai paskelbė Neringos savivaldybė. Ji ėmė raginti neringiškius atsisakyti svetimšalių augalų sodinimo savo kiemuose ir atsigręžti į tradicines, prieš šimtmetį naudotas gyvąsias sodybų puošmenas.

„Ta tendencija bado akis. Apėjau Pervalkos kaimelį ir tik penkiose sodybose nemačiau pasodintų tujų. Šis sparčiai populiarėjantis augalas Neringos gyvenvietes daro panašias į amžino poilsio vietas. Tujos šiam kraštui yra svetimos. Todėl formuodami želdinius Neringoje prisiminkime lazdynus, putinus, ožekšnius, gudobelių giminę, karklus, gluosnius, sausmedžius, sedulas, raugerškius ir daugybę kitų krūmų“, – „Lietuvos žinioms“ sakė Neringos savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo ir statybos skyriaus vyriausiasis specialistas Viktoras Kolokšanskis.

Aušra Feser: „Kai Lietuva išsikovojo nepriklausomybę, vis dairėmės į Vakarus. Taip į mūsų kraštą pateko tujos, kurios tapo labiausiai sodinamu augalu sodybose. Tačiau dabar vis labiau atsigręžiame į savo etninį paveldą.“

Neringos meras Darius Jasaitis pabrėžė, kad sodybviečių apželdinimas Kuršių nerijai nebūdingais augalais yra vietovės identiteto ir išskirtinumo naikinimas.

Praranda veidą

Artėjant turistiniam sezonui Neringos savivaldybė atkreipė dėmesį, kad lankytojus iš viso pasaulio į Kuršių neriją traukia jos unikalumas: išskirtinė šio krašto ir bendruomenės istorija bei specifinės gamtos ir kultūros paveldo vertybės. Esą prasidėjus pavasario darbams pats laikas atkreipti dėmesį į tai, kad prie Neringos puoselėjimo bei sklaidos gali prisidėti kiekvienas gyventojas, pavyzdžiui, formuodamas tradicinius šio krašto želdinius.

„Nutarėme viešai kreiptis į Kuršių nerijos gyventojus ir čia sodybas turinčius žmones. Jau ne vienus metus matome labai blogą tendenciją: kiemams apželdinti naudojamos vakarinės tujos. Jos yra lengvai auginamos, labai gerai prigyja, jas paprasta genėti, formuoti gyvatvores. Tačiau tai – visiškai Kuršių nerijos urbanistiniam peizažui nebūdingi augalai. Žinome, kad vokiečiai senovėje miškuose sodino didžiąsias tujas. Medienai. Bet savo sodybvietėse niekada jų neaugindavo. O dabar tujų – apstu. Ir tai net nėra didžiosios, o vakarinės tujos, kita rūšis“, – pasakojo V. Kolokšanskis.

Jis tikino, kad nerijos sodybvietėse populiarinant žemynui nebūdingus augalus naikinamas pusiasalio, savito etnografinio regiono unikalumas. „Prarandame savo veidą. Vietiniai augalai sodybvietėse nyksta, o jų vietą užima svetimžemiai. Vakarinės tujos žemyninėje dalyje, sodybvietėse tinka. Tačiau tik ne pas mus. Negalime kontroliuoti ir drausti žmonėms sodinti tujas savo kiemuose, tačiau apeliuojame į jų sąmoningumą. Jei norime, kad Kuršių nerija būtų unikali, turime rūpintis ne tik etnografiniais pastatais. Aplinka – neką mažiau svarbi“, – teigė V. Kolokšanskis.

Neringos meras D. Jasaitis patvirtino, kad kvietimas puoselėti savo sodybas „senuoju stiliumi“ yra ypač svarbus. „Kuršių nerija yra išskirtinė teritorija, mes norime išskirtinių turistų, tad privalome parodyti tą išskirtinumą. Sodybvietės yra vienas iš bendrą vaizdą formuojančių elementų. Todėl ir jos privalo būti būdingos nerijai, o ne žemynui. Mūsų specialistai atliko monitoringą ir pastebėjo liūdną tendenciją: kiemai vis labiau panašėja į tuos, kurie yra žemyne. O taip nebuvo ir neturėtų būti. Tujos – vienas iš augalų, dėl kurių prarandame savo unikalumą. Aklina tujų siena vienas nuo kito atsitvėrę kaimynai – ne toks mūsų įvaizdis. Tad raginu visus neringiškius atsigręžti į autentiškumą ir savo sodybvietes kurti tokias, kokios atspindėtų Kuršių nerijos specifiką“, – „Lietuvos žinioms“ sakė meras.

Autentiškumo paieškos

Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direktorė Aušra Feser prisiminė, kad masinis sodybviečių apželdinimas tujomis Kuršių nerijoje galbūt susijęs su vakarietiškos kultūros kultu. „Kai Lietuva išsikovojo nepriklausomybę, vis dairėmės į Vakarus. Tapę laisvi norėjome ko nors, kas madinga būtent ten. Taip į mūsų kraštą pateko tujos, kurios tapo labiausiai sodinamu augalu sodybose. Kuršių nerijoje – taip pat. Tačiau dabar vis labiau atsigręžiame į savo etninį paveldą, ieškome savo šaknų, autentiškumo, išskirtinumo“, – kalbėjo ji.

Aušra Feser: “Kai Lietuva išsikovojo nepriklausomybę, vis dairėmės į Vakarus. Taip į mūsų kraštą pateko tujos, kurios tapo labiausiai sodinamu augalu sodybose. Tačiau dabar vis labiau atsigręžiame į savo etninį paveldą.“ / Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

A. Feser teigimu, žvejų sodybose niekada nebūdavo nei tujos auginamos, nei kiemai puošiami vazonėliuose pasodintomis petunijomis. „Labai trokštame, kad Kuršių nerijos gyvenvietėse sodybų šeimininkai atsigręžtų į tikrąsias šios vietovės tradicijas. Ilgainiui susiformavo tokia praktika, jog daržai – sunaikinami, vietoj jų išlyginama žemė ir suformuojama angliška pievelė. Tačiau to Kuršių nerijoje niekada nebuvo! Nebuvo to sterilumo, idealios tvarkos, negyvumo“, – dėstė KNNP vadovė.

Pasak jos, galiojantys teisės aktai griežtai reglamentuoja naujai sodinamų medžių ar krūmų minimalų leidžiamą atstumą nuo pastatų, kiemo statinių, komunikacijų tinklų, šaligatvių, kaimynų sklypų, todėl dažnai kaip išeitis siūlomos tujos. „Bet juk galima nenusižengti taisyklėms ir sodinti visai kitokius augalus. Kad ir europinį kukmedį. Jei sugebėtume atkurti senąjį sodybviečių kiemų vaizdą, turistams tai patiktų. Kuršininkai augino saulėgrąžas, jurginus, piliarožes, mirtas. Žydintys augalai labai gražiai derėjo su pastatų fasadų spalvomis. Žinoma, nei savivaldybė, nei KNNP negali nurodinėti, ką sodinti savo kieme. Tačiau labai raginame žmones atsisakyti svetimšalių augalų, pabandyti atkurti autentiškus želdinius, gėlynus. Juk tai – irgi mūsų pusiasalio unikalumo išraiška“, – kvietė A. Feser.

1937 metų Kuršių nerijos žvejo namo kiemo nuotrauka. Kuršininkai sodindavo saulėgrąžas, jurginus, mirtas ir kt. / Kuršių nerijos nacionalinio parko archyvo nuotrauka

Anot Neringos savivaldybės, pasaulio turizmo vystymosi tendencijos rodo, kad turistai vis dažniau ieško naujų potyrių ir išskirtinumo. Didėja noras pažinti kitas kultūras, paveldą.