Nakvynės namai: padėti pavyksta vienetams
Ša­lies nak­vy­nės na­mų gy­ven­to­jus į so­cia­li­nį gy­ve­ni­mą ban­do­ma grą­žin­ti ve­dant juos į ren­gi­nius, ve­žio­jant į eks­kur­si­jas, mo­kant skai­čiuo­ti pi­ni­gus ir ieš­kant jiems dar­bo. Ta­čiau rea­liai pa­dė­ti pa­vyks­ta vie­ne­tams, o dau­gu­ma to­kių įstai­gų gy­ven­to­jų vals­ty­bės iš­lai­ky­ti­niais lie­ka vi­są gy­ve­ni­mą.

Pastogę praradusiems, į gyvenimo užribį dažnai nusiritusiems žmonėms yra skirti nakvynės namai, kuriuose dirba socialinio darbo sritį išmanantys specialistai. Į daugelio nakvynės namų atnaujinimą investuotos didžiulės Europos Sąjungos fondų lėšos, jiems nupirkta modernios buitinės technikos, tad šios įstaigos gali pasiūlyti daug geresnes gyvenimo sąlygas, nei yra susikūrę nemažai visą gyvenimą sunkiai dirbusių žmonių.

Nakvynės namų durys dienomis neberakinamos, žmonėms leidžiama juose gyventi taip, kaip gyvenama savo namuose.

Specialistai rūpinasi, kad nakvynės namų gyventojai nenuobodžiautų ir turėtų ką veikti. Ieškoma galimybių jiems rasti nuolatinį, sezoninį ar bent padienį darbą. Vis dėlto šios išties nemažos pastangos padeda vos vienam kitam žmogui. Daugeliui nakvynės namų gyventojų pastogė reikalinga tik tam, kad jie saugioje vietoje praleistų dar vieną dieną, nedarytų nusikaltimų, nesušaltų ar kitaip nepakenktų sau arba visuomenei.

Ėmėsi profesijos mokslų

Į užmarštį nugrimzdo tie laikai, kai nakvynės namų gyventojus bandyta nuteikti susirasti darbo sudarius tokias sąlygas, kad į nakvynės namus jie ateitų vien pernakvoti. Manyta, kad tokia tvarka motyvuos pastogės netekusius žmones uoliau ieškoti pajamų šaltinio.

Paaiškėjus, kad griežtumas naudos neduoda, šiuo metu nakvynės namų durys dienomis neberakinamos, leidžiama žmonėms juose gyventi taip, kaip gyvenama savo namuose, bet jie raginami dalyvauti įvairiuose ir pačiuose nakvynės namuose organizuojamuose, ir plačiajai visuomenei skirtuose renginiuose.

„Nemažai mūsų nakvynės namų gyventojų eina į Šiauliuose esančio Psichikos sveikatos centro Dienos centrą, kur jiems organizuojami užsiėmimai. Jie taip pat vyksta Socialinių paslaugų centre, kurio padalinys yra nakvynės namai“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų centro Laikinojo apgyvendinimo tarnybos socialinio darbo organizatorė Danutė Bogušienė.

Ji pažymėjo, kad ne vienas žmogus, patekęs į nakvynės namus, būna pametęs dokumentus, neturi jokio pragyvenimo šaltinio, negauna pašalpų. Tad socialinių darbuotojų pareiga – padėti tokiam asmeniui gauti reikiamus dokumentus, paskui – ir pašalpomis, žmogų bandoma įdarbinti.

„Dažniausiai nakvynės namų gyventojai renkasi dirbti pagalbiniais darbininkais, taip pat eina dirbti padienių darbų į ūkius“, – sakė D. Bogušienė. Ji pasidžiaugė, jog septyni Šiaulių nakvynės namų gyventojai sandėlininko profesijos šiuo metu mokosi Šiaulių profesinio rengimo centre. Tai pirmas kartas nakvynės namų istorijoje, kai tiek gyventojų buvo pakviesti mokytis. Iniciatyvą, anot D. Bogušienės, parodė pati profesinė mokykla, iš jos pasiekia žinios, kad nakvynės namų gyventojai į mokslus kibo noriai ir paskaitas lanko drausmingai.

Padeda ir visuomenei

Panevėžio socialinių paslaugų centro vyriausioji socialinė darbuotoja, laikinai einanti nakvynės namų direktoriaus pareigas Irmina Petrauskienė teigė, jog stengiantis, kad nakvynės namų gyventojai galėtų pasirūpinti savimi, jiems ir pačiuose nakvynės namuose, ir kitur organizuojami įvairiausi kursai, kuriuose jie mokomi maisto gaminimo, finansinio raštingumo, bendravimo įgūdžių.

„Vedame savo gyventojus į kiną, koncertus ar kitus mieste vykstančius renginius, lydime juos į anoniminių alkoholikų sambūrius. Mūsų tikslas – grąžinti šiuos žmones į orų gyvenimą“, – sakė ji.

I. Petrauskienė pabrėžė, kad lengviau padėti jauniems žmonėms, o į nakvynės namus patekę keturiasdešimtmečiai ir vyresni asmenys paprastai jau būna praradę sveikatą, tad jiems sunkiai pavyksta kabintis į gyvenimą. „Nakvynės namuose pagyvenę vyresni žmonės, nustačius jiems sveikatos sutrikimus bei skyrus invalidumo grupę, dažnai pakliūva į slaugos ar socialinės globos įstaigas“, – dėstė ji. Anot I. Petrauskienės, iš visų nakvynės namų gyventojų vos vienam kitam pavyksta realiai padėti įsidarbinti, gauti būstą.

„Kitiems padedame stengdamiesi juos globoti, o ta mūsų globa saugo visuomenę nuo dažnai neprognozuojamų į nakvynės namus patenkančių žmonių poelgių“, – tikino laikinoji Panevėžio nakvynės namų vadovė.

Motyvuoja per kūrybą

Rokiškio rajono savivaldybės Socialinės paramos centro direktorė Jolanta Paukštienė, kuri anksčiau vadovavo nakvynės namų paslaugą teikiančiam šio centro padaliniui Obelių savarankiško gyvenimo namams, teigė, jog turbūt visus į nakvynės namus patenkančius žmones vienija tai, kad jie negeba taip, kaip įprasta visuomenės nariui, dirbti, kurti, rūpintis savimi.

„Todėl mūsų, socialinių darbuotojų, tikslas – motyvuoti šiuos žmones, padėti pasirengti įsikabinti į gyvenimą“, – sakė ji. J. Paukštienė pasakojo, kad Obelių savarankiško gyvenimo namų gyventojus stengiamasi įtraukti į kūrybinę veiklą, organizuojamos jų sukurtų kūrinių parodos, darbai reklamuojami per socialinius tinklus. „Pamačiusios, ką mūsų žmonės sukuria, jų darbų parodas organizuoja Rokiškio rajono bendruomenės, bibliotekos, o tai nakvynės namų gyventojus skatina toliau kurti, triūsti, jaustis reikalingus, neleisti laiko veltui“, – dėstė ji.

J. Paukštienė patvirtino, kad realiai įsikabinti į gyvenimą pavyksta vos vienam kitam nakvynės namų gyventojui. „Tačiau matau problemą dėl to, kad nakvynės namuose pagyvenęs žmogus neretai būna išleidžiamas tarsi į niekur. Išleistas ir pagyvenęs kiek laiko be darbo, namų, pajamų, jis vėl pas mus sugrįžta būdamas dar prastesnės sveikatos, labiau įnikęs į priklausomybes“, – pabrėžė ji.

Mažeikių nakvynės namų direktorius Antanas Krivickas aiškino, jog šioje įstaigoje nemažą įdirbį socializuodami gyventojus turi nevyriausybinių organizacijų – „Carito“, Marijos legiono nariai. Kartą per mėnesį Mažeikių nakvynės namuose aukojamos šv. Mišios.

„Manyčiau, kad didžiausia šių namų lankytojų bėda – priklausomybė nuo kvaišalų, dėl jos prarandamas darbas, iširsta šeimos, netenkama namų. Džiaugiamės, jei bendromis visų pastangomis žmogui pavyksta iš šios priklausomybės išsivaduoti, ir jis gali grįžti į visavertį gyvenimą. Bet tokie atvejai – nedažni“, – sakė A. Krivickas.