Nakvynės namai gražėja, jų gyventojai jaunėja
Ap­leis­tuo­se vai­kų dar­že­liuo­se, bu­vu­siuo­se so­vie­tų ka­ri­niuo­se mies­te­liuo­se, ne­be­vei­kian­čių įmo­nių bend­ra­bu­čiuo­se ar ki­tuo­se mer­dė­ju­siuo­se pa­sta­tuo­se prieš ket­vir­tį am­žiaus pra­dė­ti steig­ti nak­vy­nės na­mai, pa­si­tel­kus eu­ro­pi­nes in­ves­ti­ci­jas, dau­ge­ly­je ša­lies vie­to­vių at­si­nau­ji­no ir ta­po mo­der­nūs. Ta­čiau ne­ri­mą ke­lia ten­den­ci­ja, kad juo­se – vis dau­giau jau­nuo­lių.

Nakvynės namų vadovai teigia, kad šių įstaigų gyvavimo pradžioje prieglobsčio jose prašydavo nemažos, dažniausiai skausmingos gyvenimo patirties sukaupę žmonės, anksčiau turėję būstą, šeimą, darbą, bet galiausiai visa tai praradę. Dabar didelę nakvynės namų gyventojų dalį sudaro jauni žmonės, kurie į juos patenka net nepabandę kabintis į gyvenimą.

Nepasirengę gyvenimui

Šiaulių socialinių paslaugų centro, kurio padalinys yra šiame mieste esantys nakvynės namai, direktorė Vida Šalnienė šiai įstaigai vadovauja neseniai, bet iš savo pavaldinių yra girdėjusi, kaip prieš 15 metų būdavo stebimasi, jei šiuose namuose atsidurdavo jaunas žmogus.

„Dabar 20–30 metų gyventojai nakvynės namuose – kasdienybė. Manau, jog tai liudija, kad tėvai, globėjai, už vaikus atsakingos globos įstaigos deramai neparengia jų savarankiškam gyvenimui“, – sakė V. Šalnienė. Vien per pastarąjį dešimtmetį Šiaulių nakvynės namai, įsikūrę buvusioje uždaroje sovietmečio karinėje teritorijoje, nuo 80 vietų išsiplėtė iki 120. „Šias vietas vadiname ilgalaikėmis. Dar turime 40 vietų, skirtų žmonėms apnakvindinti iki trijų parų“, – pasakojo direktorė. Ji pabrėžė, jog didžioji Šiaulių nakvynės namų dalis Europos Sąjungos (ES) investicinių fondų lėšomis modernizuota, aprūpinta buitine technika, kompiuteriais.

„Šiuose namuose tenka apgyvendinti tuos, kuriems gyvenime nepasisekė“, – dėstė V. Šalnienė. Čia prieglobstį randa deportuotieji iš kitų ES šalių, išėjusieji iš įkalinimo įstaigų, yra daug jaunuolių, išaugusių vaikų namuose. „Bendraudama su buvusiais vaikų globos įstaigų auklėtiniais susidariau nuomonę, kad jie nelabai suvokia nei pačios pinigų vertės, nei apskritai žino, kaip jie uždirbami“, – kalbėjo socialinių paslaugų centro vadovė. Ji konstatavo, kad tokius jaunuolius apgauna sukčiai, išvilioja iš jų valstybės parūpintus butus, tad nelaimėliams belieka glaustis nakvynės namuose.

Prieglobstis po nesėkmių

Zarasuose esančius nakvynės namus valdančio Zarasų socialinių paslaugų centro direktorė Valentina Paliūnienė pasakojo, kad nakvynės namuose, kurie įsikūrę kadaise Zarasų ligoninei priklausiusiame pastate, šiuo metu yra šešios vietos, tačiau netrukus jie bus išplėsti iki 14 vietų.

„Pastarasis nakvynės namų gyvavimo dešimtmetis parodė, kad juose neretai tenka apgyvendinti jaunus žmones, kurie bandė laimę šalies didmiesčiuose ar užsienyje, tačiau ten juos lydėjo nesėkmė“, – konstatavo ji. Ir dabar šiuose namuose gyvena jauna moteris, kuri buvo išvykusi į Italiją, su šios šalies piliečiu susilaukė dukrelės, tačiau nesusiklosčius tolesniems santykiams šiai moteriai teko grįžti į tėviškę ir prašytis priimamai į nakvynės namus.

„Kaip žinote, Zarasai – ežerų kraštas, didmiesčių žmonės čia turi sodybas, kurias prižiūrėti samdo vietos gyventojus, juos apgyvendina tose sodybose. Ar dėl ko nors šeimininkams neįtikę, ar pasenę prižiūrėtojai būna atleidžiami, nebetenka pastogės ir beldžiasi pas mus“, – dar vieną aspektą atskleidė socialinių paslaugų centro vadovė.

Mažeikių nakvynės namuose, gyvuojančiuose nuo 1993-iųjų, yra 40 vietų, po netrukus prasidėsiančios renovacijos jų padaugės iki 51. Namai įkurdinti buvusiame bendrabutyje. Įstaigos vadovas Antanas Krivickas teigė, jog bendraudamas su nakvynės namų gyventojais įsitikino, kad ne vieną jų pražudė ne nepritekliai, o priešingai – dideli pinigai.

„Pirmoji banga, nemažai mažeikiškių nubloškusi į nakvynės namus, atsirito atkurtos nepriklausomybės pradžioje. Tai buvo verslininkai, dideli pinigai jiems susuko galvas. Norėdami jų turėti dar daugiau, žmonės užstatinėjo namus, ėmė paskolas, paskui ne vieno jų verslas žlugo, tad visko netekusiems teko prašytis priimamiems į nakvynės namus“, – pasakojo A. Krivickas. Antroji banga, užpildžiusi šiuos nakvynės namus, pasak jo, buvo pardavus „Mažeikių naftą“, ėmus iš žmonių perpirkinėti šios įmonės akcijas, o juos pačius – atleidinėti iš darbo. Ir tąkart ne vienas žmogus neatsakingai elgėsi su išmokėtomis nemenkomis sumomis. Tai ne vieną jų pavertė vargšu, turinčiu ieškoti prieglobsčio nakvynės namuose.

Prilygsta viešbučiui

Dešimtmetį gyvuojančių 10 vietų Radviliškio nakvynės namų administratorė Jūratė Čiuladienė pabrėžė, jog šie namai įkurti patalpose, kuriose sovietmečiu būta blaivyklos. Ji atkreipė dėmesį, kad dažnas Radviliškio nakvynės namų gyventojas yra ragavęs kalinio duonos.

Daugelyje nakvynės namų pastaruoju metu didinamas vietų skaičius.

„Galbūt iš kalėjimo grįžę žmonės nebemoka ar nebeprisiverčia dirbti, galbūt jų įdarbinti niekas nenori. Neturi tie žmonės kur gyventi, tad prašosi priimami pas mus“, – sakė administratorė. Tarp įstaigos gyventojų būta ir asmenų, turinčių 40 metų įkalinimo patirtį.

Visagino socialinių paslaugų centro direktorė Stanislava Ostrouch teigė, jog 16 vietų šio miesto nakvynės namai, įsikūrę pastate, kuriame kadaise būta gimdymo namų, tikrai galėtų būti prilyginti trijų žvaigždučių viešbučiui.

„Mūsų nakvynės namų gyventojai, iš kurių pusė – moterys, yra įvairaus amžiaus. Žinoma, visada būna labai apmaudu, kai į nakvynės namus patenka jaunas žmogus, o tokių tikrai nemažai“, – sakė direktorė. Ji pažymėjo, kad paprastai visi patekusieji į nakvynės namus yra priklausomi nuo kvaišalų. „Deja, tokių žmonių tik daugėja“, – apgailestavo S. Ostrouch.