Lietuvis lietuviui – gyvulys. Kaip emigracijoje prarandamas žmogiškumas
Vie­nos bau­džia­mo­sios by­los duo­me­nys at­sklei­džia, kaip į Ang­li­ją tau­tie­čius pri­si­vi­lio­ję lie­tu­viai juos pa­ver­čia ne tik ne­le­ga­lios veik­los vyk­dy­to­jais, bet ir el­gia­si taip, lyg šie bū­tų gy­vu­liai ar net ne gy­vi pa­da­rai. Tai yra bai­su. Ta­čiau dar bai­ses­nė vi­sos emig­ran­tų bend­ruo­me­nės ir net jo­se iš­skir­ti­nes po­zi­ci­jas uži­man­čių as­me­nų reak­ci­ja – jie tai to­le­ruo­ja ir ne­tgi nau­do­ja­si. O kai to­kia ap­lin­ka, žmo­giš­ku­mui vie­tos ras­ti su­nku.

Dera iš anksto įspėti, kad toks aplinkos apibūdinimas netaikomas absoliučiai visiems, tačiau Hullo mieste lietuvių įvykdyti nusikaltimai patvirtina, kaip imigrantų iš Lietuvos bendruomenė galbūt pati to nežinodama dalyvauja susidorojime su tautiečiais.

Na, o šiame mieste verslą pradėję lietuviai tiesiogiai prisidėjo prie to, jog jų tautiečiai būtų išnaudojami ir patiriantys tai, ką senovėje patirdavo vergai: neteko laisvės, priverstinai dirbo, kentė psichologinį ir fizinį smurtą.

Gal kada nors sociologai, žmogaus elgesio tyrinėtojai paaiškins mums visiems, kas gi čia mūsų šalyje įvyko, tebevyksta, kad brolis brolį, kaimynas kaimyną parduoda, išnaudoja, elgiasi kaip su gyvuliu.

Visa tai atskleidžia Kauno apygardos teisme išnagrinėtos baudžiamosios bylos duomenys, o už nusikaltimus tautiečių atžvilgiu nuteisti Tomas Žemrieta (4 metai nelaisvės), Andrejus Pliškinas (5 metai nelaisvės), Lukas Pliškinas (laisvės apribojimas) ir Deimantė Jasevičienė.

Pastaroji pripažinta kalta dėl bandymo paveikti nukentėjusįjį, moteris įpareigota sumokėti beveik 2 tūkst. eurų baudą. Ji iš kitų teisiamųjų išsiskiria ir tuo, kad yra įgijusi aukštąjį išsilavinimą, kai kiti nuteistieji mokytis, švelniai tariant, nelinkę.

Vyrai, kaip rodo bylos medžiaga, dažniau naudojo jėgą, o ne galvą.

Dar vienas bendras – Robertas Mockus nuo teismo slėpėsi, tačiau buvo surastas ir privalės atsakyti už savo veiksmus.

Verbavimo schema

Iš Jonavos apylinkių kilę ir emigracijoje kojas apšilę vyrai provincijoje ieškojo patiklių žmonių ir žadėjo jiems legalų bei gerai apmokamą darbą Anglijoje. Šiuo atveju – Hullo mieste. Lietuviai pasirūpino tautiečių apgyvendinimu, davė šiek tiek pinigų, o žadėto darbo – ne.

Darbo net nesiteikdavo ieškoti, net jo nerasti buvo suplanuota iš anksto. Po kurio laiko darbo laukiantiems vyrams buvo pranešta, jog jie yra skolingi, dėl to kaip užstatus privalo atiduoti savo pasus, o skolas teks atidirbti ne visai teisėtu būdu: vogti.

Vogti reikėjo viską: prekes iš parduotuvių, vietinių gyventojų labdarai aukojamus drabužius, net automobilius.

Be vagysčių jie buvo verčiami nusikalsti ir kitaip: pasinaudojant svetimų žmonių ar padirbtais dokumentais atidaryti bankuose sąskaitas, gauti kreditines korteles ir jomis atsiskaityti už prekes.

Tie, kurie nesutiko, labai kentėjo.

Egzekucija parduotuvėje

Vienas į tokį tinklą įviliotas lietuvis pareiškė, kad nevogs. Tuomet jis vienoje Hull esančioje lietuviškų produktų parduotuvėje buvo žiauriai sumuštas ir pažemintas.

Bylos medžiagoje rašoma, kad L. Pliškinas savo valdomoje parduotuvėje su R. Mockumi jį daužė beisbolo lazda, arbaletu šovė į koją, žalojo vyrą peiliu, mušė rankomis, spardė.

Budeliai pasistengė, kad šią egzekuciją matytų aukos likimo brolis – prievarta nusikalsti verčiamas lietuvis. Kad matytų ir žinotų, kas laukia jo, jeigu sumanys sprukti.

Na, o nusikalstamos veiklos organizatoriams nepaklusęs vyras neteko asmens dokumentų ir turėjo tęsti nešvarius darbus.

Tuo tarpu nusikalstamu būdu įgytus pinigus dalijosi organizatoriai.

Verslininkai ar nusikaltėliai?

Hulle gyvenančių lietuvių bendruomenė tikriausiai net nenujautė, jog netiesiogiai prisideda prie šių protu sunkiai suvokiamų nusikaltimų ir tautiečių išnaudojimo.

Manoma, kad dalis į vergiją įtrauktų lietuvių pavogtų daiktų buvo realizuojami mieste veikiančioje lietuviškoje parduotuvėje, o pirkėjai net neįtarė, kokiu keliu į lentynas atkeliauja kai kurios prekės. Arba pirkdami žinojo, bet jiems toks verslo modelis tiko.

Kitos prekės galimai parduotos Lietuvoje. Tiems, kurie bet kokia kaina reikia pigesnio daikto. Net jeigu jis vogtas ar gautas laužant kitų gyvenimus.

Paradoksas: išgelbėjo kalėjimas

Vienas iš nukentėjusių lietuvių nuo prievartinių vagysčių paspruko tik tuomet, kai jį eilinio nusikaltimo metu sulaikė policijos pareigūnai, o už tai vyras pateko į kalėjimą. Išėjęs į laisvę pasirūpino, kad grįžtų į Lietuvą.

Tačiau nusikaltėliai jo nepaliko ramybėje ir ten.

Grasinimai ir trūkusi kantrybė

Kai vyras jau buvo Lietuvoje, kartą namuose sulaukė netikėto svečio – L. Pliškino. Budelis pranešė, kad nukentėjusysis jam tebėra skolingas 5000 svarų sterlingų ir turės vykti šią sumą atidirbti į Vokietiją ir vagystes tęsti šioje šalyje.

Kai vyras atsisakė tai daryti, buvo sumuštas. O kai grasinimų susidoroti sulaukė ne tik jis, bet ir artimiausi šeimos nariai, vyras galiausiai ryžosi kreiptis į policiją.

Šis pranešimas baigėsi baudžiamąja byla ir nuosprendžiu modernios vergystės organizatoriams. Jie nuteisti už prekybą žmonėmis.

Kas žmogų paverčia gyvuliu?

Gal kada nors sociologai, žmogaus elgesio tyrinėtojai paaiškins mums visiems, kas gi čia mūsų šalyje įvyko, tebevyksta, kad brolis brolį, kaimynas kaimyną parduoda, išnaudoja, elgiasi kaip su gyvuliu – retoriškai klausia šią bylą iš arti stebėjęs Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras.

Jo vadovė Kristina Mišinienė teigia, kad policijai apie nusikaltimus pranešęs vyras iš pradžių kategoriškai atsisakė organizacijos pagalbos ir ją siūlančius žmones bei pareigūnus vijęs šalin.

Todėl prireikė labai daug pastangų, kad nukentėjęs žmogus atsivertų.

„Šis pakankamai sėkmingas atvejis yra labai svarbus, nes kažkiek atsveria tą nuolatinį nevilties jausmą, matant negrįžtamai paveiktus, sužalotus žmones“, – trumpai procesą apibūdina centras.

Jungtinės Karalystės lietuvių naujienų portalui anglija.today centro vadovė Kristina Mišinienė papasakojo ne tik šios istorijos detales, bet ir bendrus tokios prekybos žmonėmis formos bruožus, apie nukentėjusiųjų būklę, nusikaltėlių taktiką ir visuomenės požiūrį.

– Kaip Jums tapo žinoma ši istorija?

– Visais atvejais apie nukentėjusiuosius sužinome ne iš jų pačių, o iš policijos pareigūnų. Jie pranešė tikėdamiesi, kad mums pavyks užmegzti su tuo vaikinu kontaktą ir jam suteikti pagalbą.

Kokios pagalbos tokie žmonės gali tikėtis iš jūsų centro?

– Įvairiausios: pradedant pasitikimu Lietuvoje sugrįžus iš svetur, įvertinant poreikius, sveikatos būklę – juk ne vienas grįžta sužalotas. Taip pat padedame nustatyti, ar jam saugu grįžti į buvusią gyvenamąją vietą, ar rasti kitą pastogę.

Šios bylos atveju suradome nukentėjusiajam advokatą, padėjome tarpininkaujant institucijoms, suteikėme šiokią tokią materialinę pagalbą.

Taip pat paruošiame šiuos žmones bendradarbiavimui su teisėsauga – juk prekeivių žmonėmis smurtą ir psichologinį spaudimą patyrę nukentėjusieji yra linkę niekuo nepasitikėti. Išnaudojami jie praranda tikėjimą žmonėmis. Jie yra išsigandę.

– Ko jie bijo?

– Tai ne baimė, o greičiau nepasitikėjimas. Jie tiesiog įpratę būti vieni prieš savo išnaudotojus ir nesitiki, kad kas nors gali padėti.

Juk nusikaltėliai sudaro nebaudžiamų žmonių įspūdį, o aukoms atrodo, kad taip ir yra.

Mūsų užduotis – įtikinti nukentėjusius, kad ne nusikaltėliai nustato tvarką, kad jiems galima duoti atkirtį, tačiau tai galima pasiekti tik bendradarbiaujant tarpusavyje.

– Kaip apskritai žmonės patenka į tą tinklą?

– Kalbant apie šią išnaudojimo formą – priversti žmones vogti – tai dažniausiai pasiūlomas gerai apmokamas darbas užsienyje. Pasirenkami žmonės, kuriems labai trūksta pinigų, jų socialinė situacija labai sudėtinga. Tai gali būti ir vienintelis šeimos maitintojas, trokštantis geresnio gyvenimo arba į skolas įklimpęs žmogus.

Nors visuomenėje manoma atvirkščiai – dažnai girdima, jog nukentėjusieji yra godūs ir naivūs nesusipratėliai.

Anaiptol. Dažnai tai yra žmonės, kuriems užsienis yra vienintelė viltis, paskutinis šiaudas siekiant tiesiog geresnio gyvenimo.

O užsienyje jie įspraudžiami į kampą, patiria smurtą, gąsdinimus ir paklūsta išnaudotojų nurodymams kaip vienintelei alternatyvai.

– O kaip būtų galima nupiešti tipinio išnaudotojo portretą? Šios bylos atveju, atrodo, tokia veikla užsiėmė ne tik neišsilavinę žmonės – tarp jų buvo ir Anglijoje verslus sukūrę lietuviai.

– Na, mūsų centras neužsiima išnaudotojų analize, tačiau tokiose situacijose kai ką liudija bendri visuomenės elgesio principai. Ir nieko čia sudėtingo.

Visų pirma – kodėl vagiamos prekės? Todėl, kad jos būtų parduotos.

Tiek mes, tiek teisėsauga turi duomenų, kad užsienyje vagiamos prekės buvo siunčiamos ir į Lietuvą ir buvo parduodamos legaliai veikiančiose parduotuvėse. Tuo tarpu pirkėjai žinodavo, kada vogtų prekių siuntos grįžta ir jų laukdavo. Jie norėdavo firminių daiktų nusipirkti pigiau.

O Jungtinėje Karalystėje nuomojami sandėliai tokioms prekėms laikyti.

– Bet ar nebandė išnaudojamieji užsienyje ieškoti pagalbos, neprašė jos iš tautiečių?

– Daug kam šis klausimas kyla – tai normalu stebinti iš visuomenės. Tačiau žvelgiant nukentėjusiojo akimis ta pati situacija gali atrodyti visiškai kitaip. Jie jautėsi atstumtaisiais. Jie jautėsi ir buvo laikomi nusikaltėliais, buvo įsitikinę, kad niekas nepadės, o juolab – policija, kuri dar ir nubaus.

Tai irgi nusikaltėlių taktika – jie savo aukas įtikina, kad paprašius pagalbos bus dar blogiau.

Tiesą sakant, ką pagalvoja žmogus, pamatęs drebantį, apdriskusį ir išsigandusį jaunuolį? Vagis arba narkomanas. Kaip su tokiu požiūriu galima padėti?

Atskirti išnaudojamą žmogų sunku, tam reikia specialių žinių.

Todėl visuomenėje prekybos žmonėmis aukoms pagalbos sulaukti yra itin sunku. Lygiai taip pat sunku paaiškinti situaciją patiems nukentėjusiesiems yra sudėtinga dėl jų išsilavinimo, gebėjimų.

– Tai iš esmės kiekvienas, kurį laikome nusikaltėliu, išties gali būti auka?

– Tikrai taip.

– Nereikėtų skubėti su išvadomis ir atstumti?

– Be abejonės. Ir tai nereikalauja specialių žinių, o paprastos žmogiškos empatijos. Ne visada pagalvojame, kokia istorija slypi už benamio ar nuskriaustojo.

Neskubėkime su išvadomis. Neskubėkime kaltinti.

Net teisėsauga ne visada sugeba atskirti, kas tikras nusikaltėlis, o kas auka. Esu kalbėjusi su britų pareigūnais, kurie karštai ginčijosi ir klausė: „Jeigu jie aukos, tai kodėl nekalba?“

– Jie laiko policiją priešais?

– Jie nepasitiki niekuo.