Koplytstulpio prie Seimo nebus
Vals­ty­bės at­kū­ri­mo 100-me­čio pro­ga ša­lia Sei­mo rū­mų tu­rė­ju­siam at­si­ras­ti  17 me­trų aukš­čio sti­li­zuo­tam kop­lyts­tul­piui, su­kur­tam pa­gal vie­no ryš­kiau­sių iš­ei­vi­jos ar­chi­tek­tų Jo­no Mu­lo­ko pro­jek­tą, bus ieš­ko­ma ki­tos vie­tos. 

Ekspertai nepritarė etnografinės stilistikos objektui miestiškoje aplinkoje bei pasiūlė paieškoti jam labiau tinkančios vietos: Vilniaus architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos (VAUET) posėdyje daugumos ekspertų išsakyta nuomone, etnografinės stilistikos ir miestiškos, urbanizuotos Seimo prieigų erdvės derinys nėra geras sprendimas, todėl koplytstulpio įrengimui reikėtų paieškoti kitos vietos, atitinkančios jo dvasią ir urbanistinę aplinką.

Kaip rašė LŽ, padovanoti koplytstulpį J. Muloko šeimos nariai Lietuvos valdžiai pasiūlė prieš dešimtmetį. Tačiau iki šiol įvairios mūsų šalies institucijos nesutarė, kur šis meno kūrinys labiausiai tiktų. Svarstyta jį statyti Lukiškių aikštėje, ant Tauro kalno.

Idėjos iniciatyvai pritarus Seimo valdybai, koplytstulpį apsispręsta šiemet pastatyti prie parlamento rūmų, šalia Sausio 13-osios aukų memorialo. Tokiai idėjai neprieštaravo ir Seimo rūmų bei Nepriklausomybės aikštės architektas Algimantas Nasvytis. Balandžio pradžioje garbingą 90-metį minėsiančio architekto nuomone, laisvės kovų dalyvių atminimui pagerbti skirtas koplytstulpis labai tiktų šalia Seimo rūmų, papildytų Sausio 13-osios memorialo ansamblį ir prasmingai įsilietų į teritorijos architektūrinę visumą. Viliamasi, kad projektą pavyks įgyvendinti iki liepos 6-osios, vėliausiai – iki metų pabaigos.

J. Mulokas gimė 1907 metais Jusiagiryje, Rokiškio rajone. 1927-aisiais baigė Rokiškio gimnaziją, 1927–1935 metais studijavo architektūrą Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1935–1937 metais J. Mulokas atliko privalomąją karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. 1944-aisiais emigravo į Vokietiją, 1949 metais išvyko gyventi į JAV. Nuo 1937-ųjų vertėsi profesine architekto praktika. J. Mulokas mirė 1983 metais Santa Monikoje.

Profesinę veiklą J. Mulokas pradėjo 1937-aisiais. Nuo 1939 metų kartu su savo įkvėpėju architektu Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu dirbo atstatant Vilniaus architektūros paminklus. Lietuvoje žinomiausiu J. Muloko projektu laikoma 1942 metais atstatyta nugriauta Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios kupolo viršutinė dalis – Jogailaičių karūna. 1940 metais jis suprojektavo Židikų kapinių koplyčią, į kurios rūsį buvo perkelti rašytojos Šatrijos Raganos palaikai. Svarbiausi architekto darbai sukurti JAV. Tarp jų yra nemažai bažnyčių – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Sent Luise (1956 m.), Švč. Mergelės Marijos Gimimo Čikagoje (1957 m.), Švč. Mergelės Marijos Kasteryje (1966 m. ), Kryžiaus kelio koplyčia Kenebankporte (1963 m. ).

Teigiama, kad J. Muloko kūryba bene vienintelė tokio masto lietuvių liaudies meno interpretacija šiuolaikinės architektūros priemonėmis. 1970–1974 metais projektuodamas ir įgyvendindamas Lietuvių jaunimo centrą Čikagoje, architektas pastato pagrindiniame fasade iš 6000 plytų savo rankomis sudėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Vyčio preliudą“. J. Mulokas taip pat yra projektavęs nemažai rezidencijų, gyvenamųjų namų Kalifornijoje, Čikagoje. Jo palikimas – antkapiniai paminklai, koplytstulpiai.