Kiek mes ir įstatymai svarbūs?
Mo­ni­ka Krikš­to­pai­ty­tė kal­bi­na Re­for­ma­tų skve­ro ini­cia­ty­vi­nės gru­pės at­sto­vę Eg­lę Mikalajūnę

– Reformatų skvero incidentas daugeliui sukėlė vilčių, kad galbūt šį kartą bus atsižvelgta į viešąjį interesą. Nors nemažai kas jau mojo ranka karčiai sakydami, kad kai tokie „tvarkymo“ pinigai ir kai sutartys su rengėjais jau pasirašytos, nėra ko tikėtis. Netrukus teko nusivilti – skveras buvo aptvertas, pagal oficialią versiją – archeologiniams tyrimams, tačiau kažkodėl „Eikos statybos“ tvoromis... Kokios projekto eigos pageidauja Reformatų iniciatyvinė grupė?

Sužinojome, kad architektė, kuri nuo 2017 m. yra „Vilniaus plano“ direktorė, be konkurso yra parengusi projektus pagrindiniams miesto skverams ir parkams (suskaičiavome aštuonis).

– Reformatų iniciatyvinės grupės pagrindinis tikslas nuo pat pradžių buvo naujas, skaidrus konkursas architektūriniam planui. Viskas prasidėjo nuo to, kad daugeliui žmonių buvo nepriimtinas dabartinis parengtas architektūrinis planas bei jo kūrimo eiga, kurios metu kūrėjai visuomenės poreikiais nesidomėjo. Kaip vėliau paaiškėjo, net į reformatų bendruomenę, su kuria bendrauta, menkai įsiklausyta – paminklas buvo išstumtas iš bendruomenei žadėtos vietos. Tačiau domintis situacija išlindo vis daugiau „kabliukų“. Paaiškėjo, kad nėra atlikti jokie rimti istoriniai tyrimai ir net turimais tyrimais deramai nepasiremta, išlindo korupcijos regimybė. Sužinojome, kad architektė, kuri nuo 2017 m. yra „Vilniaus plano“ direktorė, be konkurso yra parengusi projektus pagrindiniams miesto skverams ir parkams (suskaičiavome aštuonis: jau įgyvendintas Bernardinų sodas bei Lukiškių aikštės želdiniai, rengiamasi įgyvendinti Reformatų skverą, Misionierių sodą, Sapiegų parką, Trakų Vokės parką, Rasų kapines ir Tauro kalno želdinius).

Konkursas buvo paskelbtas tik Misionierių sodui, ir to paties komisijos absoliučią daugumą sudarė Vilniaus miesto savivaldybės atstovai. Taigi, pradėję nuo architektūrinių-kūrybinių problemų, įlindome į ištisą pelkę, kuri atskleidė tiek „surūdijusį“ Vilniaus savivaldybės administracinį aparatą, tiek ir išrinktų politikų abejingumą. Laidoje „Pagonių kiemas“ miesto meras Remigijus Šimašius, užuot prisiėmęs atsakomybę už sudarytas sąlygas vieno architekto monopoliui atsirasti, pavadino aktyvistų kritiką vieno asmens ataka. Be abejo, didžiajai daliai „sukilusių“ žmonių Reformatų skvero atnaujinimo projekto autorė Jurga Večerskytė-Šimeliūnė neimponuoja kaip architektė, bet pagrindinė problema yra sisteminė: tokioje monopolisto pozicijoje, kokioje yra ji, neturėtų būti joks žmogus, net ir žymiausias pasaulio architektas. Ir sykiu visuomenės neįtraukimas bei privačių įmonių interesų prioretizavimas vėlgi yra sisteminė problema.

Mintis taisyti dabartinį planą, sakyčiau, yra labai kompromisinis variantas. Toks taisymas turbūt labiau primintų kažkokį mokyklinio rašinio taisymą, kuris nelabai dera tokiam dalykui kaip viešos miesto erdvės planavimas. Čia viskas turėtų eiti sava tvarka: istoriniai, archeologiniai, dendrologiniai, sociologiniai tyrimai, produktyvi diskusija su visuomene, užduotis architektui, konkursas, atranka (pageidautina – dalyvaujant visuomenei). Perėjus šiuos etapus, architektūrinį planą tikrai galima būtų vėl aptarti: tokiu atveju detalių taisymas tiesiog tikslintų pirminę viziją, dėl kurios jau būtų sutarta ankstesniame etape. Šiuo atveju link visuomenės poreikių bus tempiama vienos architektės vizija.

Šiuo metu iš Vilniaus miesto savivaldybės esame gavę patvirtinimą, kad pabaigus archeologinius tyrimus planas bus koreguojamas ir pristatytas visuomenei. Nėra aišku, kaip tas pristatymas atrodys – ar Savivaldybei užteks drąsos surengti antrąjį susitikimą, kaip žodžiu buvo žadėta rugpjūčio 9 d., ar planas tiesiog bus įdėtas į tinklalapį.

Beje, reaguodama į susidariusią situaciją, Vilniaus miesto savivaldybė parengė naują želdinių projektų viešinimo tvarką. Puiku, kad toks žingsnis žengtas, tačiau tik vėliau pamatysime, kiek situacija realiai keisis. Įsijungusi į Reformatų skvero procesą, sužinojau apie egzistuojančias komisijas prie Vilniaus miesto savivaldybės, kurių išvadas savivaldybė dažnai tiesiog ignoruoja, nors privalėtų atsižvelgti, taigi dokumento, sukurto „varnelei uždėti“, pavojus tikrai yra. Svarbu ir tai, kiek nenuslūgs žmonių aktyvumas ne tik dėl Reformatų, bet ir dėl Misionierių sodo, Sapiegų parko ir kitų erdvių. Atrodo, kad žmonių aktyvumas yra vienintelė prielaida kažkam keistis. Jei patys miesto gyventojai šio reikalo nejudins, iš Savivaldybės pokyčių vargu ar sulauksim.

Beje, reaguodama į susidariusią situaciją, Vilniaus miesto savivaldybė parengė naują želdinių projektų viešinimo tvarką.

– Man pasirodė, kad Savivaldybės veiksmams oponuojanti grupė irgi nėra vientisa, ji pasidalintų į tris. Vieni labai aktyviai gina savo gyvenamo laiko paveldą ir pageidauja, kad liktų laiptuotas kompleksas, nes jis irgi paveldo dalis. Kitiems labai rūpi atkurti istorinį, su reformatų pastatų kompleksu susijusį landšaftą – t.y. bažnyčios ir sinodo pastatą jungiančią vertikalę, uždengti apkasus imituojančią daubą. Tokią poziciją ypač palaiko tie, kurie tokį landšaftą prisimena asmeniškai. O tretieji labiausiai yra prieš amžiną savivalę ir kapitalo žodį Vilniaus istorinėse vietose, mano, kad žalos pridaryta jau per daug ir tai turi liautis. Ar iniciatyvinė grupė turi vieną viziją apie skverą, ar svarbiausias tikslas yra skaidrus procesas?

– Manau, kad svarbiausias tikslas yra naujas, visomis prasmėmis skaidrus procesas, kurio metu turėtų atsirasti naujas, kokybiškas, visuomenės lūkesčius atliepiantis architektūrinis planas. Tokio proceso metu ir būtų išsiaiškinta, kas yra svarbu, aktualu ir t.t. Kita vertus, dabartinio plano spragos yra pakankamai aiškios ir leidžia suprasti, kas žmonėms svarbu. Pagal mūsų liepos gale surengtą apklausą matyti, kad skaudūs taškai yra medžių kirtimas ir egzistuojančios augmenijos šalinimas, 1983 m. architektūros naikinimas ir skvero aptvėrimas bei rakinimas nakčiai. Tačiau jau po apklausos išryškėjo daug daugiau dalykų. Žmonėms yra svarbu tranzitinė funkcija, taip pat paaiškėjo, kad į reformatų istoriją atsižvelgta be galo menkai. Vilniaus savivaldybė iš Europos Sąjungos gavo lėšų, pabrėžiu, Reformatų sodo atkūrimui (1,7 mln.). Tačiau, matyt, ne be reikalo Savivaldybė viešinimui pasirinko visiškai kitą terminą – ne „atkūrimas“, o „atnaujinimas“.

Bėda ta, kad skvere, kaip teigia projekto autoriai, „pažymimi“ (bet jokiu būdu ne atkuriami) du teritorijos elementai, kurie buvo išlikę iki maždaug 1980 m. ir kuriuos pamena iki šiol gyvi esantys žmonės. Tai yra kapinės, kurios Večerskytės-Šimeliūnės plane virsta tiesiog gėlynu, neturinčiu nieko bendra su istoriniu kapinių vaizdu (ką jau kalbėti apie tai, kad techniškai kapinių atkūrimas, matyt, turėtų būti pražuvusių palaikų grąžinimas). Taip pat bus atverti Šreterių koplyčios pamatai. Koplyčia, beje, prieš nugriaunant buvo kruopščiai apmatuota, taigi ją atkurti būtų gana paprasta, tačiau toks sprendimas nebuvo priimtas. Galiausiai, vizualiai matyti, kad kapinės ir jų teritorijoje esanti koplyčia sudaro mažiau nei 20 proc. bendros teritorijos. Likusi „sodo“ dalis bus grynai architektės fantazijos vaisius.

Vienintelis tikresnis atkūrimas projekte yra lygus reljefas, kurį atkuriant bus sunaikinama 1983 m. architektūra ir nemažai tuo metų pasodintų medžių. Tačiau vargu ar lygaus paviršiaus atkūrimą galime vadinti Reformatų sodo atkūrimu – mano kuklia nuomone, lygus reljefas greičiau yra ledynmečio, o ne reformatų kūrinys. Ką jau ir kalbėti, kad tikrasis Reformatų sodas sudarė gana nedidelę dalį sklypo, – tai matyti iš nuotraukų ir brėžinių, – o visa kita buvo įvairūs pastatai, kai kurie jų – labai reikšmingi, pavyzdžiui, Konsistorija (reformatų valdomasis organas), Vinholdų koplyčia, špitolė, iki XIX a. čia buvusi medinė bažnyčia, esu girdėjusi prielaidą, kad čia galėjo būti ir naujesnės kapinės, būta daržų ir kitų objektų. Visi minėti pastatai projekte yra absoliučiai ignoruojami, per juos eina takai ir pan. Beje, tavo minėta ašis tarp Sinodo ir Bažnyčios jokiu būdu nėra atkūrimas, bet dar viena atkūrimo fikcija. Nuo bažnyčios pastatymo laikų iki Antrojo pasaulinio karo, kai sklypo pastatai buvo sugriauti, tarp Sinodo ir bažnyčios visuomet stovėjo pastatai (kaip pati Večerskytė-Šimeliūnė ekskursijos metu pakomentavo – viso labo kelių aukštų). Dar vienas aspektas – pasižiūrėjus į žemėlapį akivaizdu, kad tikros ašies tarp šių pastatų apskritai nėra. Kai XIX a. bažnyčiai buvo perkamas naujas sklypas, jo ribos neleido sudaryti tikslios ašies, kad abiejų pastatų centrai būtų vienas priešais kitą. Pastatų centrai yra gerokai pastūmėti. Taigi, pabrėždama tą ir taip reliatyvią ašį, Večerskytė-Šimeliūnė iš tikrųjų tęsia sovietinio išplanavimo istoriją, o ne „atkuria Reformatų sodą“.

– Gal yra žinoma, ar bus vykdomi kasinėjimai (siekiant sugriauti laiptų kompleksą ir pranešti, kad jis buvo nesaugus. Tai būtų itin šimašiška, kaip ir Žaliojo tilto skulptūrų atveju), ar apsieis su rentgeno archeologija? Jūratės Markevičienės tvirtinimu, kasti tikrai nebūtina.

– Į šį komentarą Vilniaus savivaldybė atsakė, kad neinvaziniai archeologiniai tyrimai yra numatyti Sapiegų parke, tačiau Reformatų skvere jie taikomi nebus – kasinėjimai bus įprastiniai, nes tokie buvo numatyti pirminiame plane. Sutinku su Jūrate, kad tai dar vienas Savivaldybės cinizmo ženklas – motyvuodami Gedimino Baravyko, Gyčio Ramunio ir Kęstučio Pempės architektūros destrukciją tuo, kad ją kuriant buvo išartos kapinės, šiuo metu jie patys atsisako pagarbą išlaikančios technologijos dėl „pirminio plano“ vėl arti teritoriją. Beje, įdomu, kad destrukcijos kaltė kažkodėl visuomet verčiama architektams. Be abejo, architektai kolaboravo, – kaip dabar kolaboruoja Večerskytė-Šimeliūnė, – tačiau sprendimą keisti skvero funkciją, reikia manyti, priėmė tuometinė valdžia, kurios ainiai dabar vėl planuoja naują pertvarką.

– Ar dar yra kokių nors teisinių būdų pristabdyti traukinį ir priversti gerbti vilniečių nuomonę? Ar turėsime eilinį sykį pasidžiaugti įvykusia diskusija, kuri galbūt nauju atveju bent šiek tiek sumažins įsisavintojų apetitą arba tiesiog juos padarys gudresnius?

– Kai iniciatyvinė grupė kreipėsi, Viešųjų pirkimų tarnyba apsiėmė tirti įvykusio rangos konkurso atitiktį įstatymui. Projekto techninį planą kaip dovaną apmokėjo su „Eika“ glaudžiai susijusi įmonė, o rangovo konkursą laimėjo ta pati „Eika“. Beje, visi kiti trys konkurso dalyviai pasiūlė konkurso sąlygų neatitinkančias sumas, kas leidžia daryti prielaidas, kad buvo išankstinis susitarimas. Mūsų prielaida yra ta, kad „Eika“ šiuo atveju apskritai neturėjo dalyvauti konkurse. Jei Viešųjų pirkimų tarnyba patvirtina, kad konkursas buvo neteisėtas, tuomet tęsdama statybos darbus Vilniaus savivaldybė jau veiktų prieš įstatymą. Negaliu garantuoti, kad Vilniaus savivaldybė taip nesielgs, bet tuomet tai jau taptų itin skandalinga ir galimai sukeltų dar didesnes pasipriešinimo bangas. Savivaldybė iki šiol delsia pateikti dokumentus.

– Dabar atrodo, kad laukiama, kol triukšmas nurims, visuomenininkai pavargs, grįš prie savo darbų. Ar yra pasaulyje kokių precedentų, kai sustabdytos panašios tvarkybos? Ir kur dingo Jurgis Didžiulis?

– Aš pati į visą šį procesą patekau beveik atsitiktinai – režisierė Giedrė Žickytė, ieškodama, ką pakviesti į pirmąjį susitikimą su meru ir Vilniaus miesto savivaldybe, perskaitė mano ilgoką komentarą apie paviešintą Reformatų skvero atnaujinimo planą ir, manęs net nepažinodama, susisiekė. Toliau dariau tai, ką, mano akimis, pilietiškam žmogui ir derėtų daryti tokioje situacijoje. Tokiu būdu pirmą sykį gyvenime patekau į aktyvistų veiklą. Atvirai sakant, nedaug ką žinau apie tokius procesus ir jų baigtį pasaulyje. Tačiau buvo malonu išgirsti reformatų kunigo Tomo Šerno palyginimą su Sąjūdžiu pačioje proceso pradžioje – rugpjūčio 7 d. susitikime su landšafto architektais ir reformatais, kuriame dalyvavo ir iniciatyvinės grupės nariai.

Man panašu, kad yra susidariusi kritinė situacija, – aš pati pradėjau klausinėti, kas vyksta su Reformatų skveru, dar prieš paviešinant Večerskytės sukurtą planą, ir viena iš priežasčių buvo pastaraisiais metais Savivaldybės įvykdyti ar palaiminti griovimai, iš kurių ypač skaudus man buvo Viktoro Cholino sukurtos unikalios žaidimų aikštelės vaikams Karoliniškėse išgriovimas. Šis faktas buvo tarsi ženklas, kad – bent jau tam tikrų institucijų kontekste – ateina kažkokie gūdūs, savo abejingumu sovietmetį primenantys laikai. Taigi manau, kad Reformatų skvero judėjimas atsirado neatsitiktinai ir jei dabartinės politinės tendencijos nesikeis, tokie piliečių judėjimai tik stiprės. Man pačiai toks natūralus žmonių susispietimas veiklai grynai iš idėjos, be jokio finansavimo, jau buvo labai stipri, nauja ir įkvepianti patirtis.

Dėl Jurgio Didžiulio – aš manau, kad jis suvaidino lemiamą vaidmenį pradiniame etape. Po Giedrės Jurgis perėmė tolesnę komunikaciją su Savivaldybe, vedė pirmą susirinkimą, grojo festivalyje. Tačiau, kaip tu ir minėjai klausime, – mes visi esame žmonės su savo darbais ir normalu, kad negalime paskirti viso savo laiko Reformatų skverui. Vis dėlto, manau, judėjimas stiprus tuo, kad vieni žmonės keičia kitus, siūlo vis naujas iniciatyvas ir t.t. Jurgis Didžiulis buvo matomas, nes jis vedė susirinkimą, aš esu matoma galbūt kaip feisbuko svetainės moderatorė, nemažai kalbėjau su žiniasklaida per festivalį, tačiau buvo labai daug žmonių, kurie daug nuveikė likdami ne tokie matomi : jau minėta režisierė Giedrė Žickytė, kuratorė ir menininkė Laima Kreivytė, menininkė Milda Laužikaitė, miesto tyrėja Jekaterina Lavrinec, architektūros ekspertas Gintautas Tiškus, architektai Jonas Žukauskas, Justinas Dūdėnas, Alvydas Žickis, kuratorius Audrius Pocius. Galėčiau išvardinti dar kokį puslapį žmonių, kurie labai įvairiai prisidėjo tiek prie festivalio, tiek prie vėlesnių procesų, – teisininkai, muzikantai, fotografai, dizaineriai, sociologai, kuratoriai, architektai, studentai, dronų operatoriai, 3D realybės kūrėjai ir t.t. Jie keitė vieni kitus – vieniems pavargus atsirasdavo kiti.

Minėjai, kad neturėtume parodyti savo nuovargio. Aš manau, kad neturėtume jo slėpti, kaip Vilniaus savivaldybė dažnai slepia savo veiklą po propagandiniais tekstais. Darbo buvo ir yra daug, be to, vienintelis variklis yra užsidegimas dėl idėjos, kuri labai sunkiai pasiekiama. Labai nemalonus ir demotyvuojantis yra Savivaldybės abejingumas ar net vadinimas mūsų priešais (žodis „priešai“ vyr. architektui turbūt netyčia išsprūdo rugpjūčio 9 d. susitikime). Normalu, kad žmonės pavargsta ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Tačiau tikiu, kad jei dalykai yra svarbūs, perimančių estafetę visuomet atsiras.