Dar viena idėja Lukiškių aikštei
Ne­ty­lant gin­čams tarp „vy­ti­nin­kų“ ir „bun­ke­ris­tų“, Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tas, ar­chi­tek­tas Aud­rius Amb­ra­sas siū­lo Lu­kiš­kių aikš­tė­je įreng­ti mu­zie­jų ar kon­cer­tų sa­lę, o prieš­ais aikš­tę pa­sta­ty­ti 45 me­trų aukš­čio obe­lis­ką.  

„Didžiulė Lukiškių aikštės erdvė, ypač po jos rekonstrukcijos ir jungties su Gedimino prospektu, labiau tiktų moderniam muziejui ar koncertų salei. O memorialiniam paminklui labiau derėtų priešais aikštę esanti Aukų gatvės erdvė, greta Genocido aukų muziejaus, kur galėtų iškilti 45 m aukščio obeliskas. Jis kartu galėtų būti ir aukuras, ir koplyčia“, – pranešime spaudai teigia Nacionalinės premijos laureatas, architektas Audrius Ambrasas.

Vis dar neslopstant diskusijų bangai dėl paminklo Lukiškių aikštėje, žinomam architektui kilo idėja, kuri gal kiek nuramintų įsiplieskusius ginčus ir suteiktų vilties skeptikams, kad visgi toje teritorijoje įmanoma pastatyti paminklą.

„Aukų gatvėje jau stovi du paminklai ir ta vieta intuityviai traukia architektūrinius objektus. Tai jauki, kamerinė erdvė, matomas Gedimino prospektas. Tarp minėtų dviejų toje vietoje stovinčių memorialų galėtų iškilti 45 metrų aukščio objektas, kuris būtų sudarytas iš keturių kolonų. Jo viduje aukšta siaura erdvė su viršuje švytinčiu Vyčio kryžiumi simbolizuotų nenumaldomą tautos laisvės troškimą“, – savo idėja dalinasi A. Ambrasas.

Paminklo ašis – žmogus

Architekto vizijoje paminklas turi būti asmeniškas: į jį įėjęs, tampi objekto centru, jo ašimi. „Siaura aukšta erdvė ir šviesa viršuje pajudina emocijas. Toks poveikis yra stipresnis nei tiesiog objekto apžiūrėjimas. Paminklo vidinė dalis galėtų būti vieta, kur, pakėlę akis į dangų ir žiūrėdami į Vyčio kryžių, žmonės susikauptų, pagalvotų apie laisvės kovotojus, juos pagerbtų“, – sako A. Ambrasas.

Memorialinis paminklas Aukų gatvėje kartu su priešais plevėsuojančia vėliava įprasmintų Lukiškių aikštę, tačiau jos fiziškai neužgožtų. Memorialas būtų panašaus dydžio kaip Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia. Pasak architekto, daugiau nei dešimtmetį vykusios įvairių sprendimų paieškos įrodė, kad Lukiškių aikštė nepalanki memorialiniams paminklams.

„Objekto emocinis krūvis Lukiškių aikštėje būtų juntamas tik tuomet, jei visa aikštė būtų jam pritaikyta. Tačiau nei anksčiau, nei dabar, atnaujinus aikštę – tokios galimybės nėra numatyta. Aukštas vertikalus paminklas užimtų visos aikštės erdvę ir konkuruotų su bažnyčios bokštais, o žemas ar horizontalus pradingtų didelėje erdvėje, jis netektų savo emocinės reikšmės, kurios reikia, ir taptų tiesiog dekoratyvine skulptūra“, – mano A. Ambrasas.

Nors anksčiau architektas paminklų statymą vertino skeptiškai, dabar jo nuomonė pasikeitė. Pasak jo, tokius atminties ženklus verta statyti – jeigu jie dėl tam tikrų paskatų būtų nugriauti, vėliau būtų ką atstatyti.