Basanavičius grįžo: santykis su skulptūra kaip visuomenės veidrodis
Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius su­grį­žo ir ak­tua­lus bus dar dau­giau­siai 10 me­tų, kol iš­mirs į pa­mink­lo ati­den­gi­mo iš­kil­mes su­si­rin­ku­si žmo­nių kar­ta. Sa­kau tai be iro­ni­jos, su gi­liu liū­de­siu. To­kia iš­va­da per­ša­si pa­žvel­gus tiek į ati­den­gi­mo iš­kil­mė­se da­ly­va­vu­sius, tiek ir į pra­ėjus ke­le­tui die­nų gru­pe­lė­mis be­si­bū­ria­vu­sius ir be­si­fo­tog­ra­fa­vu­sius ša­lia Tau­tos pa­triar­cho pa­mink­lo.

Tekstas spausdintas „Literatūra ir menas“

O garsesnio jaunimo šurmulio socialinių tinklų burbule nebuvo ir nėra. Jeigu paminklai skirti esminėms istorijos asmenybėms bei įvykiams aktualizuoti ir priminti, ar tai reiškia, kad sujudimą keliantis paminklas tik tarp tų žmonių, kuriems J. Basanavičius ir taip buvo gana aktualus, patyrė absoliutų fiasko?

Mastelis ir forma

Apie skulptūros formą kalbėta daug. Nors svarbu ieškoti konceptualesnės paminklo formos neatsiradimo priežasčių, diskusiją dabar svarbiau pakreipti kiek kita linkme. Sutardami, kad klasikinė, realistinė raiškos forma, turint omenyje asmenybės ir aplinkinių pastatų kontekstą, kompromisiniu atveju yra priimtina, atidžiau pažvelkime į detales bei skulptūrą supančią erdvę.

Alinos Ožič nuotr.

Išdidintas skulptūros mastelis ir kur buvęs, kur nebuvęs postamentas negali nekelti klausimų ir abejonių šiandieniame kontekste, prisimenant solidžią soviet­mečio patirtį. Lyderių vaizdavimas padidintu masteliu gerai pažįstamas ir neatsiejamas nuo totalitarizmo tradicijos. Būtent todėl, kad mastelis – tiesmuka raiškos priemonė, parodanti vaizduojamojo objekto svarbą, o padidintu masteliu – ir viršenybę prieš kitus. Tokia priemonė nesuteikia jokios galimybės interpretacijai ir tiesiogiai nurodo, kaip reikia mąstyti.

Viena vertus, visi sutiks, kad J. Basanavičiaus asmenybė ne eilinė ir kad tikrai ne kiekvienas sugebėtų jam prilygti. Be to, asmenybių heroizavimas ir įpaminklinimas nebūtinai turi būti suprantamas kaip diktatūrinis elementas – tai gali būti ir pagarbos išraiška, tad galbūt savaime mastelis nėra ydingai parinktas. Tačiau tokiu atveju svarbūs du esminiai aspektai: istorinė tradicija ir socialinis kontekstas. Žvelgiant į ankstyvuosius, istorines asmenybes heroizuojančius paminklus, svarbu prisiminti, kad visuomenė, kurioje tos asmenybės gyveno, negalėjo nepaklusti savo lyderiams ir apie demokratiją bei lygias teises svajoti nesvajojo, todėl tradicinę paminklų formą (didelio mastelio, realistinę) derėtų suprasti kaip padiktuotą, o ne žmonių pasirinktą.

Įsisiūbavus nacionalizmo idėjoms, vis svarbiau tapo įpaminklinti praeities lyderius ir taip užtikrinti istorijos tęstinumą. Svarbiausiomis asmenybėmis tapo modernių valstybių tautinį tapatumą suformavę valstybių vadovai. Tačiau net ir XX a. pradžioje, nepaisant spartaus Vakarų demokratėjimo, Centrinėje ir Rytų Europoje dominavo autoritarizmas, kurio kontekste tradicinė forma įgyja papildomų reikšmių ir kelia asociacijų su tuomete politine santvarka. Todėl tarpukariu atsiradusi tokio ar net didesnio mastelio J. Basanavičiaus skulptūra nebūtų nelogiškas pasirinkimas. Galiausiai tokio pobūdžio raiška galėtų sulaukti mažiau kritikos, jei kalbėtume apie A. Smetonos pavyzdį, kuris, be jokių abejonių, iš praeities į mus žvelgtų kiek autoritariškai, o tai nebūtinai (gal ir visai ne) tinka J. Basanavičiaus asmenybei. Tokiomis sąlygomis Lietuvoje gyvenome iki pat nepriklausomybės atkūrimo neturėdami galimybės rinktis savo tapatybės ir sąmonės reprezentavimo formų. Šių dienų kontekste toks sprendimas kelia abejonių, jeigu sutariame pagrindine mūsų visuomenės vertybe laikyti laisvę. Laisvę mąstyti ir interpretuoti.

Nėra jokio idėjinio kompromiso, nieko, kas skatintų pasijusti istorijos dalimi ir kviestų prisijungti kuriant valstybę.

Šiandienė jauna visuomenė yra orientuota į intelektą ir nepaklūsta viršenybės principui. Tai susiformavusi, dalyvaujanti, įsitraukianti, kurianti ir žyminti socialinio konteksto lūžį bei skirtį nuo vyresnių kartų visuomenė. Todėl binarinės opozicijos santykis (didelis ir mažas, svarbus ir nesvarbus) neskatina šiuolaikinės visuomenės įsitraukti ir aktyviai dalyvauti. Tačiau apatija senoms raiškos formoms nereiškia iš esmės pasikeitusios visuomenės sąmonės, o tik rodo transformacijos pradžią ir jos galutinis rezultatas nebūtinai progresyvistinis. Taip formuojami ryšių ir santykių principai nubrėžia priimtinas normų ribas, kurios net ir kintančią jauną visuomenę įkalina nuolankaus stebėtojo vaidmenyje. Ilgainiui taip suformuojamas požiūrio ir žmogaus bei valstybės santykio standartas.

Erdvė ir atstumas

Realistinė raiškos forma ir mastelis – tik vienas šio klausimo aspektas. Kokį ryšį su objektu užmezga žmogus, neišvengiamai padiktuoja supanti erdvė, todėl vieta lemia ne mažiau nei pats paminklas. Kokį santykį su J. Basanavičiaus asmenybe turėtų kurti šis pamink­las, o kokį iš tiesų sukuria? Tai ne funkciniai, o vertybiniai klausimai ir atsakymai į juos išduoda, kokiomis vertybėmis ir pasaulėžiūra vadovaujamės arba kokios jos mums primetamos institucijų, iš viršaus.

Vertinant naujos erdvės funkcionalumą, vertėtų atsigręžti į modernaus urbanistinio planavimo kritikės Jane Jacobs darbus, kuriuose ji pradėjo tyrinėti, kaip žmonės elgiasi miesto erdvėse ir kokie viešųjų erdvių elementai lemia vienokią ar kitokią žmonių elgseną mieste. Teiginiu, kad žmogaus elgsena turėtų būti centrinė figūra planuojant miesto erdves, J. Jacobs akcentuoja, jog erdvės turi būti praktiškos ir patogios miestiečiams. Žmogaus mastelio svarbą akcentuoja ir neseniai Vilniuje viešėjęs architektas bei urbanistinio dizaino ekspertas Janas Gehlas. Jis atkreipia dėmesį, kad planuojant miestus ir jų erdves dažnai pamirštama, kaip tos erdvės atrodys iš žmogaus akių perspektyvos, ir apsiribojama žvilgsniu iš viršaus, tarsi miestai būtų ne žmonių gyvenami organizmai, o statiniai architektų maketai. Šios įžvalgos leidžia suprasti, jog planuodami miesto erdves galime manipuliuoti žmonių elgesiu.

Stebėdami J. Basanavičiaus paminklą ir praeivių elgesį šalia jo, iškart pastebėsime, kaip iš už paminklo nugaros, nuo aikštės galo, iškylanti papildoma aukštuma atriboja žmones nuo skulptūros.

Stebėdami J. Basanavičiaus paminklą ir praeivių elgesį šalia jo, iškart pastebėsime, kaip iš už paminklo nugaros, nuo aikštės galo, iškylanti papildoma aukštuma atriboja žmones nuo skulptūros. Atsiranda keleto metrų nenaudojama erdvė, joje J. Basanavičius stovi vienas. Šis urbanistinis (ne skulptūrinis) postamentas nėra viso labo laiptelis, kviečiantis prieiti arčiau. Priešingai, priėjus tampa akivaizdu – jis per aukštas, kad kviestų pasilypėti arčiau patriarcho, ir neabejotinai per mažas, kad galėtų tapti suolelių alternatyva praeiviams. Vienintelė likusi alternatyva yra išlaikyti atstumą ir žvelgti į Tautos patriarchą iš tolėliau arba apeiti jį ir sėstis ant vieno iš keleto už jo nugaros įrengtų suoliukų. Pasyvaus stebėtojo ir mažai reikšmingo veikėjo (žvelgiančio iš tolo ir nustumiamo už nugaros) vaid­muo yra užprogramuotas tiek paminklo, tiek jį supančios erdvės ir pateikiamas mums kaip standartas. Nėra jokio idėjinio kompromiso, nieko, kas skatintų pasijusti istorijos dalimi ir kviestų prisijungti kuriant valstybę.

Metų laikų stipriai veikiamam Vilniui gyvybės visuomet suteikia vasara, todėl lieka palūkėti ir tikėtis, kad primetamų taisyklių laužytojais taps vaikai, besiropščiantys ant pakylos-laipto-postamento ir riedlentininkai, radę alternatyvą pasivažinėjimams šalia Katedros. Tada ir pamatysime, ar ši erdvė bus išgelbėta nuo užmaršties ir atskleis naujas funkcijas, o gal vietoj laisvos dvasios atsiras daug naujų ženklų su užrašais „Draudžiama lipti, eiti, važiuoti, būti“ (tinkamą variantą pasirinkite patys) mūsų patriarcho prikeltoje laisvoje valstybėje. Spręsti (ne) mums.