Akmens paslaptys suintrigavo mokslininkus
Apie is­to­ri­nį slė­pi­nį su ai­be re­bu­sų moks­li­nin­kai ir pa­vel­do­sau­gi­nin­kai iki šiol ne­ži­no­jo, to­dėl ra­di­nys ša­lia Kre­tin­gos su­kė­lė di­džiu­lį su­si­do­mė­ji­mą.

Akmenos upės krante, aukštumoje ties Bajorų priemiesčiu stūksančiame stambiame, perskeltame pusiau riedulyje iškalti Gediminaičių stulpai, kryžius ir mįslingos linijos. Spėjama, kad aptiktas ir pirmą kartą aprašomas unikalus Lietuvoje istorijos paminklas, menantis pagonybės laikų kulto vietą arba XIII amžiaus Livonijos ordino, XV amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų riboženklius bei tarpukario sueigas, šventes.

Prof. dr. Vykintas Vaitkevičius: „Radinys yra neabejotinai vertingas, reikšmingas. Matyti, kad žymenys – ne klastotė.“

„Šalies mastu – tai itin retas radinys. Apie tą akmenį paveldosauga nežinojo nieko. Šį išskirtinį mūsų istorijos liudytoją bus siūloma įtraukti tarp valstybės saugomų kultūros paveldo objektų ir į Kultūros vertybių registrą. Intriguoja jau vien tai, kad žmonių rankų paliestas akmuo galbūt susijęs ne su viena epocha, o su keliomis, visiškai skirtingomis kultūromis, kurias skiria šimtmečiai. Dargi kadaise bandyta naikinti Gediminaičių stulpus. Tikras detektyvas“, – „Lietuvos žinioms“ sakė Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas.

Sklandė tik kalbos

Lietuvoje šiuo metu valstybės saugomi tik du natūralūs akmenys, ant kurių skirtingu laiku iškalti Gediminaičių stulpai. Vienas pūpso Neries krante Vilniuje, Žvėryne (XV-XVI a.). Kitas – ant Rambyno kalno panemunėje: stulpai šiame akmenyje buvo padaryti tarpukariu.

Tačiau ties Bajorais, Kretingos priemiesčiu, Akmenos upės aukštumoje, nuošalioje vietoje esantis apie metrą aukščio ir beveik 6 metrų apimties akmuo su mįslingais, žmogaus rankomis padarytais ženklais buvo žinomas tik vietos žmonėms. Jį „Lietuvos žinių“ žurnalistui neseniai parodė Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios savanorių rinktinės karininkas kapitonas Tomas Malūkas. Kretingiškis tikino, kad kūlį (taip žemaičiai vadina akmenis) su Gediminaičių stulpais išvydęs prieš dešimtmetį. „Tiesiog vaikštinėjau Akmenos paupiais ir jos aukštumoje miškelyje pamačiau didelį akmenį. Priėjęs arčiau išvydau iškaltą vieną svarbesnių Lietuvos valstybingumo simbolių. Šiemet vėl jį prisiminiau. Nesitikėjau, kad tas akmuo yra toks ypatingas bei mokslo pasauliui nežinomas“, – pasakojo karys. Apie tokį akmenį tikino tik girdėjęs, tačiau nematęs ir Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas.

Nuvykus prie akmens šis buvo išmatuotas, nufotografuotas, GPS nustatytos koordinatės, o panaudojant skutimosi putas – jas įpurškus į griovelius, nustatyti kiti žymenys. Išlikusi tik apatinė Gediminaičių stulpų dalis, nes ties jais kažkas bandė simbolį naikinti: matyti aiškios skaldymo žymės, riedulys skilęs pusiau, o šalia jo mėtėsi nuoskalos. Po stulpais iškaltas vadinamasis lygiapetis kryžius. Taip pat matyti abipus stulpų žmogaus rankomis padaryti savotiški latakai, tiesios ir kiek lenktos linijos.

Beje, už 50 metrų rastas ir tarpukario laikų betoninis stulpelis (riboženklis) su Gediminaičių stulpais. Matyti net raudonų ir geltonų dažų likučiai.

Platus kontekstas

Informacija apie radinį perduota KPD, istorikams, archeologams. Išvydę jį šie labai susidomėjo bei iškėlė ne vieną intriguojamą versiją, kad akmuo esąs išskirtinis visoje šalyje, ir tai suteikia pagrindo ateityje atlikti išsamesnius jo tyrimus.

Klaipėdos universiteto (KU) Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) prof. dr. Vykintas Vaitkevičius „Lietuvos žinioms“ teigė įžvelgiantis žilos senovės pėdsakus. „Radinys yra neabejotinai vertingas, reikšmingas. Matyti, kad žymenys – ne klastotė. Pirmiausia atkreipčiau dėmesį į Gediminaičių stulpus, jų proporciją: jie – labiau platūs nei aukšti. Manyčiau, kad tai – LDK sienos su Vokietijos ordinu riboženklis, padarytas po 1422-aisiais pasirašytos Melno taikos sutarties. Paanalizavome, kad ir XV amžiuje nustatyta siena, kurią žymėjo iškasti grioviai, ėjo už kelių šimtų metrų nuo to akmens. Logiška manyti, kad juo buvo pasinaudota, iškalant stulpus“, – dėstė V. Vaitkevičius.

Prof. dr. Vykintas Vaitkevičius: "Radinys yra neabejotinai vertingas, reikšmingas. Matyti, kad žymenys – ne klastotė."

Be kita ko, Gediminaičių stulpai nuo 1397 metų buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto herbas. „Tie, kas juos iškalė, tai darė ne iš galvos, o naudodamiesi šio simbolio vaizdiniais ant monetų, galbūt antspaudų, kitų šaltinių“, – sakė archeologas.

Po Vytauto Didžiojo herbu iškaltas kryželis, V. Vaitkevičiaus manymu, padarytas dar seniau – XIII amžiaus viduryje. „Klaipėdoje, Dangės kairiajame krante, guli didžiulis Tauralaukio akmuo, ant kurio iškalti trys kryžiai. Panašus kryželis iškaltas ir ant Bajorų akmens – šie simboliai greičiausiai yra Livonijos ordino riboženkliai. Kuršo dalybų aktuose randame įrašus, kad būtent kryžiais medžiuose, akmenyse Ordinas žymėjo savo žemių ribas. Šis žymuo, kaip ir stulpai, padarytas naudojant geležinį kaltą. O štai pailgi grioveliai... Čia jau – mįslė. Jie taip pat padaryti turint tam tikrą tikslą, paskirtį, tačiau ką jie reiškė, pasakyti sunku“, – kalbėjo V. Vaitkevičius. Svarstoma, kad minėti grioveliai gali būti susiję su baltų genčių laikais, galbūt tai – apeiginiai latakai paaukotiems skysčiams nutekėti (įvertinus aplinkybę, jog akmuo iš pradžių gulėjo ir buvo pastatytas).

Anot Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus dr. Jono Genio, bet koks naujas radinys, kuriame akivaizdūs mūsų senosios kultūros pėdsakai, yra vertingas ir turi didelę reikšmę. „Bajorų akmuo, ko gero, įdomus net nacionaliniu mastu, nes jame – kelių istorinių laikotarpių žymenys, daug platesnis kontekstas, negu būtų iškaltas tik vienas ženklas. Riedulys – stabiliausios, ilgiausiai nepakitusios Europoje sienos paribyje. Tad stulpų atsiradimas ant akmens, įvertinus Melno taikos sutartį, gali būti neatsitiktinis. O dar kryžius yra. Taigi šis reliktas tampa jau platesnio konteksto objektu, susijęs su krašto geopolitinės raidos istorija. Jei jis būtų viduryje Žemaitijos – kitas reikalas. Išties vertas dėmesio objektas, kuris neabejotinai turi būti saugomas valstybės“, – „Lietuvos žinioms“ sakė J. Genys.

Prof. dr. Vykintas Vaitkevičius: "Radinys yra neabejotinai vertingas, reikšmingas. Matyti, kad žymenys – ne klastotė."

Tarpukario šleifas

Kol nėra išsamių mokslinių tyrimų, iškelta ir dar viena Gediminaičių stulpų kūlyje atsiradimo versija, susijusi su tarpukariu. Galbūt ji paaiškina ir ženklo naikinimo priežastį bei kilmę. Anot Kretingos muziejaus istoriko J. Kanarsko, tarpukario Lietuvoje labai aktyviai veikė Šaulių sąjunga. „Kretingos mieste veikė du būriai, o dar vienas – Bajoruose, kurio branduolį sudarė nuo 1926-ųjų iki 1939 metų prie geležinkelio stoties veikusio sunkiųjų darbų kalėjimo su akmenų skaldykla darbuotojai. Akmuo – ant aukštumos, kuri dabar apaugusi palyginti jaunais medžiais. Galima spėti, kad tarpukariu ta vieta buvusi atvira ir tapusi šaulių sambūrių aikštele, švenčių vieta“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo jis.

Nuo aukštumos turėjusi atsiverti graži panorama į upės slėnį, Bajorus. „Per upę buvo nutiestas ir pylimas, galėjai pereiti, nesušlapęs kojų. Tad bajoriškiai tą aukštumą su akmeniu pasiekdavo lengvai. Galima spėlioti, kad galbūt stulpus iškalė šauliai. Jie tikrai galėjo atsivesti akmentašį iš kalėjimo. Prisiminkime ir tai, jog 1930 metais visoje Lietuvoje labai plačiai buvo minimos Vytauto Didžiojo mirties 500-osios metinės. Gediminaičių stulpai – jo herbas. Tačiau, žinoma, tai kol kas – spėlionės, nes reikia išsamesnių tyrimų“, – teigė istorikas.

Šia versija kiek suabejojo V. Vaitkevičius. Jis tikino, kad Lietuvos šaulių sąjunga nenaudojo Gediminaičių stulpų, kaip savo ženklo. „Jie turėjo Jogailos kryžių. Kitas dalykas: nebuvo jokios tradicijos minint Vytauto Didžiojo mirties metines ant akmenų kalti jo herbą. Valdovo atminimas buvo pagerbiamas nešant jo paveikslą per šalį, statant ąžuolo lapais, žolynais išpintus simbolinius, medinius vartus ir panašiai. O jei ir buvo statomi kovų atminimo paminklai, jie buvo betoniniai. Galbūt išimtimi tapo tik akmuo su 1928 metais padarytais stulpais ant Rambyno kalno, kur nuo XIX amžiaus pabaigos vykdavo pagrindinės Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto lietuvių šventės“, – teigė V. Vaitkevičius.

Skaldymo detektyvas

Vienas populiariausių Lietuvos valstybingumo simbolių ant Bajorų akmens patyrė ir vandalizmo išpuolį, beje, taip pat keliantį klausimų. Viena vertus, galima svarstyti, kad tai sąmoningai padaryta Klaipėdos kraštą 1939-aisiais aneksavus hitlerinei Vokietijai, o gal jau sovietų laikais po 1944-ųjų okupacijos. Tačiau KU BRIAI vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vytautas Jokubauskas turi savo versiją. „Privalome įvertinti istorines aplinkybes, kai nuo 1923 metų sukilimo prie didžiosios buvo prijungta Mažoji Lietuva, į kurią pateko ir dalis Bajorų – kaip tik ta dalis, kurioje yra akmuo. Būta nemažai nepatenkintų šiuo prijungimu. Tarp jų – ir lietuvių. Žinomas ne vienas atvejis, kai vandalizmo aktais būdavo reiškiamas nepritarimas 1923 metų įvykiams“, – „Lietuvos žinioms“ sakė mokslininkas.

Tad, jo manymu, Gediminaičių stulpus sąmoningai bandyti naikinti galėjo ir vietos žmonės. „Ketvirtasis dešimtmetis, riedulys – labai atokioje vietoje, tad jo tikrai nebandė skaldyti vokiečiai. Vargu ar jie žinojo apie tokį reliktą. Jei būtų bandyta skaldyti sovietmečiu, melioracijos laikais, būtų likusios smūginių grąžtų, perforatorių žymės. Jų nėra. Žinoma, būtų nuostabu aptikti nuskeltąją dalį, jei ji yra išlikusi“, – svarstė V. Jokubauskas.

Istoriko teigimu, spėlionių širmą galėtų praskleisti galbūt likę gyvi amžininkai (buvę Bajorų šauliai arba jų ainiai), kurie galėtų paliudyti, kad stulpai akmenyje jau buvo tarpukariu. Arba kad jie buvo iškalti šaulių iniciatyva.

Siūlys apsaugą

Visi kalbinti mokslininkai vieningai kartojo, kad Bajorų akmuo – vertas tiek istorikų, tiek archeologų, tiek paveldosaugininkų dėmesio. „Kada išties buvo iškalti žymenys, įmanoma nustatyti atlikus trasologinius tyrimus. Neatmeskime prielaidos, kad akmuo ar ta aukštuma galėjo tarnauti ir ikivalstybiniu, gentiniu laikotarpiu kaip senovės kulto vieta, šventvietė. Todėl būtų prasmingi ir archeologiniai žvalgymai. Jei ten būta alkvietės, galbūt pavyktų rasti ir apeiginės laužavietės pėdsakus po žeme“, – mintimis dalijosi archeologas dr. J. Genys.

KPD Klaipėdos skyriaus vyriausiasis valstybinis inspektorius L. Kavaliauskas „Lietuvos žinias“ informavo, jog artimiausiu metu bus kreipiamasi į Kultūros paveldo centrą. „Bus nustatomos Bajorų akmens vertingosios savybės, siūloma objektą įtraukti į oficialų registrą. Išaiškintas tikrai unikalus šalies mastu reliktas, kuris privalo būti saugomas, o duomenys apie jį – įtraukti į viešai prieinamą bazę“, – teigė paveldosaugininkas.