Žiemoti išskridę paukščiai rizikuoja atsidurti pietiečių lėkštėse
Pa­ukš­čių mig­ra­ci­ja – vie­nas di­džiau­sių gam­tos ste­buk­lų. Ta­čiau įvei­kę tūks­tan­čius ki­lo­me­trų ir dau­gy­bę pa­vo­jų mi­li­jo­nai pa­ukš­čių kas­met kren­ta nuo žmo­gaus ran­kos. 25 mln. spar­nuo­čių kas­met tam­pa pie­tu­mis Vi­dur­že­mio jū­ros re­gio­no gy­ven­to­jams. 

Žiemai mus paliekantys paukščiai net nenumano, kad Egiptas ir Libanas, kur jie svajoja rasti saulę, taps tikromis jų skerdyklomis. Egipte kasmet sumedžiojama 5,5 mln., Libane – 2,5 mln. paukščių.

„Mes visi medžiojame paukščius. To išmokau savo šeimoje ir nesirengiu atsisakyti“, – tikina libanietis medžiotojas Wissamas Arifas.

Šis libanietis su draugais kiekvieną savaitgalį šaudo paukščius savo malonumui. Nuo tada, kai jam buvo 10 metų. Tradicija tokia gili, kad jam sunku suprasti, kodėl neturėtų to daryti.

Šį pavasarį paukščių apsaugos organizacijos vėl kreipėsi atviru laišku į Libano prezidentą, prašydamos įteisinti medžioklės apribojimus. Tačiau ne pirmą dešimtmetį šalies valdžia nedrįsta užkirsti kelio žudikiškai tradicijai. 2004-aisiais priimtas įstatymas, kuriuo apribojamas medžioklės sezonas ir reikalaujama, kad medžiotojai turėtų leidimą ginklui bei medžiotojo licenciją. Tačiau daugelis medžiotojų to nepaiso.