Sėkminga tragedija
Ne­kan­triau­si žve­jai ant le­do spė­jo už­lip­ti dar prieš Ka­lė­das. Aš taip pat. O tie, kam ne­te­ko to­kio džiaugs­mo pa­tir­ti, iš­gy­ve­no il­gą le­do lau­ki­mo lai­ko­tar­pį. Gal net sap­na­vo ne vie­nas, kad le­dą grę­žė.

Aš pats spėjau išgyventi visas ledo laukimo emocines stadijas:

– Tuoj tuoj, jau ne už ilgo...

– Na, galiu palaukti ir ilgiau. Didelio čia daikto.

– Tai kada gi tas ledas bus!?

– Tegu padūsta tas ledas su visais Antarktidos pingvinais...

– Metu tą poledinę žūklę... 100 metų...

– Nieko gero vis tiek nepagaunu...

– O gal vis gi ledas bus?

Monitoriuje gal net ir skyles pražiūrėjau bespoksodamas į orų prognozes ir beieškodamas „ledinės“ prognozės. Kaip Dartas Weideris šviečiančiu kardu, taip aš žvilgsniu varpiau ekraną. Ir štai stebuklas, pagaliau – ledas. Šį faktą skaudžiai išgyveno televizorius ir kompiuteris. Mačiau, kaip per švelniai dulkėtus jų ekranus riedėjo nematomos, bet jaučiamos išsiskyrimo ašarėlės. Gaila, bet dabar matysimės kur kas rečiau. Supratome vienas kitą be žodžių.

Tiesa, pirmieji mėginimai užsiropšti ant ledo buvo nesėkmingi. Kai kur tik ant kranto stovint buvo galima peikeną pasmaigstyti ir pro plonoko ledo duženas pažvilgčioti tarsi pro vitražo stiklą. Visko buvo – ledas ir linko, ir poškėjo, ir net „žaibavo“ iš pykčio, kad kojomis trypiamas. Sutikite, kol jis skaidrus ir matai, kaip po kojomis skyla, o į visas puses pasklinda trūkiai, nejauku.

Bet galų gale šaltis ledą pastorino pakankamai, kad galėčiau važiuoti žvejoti ten, kur noriu, o ne ten, kur yra ledas. Juk gaudyti mažose balose neūžaugas ešeriukus nerimta, kad ir koks ten tvirtas būtų ledas.

Šį kartą prie ežero atvažiavome ne per anksti – jau prašvitus, kad belipdami patamsyje neįlūžtume ir neįkištume kojos kur nereikia.

Kai pamačiau ledą, pagalvojau: gręšiu jį ne vertikaliai, o kuo horizontaliau – kad kuo storesnis atrodytų. Prie pat kranto ledas buvo saugus, bet paėjus toliau kelis sykius sutratėjo – trumpai pasveikino žvejus, o vėliau visą dieną liko nekalbus.

Štai ir mano įlankėlė. Mano, nes prieš Kalėdas čia gerai gavau nuo kolegų į kaulus: visi kartu žvejojusieji pagavo po padorią lydeką, o aš likau be nieko. Taigi, dabar iš pat ryto buvau nusiteikęs lydekingai ir kiekvienas pagautą ešeriuką laikiau rimtai žūklei trukdančiu sutvėrimu. Žinoma, be jų žūklė būtų buvusi liūdnesnė. Išsigręžęs apie dešimtį ekečių išgaudžiau jose dryžuotus ramybės drumstėjus ir ėmiau po truputį „kartoti“ eketes vis iš naujo. Gylis nedidelis, todėl begręždami dažnai lydekas išbaidom, o tikrinant „seną“ eketę galima prisėlinti tyliai.

Smūgis! Stipriai linktelėjo meškerė ir po trumpos kovos lydeka atsidūrė ant ledo. Valio! Pralinksmino ir laimikis, ir tai, kad lydeka pati į eketę įlindo. Būna, kad taikai, taikai ilgą žuvies snukį į eketę – o ji vis blaškosi ir nelenda, o šita besimuistydama – šmurkšt ir skylėje. Beliko tik sugriebti už pažiaunės, kad atgal į eketę neįsmuktų.

Po tokios sėkmės pradėjau svaičioti – kiek dar prisigaudysiu, diena tik prasidėjo. Bet kad ir kaip uoliai kartojau tą patį žūklės metodą, tačiau kitos lydekos iškrapštyti nesisekė. Karts nuo karto pralinksmindavo užkibęs ešeriokas. Vėliau ūpas lydekauti visai išblėso. Pradėjau terliotis su avižėlėmis, bet rimtesnių ešerių suvilioti ir tai nepadėjo. Pagavau kelias kuojas ir padėjau avižėles į dėžę. Kol dar nėra draudimo gaudyti lydekas, reikia „arti“ vandenį stambesniu masalu. Vabank – arba padoresnė žuvis, arba nieko.

Atėjo pietų, arbatėlės metas. Žvejojome dviese, tad sustatę dėžes šalia pietavom ir aptarinėjom likusio pusdienio perspektyvas. Priėjome prie išvados, kad ešeriai užsispyrę ir sunkiai suviliojami. Ten, kur būdavo karingai nusiteikęs dryžuotasis, jis jei ne pirmu, tai antru ar trečiu bandymu vis tiek sugriebdavo masalą, nesvarbu – ar avižėlė, ar stambesnis masalas. Bet pagavus vieną narsuolį, kitų iš eketės iškrapštyti buvo beveik neįmanoma. Ar jų ten daugiau nebelikdavę, ar kiti buvo visiškai aptingę, nesuprasi.

Taip mums beplepant – kad tvos man per spiningėlį lydeka. Arbata išsipylė, sumuštinio kampas liko burnoje. Nors sunku buvo suprasti, ką sakau pilna burna, bet mano veido išraiška buvo pakankamai iškalbinga. Užkibusi lydeka priešinosi solidžiai ir įgrūsti ją į eketę nesisekė. Laimei, bičiulis nesnaudė ir ištraukęs iš dėžės kablį padėjo dantytąją išlupti ant ledo. Abu džiaugėmės netikėta sėkme. Lydeka pasitaikė ne iš mažiausiųjų.

Šį kartą suveikė senas žvejų triukas. Dažnai, kai lydekos būna neaktyvios, reikia ilgai jas vilioti ir erzinti. Kartais tenka sėdėti „ant eketės“ ilgiau nei dešimt minučių, kol sulauki kibimo, o kantrybės tokiu atveju reikia labai daug. Tokią dieną pietaujant šalia savo dėžės, galima išsigręžti eketę ir viena ranka žvejoti, o kita ranka laikyti arbatos puodą ar sumuštinį. Žinoma, taip elgtis patartina žuvingesnėje vietoje. Nors tai labiau panašu į sėkmės gaudymą už uodegos, nei į žvejybą, bet šį kartą man nusišypsojo laimė. Esu matęs, kai taip pietaujančiam-žvejojančiam žvejui užkibo žuvis, kuri nulaužusi nuo blizgės kablį paspruko.

Po stebuklo, įvykusio per pietus, žuvų kibimas taip ir nesuaktyvėjo. Neguodė nei gamta, nei geras oras, nei tvirtas ledas. Nėra žuvų – nėra laimės, tokia ta žvejo galvosena. Žinoma, pramogų ant ledo buvo galima prisigalvoti, bet sniegas seniui besmegeniui suridenti netiko, nes nelipo, o pačiūžos liko namuose.

Saulelė krypo vakarop. Pakrypo į šoną ir mano galva. Pavargo kaklas visą dieną galvą laikyti, todėl maskatavau spiningėlį pakreipęs savo galvelę į šoną ir be vilties. Masalų jau nekaitaliojau – pavargau. Gaudžiau ta pačia Kalikana oranžiniu pilvu (o gal ten buvo kitas Bet-A Vib modelis – aš jų dar gerai neskiriu), kurią dukart tądien žiebė lydeka. Mano pažįstami žvejai šitais vibais pradėjo gaudyti jau pernai. Prisiklausiau pasakų apie tai, kad jais kai kurie veikėjai sugeba net sterkų pagauti, ir nusipirkau. Nors dažniausiai bėgi ko nors naujo pirkti, kai žvejyboje gauni į kaulus, ir būni apgaudytas kaip vaikas. Per praėjusią žūklę šitame ežere panašiai nutiko ir man. Nors mano dėžėje ir namuose masalų masaliukų – vos ne visas kibiras, bet juk kiek tarp jų yra tokių, kuriais tik plakiau vandenį ir nė bakstelėjimo nesulaukiau, o už šitą oranžiniu pilvu – pinigai ne į balą. Dvi lydekos – jau šis tas. Kaip sakoma, atsipirko.

Iš toli pasigirdo bičiulio balsas ir atsisukęs pamačiau, kad jis man moja ką tik sugauta lydeka. Dar sušoko trumpą šokį su laimikiu ir numetęs lydeką ant ledo pergalingai iškėlė rankas. Nors jo šokio choreografija buvo skurdi, bet labai nuoširdi. Mano eketėse nieko taip ir neįvyko, o bičiulio sėkmė visgi nuotaiką praskaidrino ir jo šokis paliko neišdildomą emocinį įspūdį. Jau ta meno galia...

Na, taip, vakaras. Vakare jos sujudo, kas sugebėjo, tas ir pagavo – ėmė suktis galvoje mintys. Staiga mano masalą žaibiškai ir stipriai stuktelėjo žuvis. Net žiežirbos iš akių pasipylė. Mano širdis pradėjo plakti tankiau, akys atsimerkė plačiau, bet, deja, smūgis buvo pro šalį, žuvis neužsikirto. Dabar galiu putoti, kiek noriu – šaukštai po pietų. Juk išsėdėjau, išlaukiau ir še tau – pro šalį.

Netikėtas kibimas pažadino viltį ir mintys apie vakarinį lydekų suaktyvėjimą skatino gręžti eketes dažniau. Bet jokios naudos iš to nepešiau. Paskutinis spurtas tik dar labiau išsunkė jėgų likučius. Nors ir grįžau pas tą klišą lydeką prie senos eketės ir dar kartą mėginau išprovokuoti ją taiklesniam šuoliui, bet toji nepuolė.

Pagaliau atkulniavo bičiulis ir abu nušlumpavome link mašinos. Gana. Nors kibimus buvo galima suskaičiuoti vos ne ant rankų pirštų, bet prisigręžėme, prisižvejojome sočiai. Tokią žūklę galima būtų laikyti tragedija, bet laimikis nebuvo pats prasčiausias, tad vadinkime šią žūklę tragiškai sėkminga.