Saulėje stebimi keisti pokyčiai, bet kas jai nutiko – kol kas nežinoma
Mū­sų Sau­lė ne­švie­čia vi­są lai­ką vie­no­dai. Kar­tais jos pa­vir­šiu­je ma­to­me dau­giau dė­mių; tuo me­tu bū­na stip­res­nis Sau­lės vė­jas ir dau­giau žybs­nių bei vai­ni­ki­nės ma­sės iš­me­ti­mų. To­kie po­ky­čiai yra re­gu­lia­rūs, kar­to­ja­si kas 11 me­tų.

Šiuo metu kaip tik baigiasi 24-asis 11 metų ciklas nuo jų skaičiavimo pradžios. Ir jis buvo vienas iš silpniausių per visą stebėjimų istoriją – dėmių skaičius maksimumo metu retai pasiekdavo 150. Palyginimui per du ankstesnius ciklus šis skaičius buvo apie 250. Tai gali būti natūralių ilgalaikių, galbūt periodiškų, pokyčių Saulėje dalis, o gali būti kokio nors visiškai naujo reiškinio požymis – kol kas to nežinome.

Šiemet turėtų prasidėti 25-asis ciklas, taigi Saulės aktyvumas po truputį didės. Kiek jis padidės, ir ar iš viso sulauksime dėmių bei žybsnių, parodys tik laikas. Panašus Saulės aktyvumo sumažėjimas buvo stebimas pirmoje XVIII amžiaus pusėje – tada visoje Žemėje orai pastebimai atšalo.

Saulės aktyvumo bei kitų reiškinių stebėjimas per pastaruosius du dešimtmečius reikšmingai pagerėjo – atsirado dedikuotos kosminės observatorijos, skirtos Saulės stebėjimams. Per artimiausius dvejus metus prie jų prisijungs dar dvi – NASA kuriamas Parker Solar Probe šiemet ir ESA Solar Orbiter 2020-aisiais.

Parker Solar Probe priartės arčiau Saulės, nei bet koks ankstesnis zondas, vos per 6 milijonus kilometrų. Taip jis galės tiesiogiai tyrinėti Saulės vainiką ir Saulės vėjo atsiradimą. Solar Orbiter skraidys toliau – 42 mln. kilometrų atstumu, – tačiau jo orbita bus statmena planetų orbitoms, taigi jis periodiškai fotografuos Saulės ašigalius, kurių nuotraukų kol kas neturime.

Tai leis išsiaiškinti, kaip Saulės magnetinis laukas ir Saulės vėjas kinta priklausomai nuo platumos ir geriau suprasti jų struktūrą bei evoliuciją.