Salemonas Paltanavičius: šiemet turėtų būti pelėdų metai
Jau va­sa­ris, pa­sku­ti­nis šios žie­mos mė­nuo. Jis trum­pes­nis, ta­čiau nir­taus, ne­nus­pė­ja­mo bū­do. Ti­kro lie­tu­viš­ko sau­sio bi­jo­da­vo dėl šal­čio ir spei­go, o va­sa­rio – dėl pū­gų, aud­rų ir vie­su­lų.

Reikia pasakyti, kad tokio – pūgų mėnesio – vardą vasaris paprastai pateisindavo. Jei bandysite prisiminti visus šio mėnesio nuotykius ir atsitikimus, pusnyse pradingusius automobilius, užpustytus kelius, vėl atkursite tikrąjį jo veidą. Deja, jau buvusį, seniai neregėtą ir vargu ar bepasikartosiantį.

Paskutinių metų žiemos ir vasariai neturi kuo pasigirti. Tiesiog jėgų pristinga viskam: šalčiui, sniegui, net tikrai pūgai. Tačiau, kaip sako, su žiema nejuokauk. Ir kaskart, išsiruošiant į gamtą ilgesniam laikui, reikia pasižvalgyti – ar neatskrieja vėjai, ar neatneša naujo snygio.

Tačiau mūsų tai neturėtų sustabdyti. Keliauti po vis šviesėjančią gamtą, kai diena tapo ilgesnė dviem valandomis, yra smagu ir žingeidu. Smalsus žmogus gamtoje pamato, atranda daugiau nei kiti. Ar to galime išmokti?

Žinoma, taip! Štai ir šį rytą keliaudami į gamtą žinokite, kad reikia patikrinti lazdynų žirginius, medžių pumpurus, tarp žibuoklių lapų pasižvalgyti žiedinių pumpurų, surasti genio kalvę, kur jis lukštena kankorėžius, prie upelio būtinai apžiūrėti bebrų nugraužtus krūmus ir surasti pačių graužikų pėdas.

Dar reikia tikėtis sniegu bėginėjančių vorų, juodų „aksominių“ minkštvabalių lervų ir aštriais plaukeliais pūkuotų drugio meškutės vikšrų. O pėdų pėdų...

Sniego raštas – ypatingas. Sniege likusios žvėrių ir paukščių pėdos gali daug ką papasakoti. Tereikia pažinti, kieno jos yra, pasekti jomis ir pabandyti suprasti, ką reiškia vieni ar kiti pėdsako ženklai.

Ne visada lengva rasti atsakymus, nes žvėrys šiaip sau nevaikšto. Jų gyvenimai turi labai aiškią tvarką, kuriai niekas nenusižengia. Todėl jeigu pėdų rašte aptiksite kažką labai nesuprantamo – neskubėkite spręsti, pagalvokite – o kodėl taip galėjo atsitikti?

Štai šviežiame sniegelyje lapės pėdos – apskritos lyg pinigėliai, pabirusios tiesia eilute. Paprastai lapė keliauja viena. Bet štai prie jos pėdų atsiranda dar vienos, dar... Čia kažkas vyko...

Iš tikro, stebėtis nėra ko – į lapių pasaulį ateina labai atsakingas, o žmonės sakytų – džiaugsmingas metas – vestuvės, lapių ruja.

Praeitą sekmadienį, kaip ir buvo žadėta, vėjai išlaužė Kuršių marių ledą ir jo luitus stūmė, nešė ir vertė į kalnus krantuose, ant Ventės rago molo. Čia tokie vaizdai įprasti, bet ne dabar, ne žiemą.

Iš tikrųjų taip turi būti pavasarį. O dabar atrodo, kad ledas dar sykį bus paklotas. Iki pavasario – gal net du kartus.

Tačiau dar sugrįžkime į vandens telkinius, kur atsivėrė properšos, kur vėjas, pagavęs laisvo vandens paviršių, tuos atvirus plotus beregint išplatino. Juos iš karto pastebėjo paukščiai – žiū, virš vandens ratus suka, žvalgosi ir kažko lesamo ieško kirai, ant ledų sangrūdos nusileidžia jūrinis erelis. O vandenyje baltuoja gulbės, rožiniu baltumu švyti didieji dančiasnapiai, plaukioja klykuolės.

Sakytum, net nežinia, iš kur tie paukščiai atsirado, kas jiems pranešė apie tokias naujienas – laisvus, atvirus vandenis.

Gamtos paštas labai geras, čia viskas sužinoma laiku arba net šiek tiek prieš būsimą įvykį. Taigi, ir šie paukščiai kažkaip išgirdo, sužinojo ir atskubėjo. Tikėtina, kad jiems teks trauktis, vėl keltis į upes ir laukti.

Mūsų jau nestebina didžiosios zylės giesmės, vasarį prasideda kitas paukščių aktyvumo etapas. Tai ne tik žvirbliai, kurie sulaukę saulutės ima čirškauti kaip niekada garsiai.

Tai daugelis pas mus žiemojusių sparnuočių, kurie staiga atrado naują galimybę džiaugtis ilga tapusia diena. Kol kas ypač tobulų jų giesmių nelaukime. Bet ir tos giesmės, kad ir kokios būtų, skirtos tikrai ne veisimosi metui. Jos rodo gerą sparnuočių nuotaiką ir iš lėto besikeičiančią fiziologinę būseną.

Sako, kad jau krankliai ore vartosi... Ir jūriniai ereliai kliksi. Kad apuokai prie savo lizdaviečių grįžo ir naminės pelėdos. Nuostabiausias šios žiemos reiškinys, žinoma, čimčiakų antplūdis. Jis prasidėjo rudens pabaigoje ir šiek tiek nusilpęs tęsiasi iki šio. Ypač jis pastebimas Ventės rage, Kuršių nerijoje.

Iš tikro, kaip tik dabar reikia kelti inkilus. Bent jau pelėdoms, nes jos turi užsiimti sau tinkamas teritorijas. Paklausite – o dėl jų gamtoje vyksta ginčai? Jie labai rimti?

Na, jei ūbavimas yra tinkama priemonė reikšti savo pretenzijas, tada – rimti. Šiemet turėtų būti pelėdų metai, nes pernai gerai derėjo eglės, jų sėklos tapo maistu pelėms, kurios labai gerai dauginosi. Taigi, ir pelėdos turėtų atsigauti, vėl išvesti ne po 1–2, bet po 4–5 pelėdžiukus.

Bet ir kryžiasnapiai dėl to eglių derliaus tokie gausūs. Juos šią žiemą galima girdėti visur. Juos fotografavau net pačiame Vilniaus centre. O kur auga bet kokios eglės – tegul mūsiškės arba dygiosios, kryžiasnapiai darbuojasi nekreipdami dėmesio ne į žmones, nei į mašinas. Štai eina žmonės ir nemato, kad nuo viršūnės krinta kryžiasnapių jau išgliaudyti kankorėžiai. Beje, ir ant žemės jų jau eilė...

Ko trūksta, kad tą pamatytume, kad suprastume priežastį?

Nieko ypatingo. Tiesiog reikėtų sustoti, užversti galvą ir pamatytume besidarbuojančius paukščius.

Negi taip paprasta?

Taip, visai. Tačiau mes turime palikti kryžiasnapius ramybėje ir keliauti pas pelėdas, nes liko nebaigti jų reikalai. Inkilas joms kalamas pusės metro aukščio ar dar aukštesnis, ertmė viduje – 30 cm, landa 15–16 cm skersmens. Pelėdiniame inkile reikia įberti sluoksnelį smulkių pjuvenų. Visa kita paukštis įsiruoš pats.

Na gerai, o kur ir kaip kabinti inkilą?

O taip, inkilai pelėdoms kabinami pamiškėse, ne prie kelių, miško kirtaviečių pakraščiuose, o sodybose – kraštiniuose medžiuose, kuo toliau namų.

Tiesa, būna atvejų, kai pelėdos įsikuria ir prie pat gyvenamos trobos. Inkilas keliamas ne žemiau kaip į 5–6 metrų aukštį, geriau – pavieniame medyje.

Nemažai pelėdų lizdų sunaikina kiaunės. Jos šniukštinėja ir patikrina visus inkilus, dreves. Kaip galima nuo jų apsisaugoti?

Yra tik viena patikima priemonė: 2–3 metrų aukštyje medį apjuosti „skardiniu sijonu“, kuris yra gaubtas lyg skėtis ir trukdo kiaunei lipti kamienu aukštyn. Žinokime – jei jau gebėjome sukalti ir iškelti inkilą, pasirūpinkime ir paukščių saugumu. Kitaip inkilas gali būti vieta, kur mūsų privilioti paukščiai bus sunaikinti.

Paklausite – o ką dar galima rasti miške? Be jokios abejonės, galima rasti rudenį ar žiemos pradžioje numestus stirninų bei briedžių ragus. Galima aptikti žydinčių žalčialunkių, stebėti kankorėžius lukštenančias voveres, o prie upelio, ant ledo krašto – ką tik žuvį nutvėrusią puotaujančią ūdrą.

Gamtos takai ne visada būna balti, išrašyti žiemos raštu. Be tokio rašto visa informacija gaunama sunkiau. Tačiau pastabiems žmonėms kiekvienas žingsnis yra svarbus, ką nors sakantis.

Man atrodo, kad abejojantys savimi turėtų įgauti drąsos ir keliauti patys, atrasti, aiškintis surastus pėdsakus ir žymes.

Gali būti, kad taip atrasite nuostabių savo gebėjimų.