Rungtynės baigėsi 1:1
Anks­tus ry­tas bu­vo vė­sus, vos dau­giau nei de­šimt laips­nių ši­lu­mos. O die­ną vė­jas įsis­mar­ka­vo ir po pie­tų šiau­ri­nio gū­siai ne­lei­do va­sa­riš­kai iš­si­reng­ti. Ro­dos, jau sau­lu­tė įkai­ti­na šo­nus, ir reik­tų nu­si­mes­ti šil­tus rū­bus, bet kad pa­pūs, kad pa­trauks šiau­ra­sai vė­je­lis, ir vėl džiau­gie­si, kad su­sip­ra­tai šil­čiau ap­si­reng­ti. To­kia ta mū­sų va­sa­ra.

Taigi, orai nebuvo patys palankiausi geram kibimui, bet anksti ryte ešeriai masalais dar domėjosi. Ten, kur sukiojosi aukšlės, trainiojosi ir jas medžiojantys dryžuoti plėšikai. Tai pikčiau, tai atsargiau vis kokį masalą aukšlių piemenėliai sugriebdavo. Nepuolė visko iš eilės. Tai iš giliau pora užkibdavo, tai visai mažą vobleriuką čiupdavo paviršiuje, bet atlydėdavo masalus dažnai. Bent jau ryte. O per pietus kibimas išblėso kartu su emocijomis. Teko plaukti ieškoti kitos ešerių susibūrimo vietos, nes buvo panašu, jog senojoje mane jau pažinojo iš veido, ir žuvys ėmė manęs vengti.

Stabtelėjau vienur, kitur, bet didesnio žuvų susibūrimo neaptikau. Galų gale nuplaukiau prie kažkada smagių emocijų sukėlusio sėkliaus, kuris įsiminė didesniais nei trijų šimtų gramų ešeriais, nors jų pakliūdavo vos du ar trys, o kartais ešerius begaudant ten užkibdavo ir lydeka.

Pradėjau tikrinti seklumą nuosekliai, nuo vieno krašto ir po truputį artėjau kito link. Visą jį „sušukavau“ skersai, išilgai, įstrižai ir dar visaip, kaip tik mokėjau, bet nė vienas dryžuotasis nepasirodė ir mano vobleriukų nelydėjo. Be to, dėžutę su atrinktais kiek didesniais vobleriais stambiems ešeriams palikau, o lydekinius dičkius voblerius pasiėmiau tik per klaidą, nes lydekų gaudyti neketinau.

Taip nutinka, kai žvejys masalų turi per daug. Taigi, čiupau nuo dėžės krašto pirmąjį didelį voblerį ir sviedžiau į vandens mėlius. O gal užkibs kokia raiboji. Ir užkibo. Vos du ar tris sykius švystelėjau ir yra. Buvau maloniai nustebintas, nes jau pora valandėlių beplaukinėdamas šen ir ten niekaip nesulaukiau kibimo. O čia – pykšt. Ir dar lydeka.

O stiprumas lydekos! Jau pradėjau svaigti, ar tik nebus kokių 5 kilogramų. Bet lydeka tik iš pradžių rodė didelę jėgą. Arčiau valties pritraukta jau muistėsi silpniau ir, kai išniro į paviršių, tai iš gigantės liko tik pora kilogramų, bet džiugino ir tokia. Žuvis parodė kelis akrobatikos elementus, bet nepaspruko, o sučiupta už sprando ir iškelta iš vandens apmirė. Apsimetė negyva tarsi usūrinis šuo.

Lydeka suraizgė pavadį ir teko paplušėti, kol painiojau pavadėlį iš voblerio kablių. Benarpliodamas žiūriu, ogi pavadėlis nuo segtuko nuplėštas. Vobleris lydekos dantyse, segtukas užsegtas už masalo žiedelio, o pavadėlis nutrūkęs. Kažkokiu stebuklingu būdu pavadėlio suktukas buvo įsispraudęs tarp voblerio liežuvėlio ir jo žiedelio, ir tik todėl lydeka nepasakė atia ir nepaspruko su visu vobleriu dantyse. Štai kaip žūklėje būna.

Jau buvau bededąs lydeką į dėžę su ledais, bet ji kad suspurdės, kad mostelės uodega. Strykt iš dėžės – ir pliumpt į vandenį. Kad ją kur kipšas! Pasisekė jai. Tai gyvatė.

Čia turbūt lygiosios, ar kaip? Aš ją pagavau – tai pasisekė man, bet ji pabėgo – tai pasisekė jai? Rezultatas 1:1.

Kažkoks Dievo surežisuotas spektaklis-komedija-trileris žvejui. Užkimba trys lydekos iš eilės. Ne kiekvienoje vietoje ir pavasarį taip pasiseka. Viena jų sugeba nudrėksti pavadį, bet vis tiek nepasprunka su masalu, o po to dar cirko numeris su akrobatiniu šuoliu iš ledo dėžės į vandenį. Iš kokios dėžės?! Galima sakyti, iš keptuvės iššoko. Tiek emocijų mažiau nei per pusvalandį! Galima širdies smūgį gauti.

Oi, ne be reikalo mus dažnai įspėja medikai: atsargiai iškylaukite, venkite traumų, emocinių – taip pat.