Paukščių stebėtojus Lietuvoje žavi ir neištiesintos upės
Iš gies­mių, iš spar­nų mos­to net iš to­lo at­pa­žįs­tan­tis pa­ukš­čius Lie­tu­vos or­ni­to­lo­gų drau­gi­jos na­rys, Alek­sand­ro Stul­gins­kio uni­ver­si­te­to tai­ko­mo­sios eko­lo­gi­jos stu­den­tas Ma­rius Kar­lo­nas šiuo džiaugs­mu da­li­ja­si su ki­tais – or­ga­ni­zuo­ja pa­ukš­čių ste­bė­ji­mo tu­rus. Į juos su­va­žiuo­ja to­kio tu­riz­mo en­tu­zias­tai iš vi­sos Eu­ro­pos.

Ornitologinis turizmas Lietuvoje dar ne taip paplitęs, kaip Europoje, o Marius – vienas iš vos kelių gidų Lietuvoje ir anglų kalba vedančių paukščių stebėjimo turus, į kuriuos savaitei ar ilgiau atvyksta vadinamieji paukštinėtojai iš Didžiosios Britanijos, Šveicarijos, Vokietijos, Austrijos, Belgijos, Olandijos.

Vakarų ir Šiaurės Europoje beveik kiekviena šalis turi specialius leidinius paukščių stebėtojams. Lietuvoje iki šiol tokių leidinių nebuvo.

„Vakarų Europoje tai gana populiarus laisvalaikio leidimo būdas. Žmonės dirba miestuose, biuruose, o per atostogas nori vykti į gamtą. Kaip įsitikinau, tai intelektualių žmonių pomėgis. Tuo užsiima gydytojai, mokytojai, universitetų dėstytojai. Juos dažnai pagauna ir sportinis interesas: pildo sąrašus, kokį paukštį pamatė, kokio dar ne, renkasi šalį, kurioje tikisi jį išvysti. Šių entuziastų nereikia laikyti ornitologais. Ornitologija – mokslas, o čia – intelektinis laisvalaikis, hobis“, – pasakojo M. Karlonas. Gausiausią tokių stebėtojų būrį sutelkę britai, juos vienija net milijoną narių turinti paukščių stebėtojų asociacija.

Nustebinti galime tik gamta

Pasak pašnekovo, tokių keliautojų nenuveši bet kur į parką ar kokią urbanizuotą vietovę. Juos domina tik civilizacijos nepaliesta gamta, įdomus kraštovaizdis, į Lietuvą atvyksta ne kultūros žiūrėti, ne pilių ar dvarų, o to, ko jie jau neturi. „Tai labai kryptingi žmonės, susitelkę tik į gamtą, žino, ko nori. Juos nustebinti galime tik savo gamta, – teigė M. Karlonas. – Kai kurios paukščių rūšys Vakarų Europoje jau retenybė, išnykusios, o mūsų krašte dar aptinkamos. Be to, kai, tarkim, kukutį išvysta etnografinius Dzūkijos kaimus apsupusiose giriose, įspūdis būna nepamirštamas.“

Gamtininko įsitikinimu, žmonės viską pradeda vertinti tada, kai praranda. Mes dar daug ko turime. Ir tai, Mariaus teigimu, galbūt paaiškina, kodėl Lietuvoje nėra tiek daug paukščių stebėtojų, kaip Vakarų Europoje – mes daugybę paukščių dar matome aplink, mums dar nereikia vykti į specialius turus. Mums kalbantis Merkinės „Šilo kopos“ kavinės kieme, ant saulėgrąžų purptelėjo labai spalvingas paukštelis. „Čia dagilis, – paaiškino Marius. – Aplink Viduržemio jūrą jie beveik išnaikinti, nes ten žmonės juos gaudo ir laiko narveliuose.“

Lietuviai dažniausiai teiraujasi, kur trumpam, savaitgaliui, nuvažiuoti, kad galėtų daugiau paukščių pamatyti. Užsieniečiai atvažiuoja 8–9 dienoms. „Pamenu, kai kartą grupę užsieniečių iš Nemuno deltos į Kauną vežiau ne automagistrale, kurioje visi užmiega, o panemunės keliu pro Jurbarką, jie žavėdamiesi aikčiojo, fotografavo. Sakė: kaip gražu, kad upė neištiesinta, kaip ji vingiuoja, kokios natūralios, krūmais apaugusios pakrantės. Pasirodo, jiems nereikia nieko pernelyg įspūdingo, užtenka tikros gamtos.“

Merkinės anūkas

Vakarų ir Šiaurės Europoje beveik kiekviena šalis turi specialius leidinius paukščių stebėtojams. Juose aprašyti maršrutai, nurodytas metų, paros laikas, kur ir kada didžiausia tikimybė pamatyti tam tikras paukščių rūšis. Lietuvoje iki šiol tokių leidinių nebuvo. Siekiant mūsų šalies gamtos paveldą panaudoti ornitologiniam turizmui Lietuvos ornitologų draugija šiemet parengė dvi knygas lietuvių ir anglų kalbomis – „Paukščių stebėtojo gidas Nemuno deltos regione“ ir „Paukščių stebėtojo gidas Dzūkijos regione“. Leidybą rėmė europiniai fondai. Abiejų knygų autorius – M. Karlonas.

Kaip prisipažino Merkinės anūku pramintas Marius (jo seneliai ir tėtis – iš Merkinės), ypač pastarąją knygą jis rengė su dideliu džiaugsmu. „Kas gali būti geriau nei aprašinėti pievas, miškus ir upių slėnius, kur nuo vaikystės basom kojom kankorėžius spardžiau ir voveraites rinkau. Juk Merkyje pamačiau savo pirmąjį tulžį, Zervynose prie Ūlos – pirmąjį kukutį, Žuvinto nendrynuose – ūsuotąsias zyles, o Katros pelkynuose išgirdau oželį nykštuką“, – didžiavosi M. Karlonas.

Marius nuo vaikystės buvo apsuptas gamtos: jo tėtis – miškininkas, šeima gyveno netoli Kauno, Didžiojo Raisto kaime tarp miškų, o vasaras vaikas leido pas senelius Merkinėje. „Didžiajame Raiste – keli gyventojai, vaikų buvo nedaug, todėl liko domėtis gamta. Ji man buvo artimas ir savaime suprantamas dalykas, – kalbėjo M. Karlonas. – Mamai pridarydavau rūpesčių – iš mano stalčių tekdavo paleisti peliukus, varles ir sraiges, kurias parsinešęs auginau.“

Paukščiais Marius susidomėjo, galima sakyti, per vieną minutę. Tėvai lesykloje lesino paukščius, o jis su arbatos puodeliu stebėjo pro langą. „Staiga išvydau, kaip dideliu greičiu palei žemę atskrido kažkoks plėšrus paukštis ir atakavo zyles. Man iškart pasidarė įdomu, kas jis toks“, – prisiminė pašnekovas. Puolė prie knygų, o jų apie gamtą namie netrūko. Visą žiemą tada skaitė apie plėšriuosius paukščius, ir susidomėjimas krypo į mokslinę pusę.

„Greitai atsirado internetas, „sėdėdavau“ įvairiuose gamtininkų forumuose, mane, dar vaiką, jie imdavo į išvykas. Nuo to laiko kiekvieną laisvalaikio minutę vien paukščiams ir skyriau. Grįžęs iš mokyklos – iškart į mišką. Tėvai nupirko žiūronus, fotoaparačiuką. Taip viskas ir prasidėjo“, – pasakojo M. Karlonas.

Kai būdamas aštuoniolikos Marius pirmą kartą su profesionaliu ornitologu nuvyko į Nemuno deltą, paukščių gausybė ten nustebino. „Jau ir Merkinėje palei Merkio pievas atrodydavo daug paukščių, tačiau ten sunku buvo suvokti, kiek jų daug. Aš taip pamėgau Nemuno deltą, tad kiekvieną pavasarį ten važiuodavau“, – prisipažino gamtininkas. Nuo tada įsitraukė į savanoriškas iniciatyvas, stebėjimus.

Lengvai prieinamas hobis

M. Karlono knygos, kurias nemokamai galima atsisiųsti PDF formatu iš Lietuvos ornitologų draugijos puslapio www.birdlife.lt, yra apskritai pirmieji šalyje vadovai paukščių stebėtojams. Pagrindinis jų tikslas – skatinti ornitologinį turizmą Lietuvoje. Leidiniuose detaliai aprašomos geriausios vietos ir taktika: kur, kokiu metų laiku galima išvysti norimus paukščius. Pasak Mariaus, pradėti stebėti paukščius gana paprasta. „Iš pradžių nereikia nei įmantrios įrangos, nei didesnių investicijų. Užtenka bent minimalios optikos (žiūronų, fotokameros) bei pradinių žinių apie paukščių išvaizdą, – teigė gidas. – Prieš 30–50 metų buvo nedaug ir literatūros. Dabar nemokamai internete galima susirasti ir parsisiųsti paukščių balsus, išmokti juos atpažinti. Šis hobis tapo lengvai pasiekiamas visiems norintiems.“ Tačiau, kaip įsitikino Marius, ne visiems sekasi paukščius atpažinti iš giesmių (tai susiję su muzikine klausa), net ne visi ornitologai iš giesmių moka atpažinti, o tik iš išvaizdos.

„Didžiausia klaida, kurią daro paukščių stebėtojai, yra ta, kad jie apsirengia maskuojamaisiais drabužiais ir sėlina prie paukščių. Paukščiai pajunta pavojų, nes taip elgiasi tie, kas juos nori suėsti. Gamtoje reikia elgtis natūraliai, tada matysi, kaip aplink tave lakstys kelios dešimtys sparnuočių rūšių, – sakė Marius. – Užsimaskavus nejudėti tinka tik tada, jei ko nors lauki ir nori nufotografuoti.“

Arti lizdų gidas savo stebėtojų neveda, visada pabrėžia, kad svarbiausia yra etika. Užtenka parodyti virš pievos medžiojantį plėšrųjį paukštį, o kur jis peri, net knygoje nenurodo dėl paukščių saugumo.

Kaip prisipažino paukščių mylėtojas, atpažinti sparnuotį jam jau nereikia net žiūronų. „Užtenka įtempti ausis – visada aplink skraido kokia 10–15 rūšių. Atpažįstu juos net ne iš giesmių, o iš cyptelėjimų, kontaktinių balsų. Atpažįstu ir aukštai skraidantį. Būna, žmonės pasišaipo, sako, kai mes nepažįstame, tu gali bet ką sakyti. Tačiau taip nėra. Patyrę ornitologai atskiria iš silueto, elgesio. Na, pavyzdžiui, kaip šeimos narį gali tamsoj tik iš silueto, iš eisenos atskirti, taip ir paukščius. Kiekviena rūšis kitaip kraipo galvas, kitaip sparnais plasnoja. Dažnai užtenka pasižiūrėti į sparnų lenkimo kampą, ir jau aišku, koks paukštis“, – aiškino M. Karlonas.

„Visų turų metu vykstame į Nemuno deltą, Kuršių neriją. Perėjimo ir migracijų metu tai unikalios vietos paukščių stebėtojams. Tokių kitos šalys neturi.“

Ko ieško vakariečiai

Paklaustas, ar visada turų metu svečiams pavyksta pamatyti tuos paukščius, kurių tikisi, ornitologas nusišypsojo: „Šimtu procentų pagal sąrašą niekad nepavyksta visko pamatyti. Juk paukščiai turi sparnus. Tai ne augalas, kurį jo augavietėje rasi. Tačiau žinodamas paukščio gyvenseną, pomėgius ieškai ir pasiseka išvysti kitoje vietoje.“

Paukščių stebėtojai į Lietuvą atvyksta norėdami pamatyti tikslines rūšis, būdingas mūsų regionui ir TOP3 (unikaliausias regiono rūšis). „Visų turų metu vykstame į Nemuno deltą, Kuršių neriją. Perėjimo ir migracijų metu tai unikalios vietos paukščių stebėtojams. Tokių kitos šalys neturi, – sakė įmonės „Birding Lithuania Tours“ vadovas M. Karlonas. – Paskui, priklausomai nuo to, kokias rūšis norima pamatyti, važiuojame į Žemaitijos nacionalinį parką arba Dzūkiją, Aukštaitiją. O, pavyzdžiui, kovo pabaigoje ir balandžio pradžioje organizuoju vištų, genių ir pelėdų turą. Vištomis vadiname tetervinus, jerubes, kurtinius. Juos galima išvysti Rytų Lietuvoje, Biržų girioje.“

Užsieniečiai Lietuvoje visada nori pamatyti ir meldinę nendrinukę. Ji, pasak gamtininko, nėra labai išvaizdus paukštis, kartais gal koks žvirblis yra gražesnis, bet visus stebėtojus labai domina, nes ji aptinkama jau tik keturiose Europos šalyse – Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. „Prieš 20 metų meldinė nendrinukė perėjo dešimtyje šalių. Šis paukštelis mėgsta šlapias viksvines pievas. Kai neganomi gyvuliai, brūzgynais apželia pievos, nyksta jų buveinės, nyksta ir šie paukščiai. Lietuvoje nendrinukė sutinkama tik dviejose vietose – Žuvinte ir Nemuno deltoje“, – sakė M. Karlonas.

Pasak paukščių stebėjimo turų vadovo, dažnai sunku būna tik surasti, kur Lietuvoje apsigyventi grupei ornitologinio turizmo mėgėjų. „Pagrindinis jų reikalavimas – kad kiekvienas turėtų atskirą kambarį ir atskirą vonios kambarį bei tualetą. Mūsų kaimo turizmo sodybos dažnai tokius mazgus turi bendrus visam aukštui ar keliems kambariams, – aiškino Marius. – Ir dar, kaip pastebėjau, šeimininkai sodybas dažnai nori įrengti prabangiai, tačiau kai tam trūksta pinigų, išeina kičas. Kiti ima mėgdžioti skandinavus. Stilius gražus, bet ne mūsų. Mes vis dar bijome savo stiliaus.“ Marius prisiminė, kaip kartą Aukštaitijoje, per klonius ir pievas, paežeres siauru keliuku nusikratė į Miškiniškes, kur svečiai buvo apgyvendinti medinių rąstų trobose miško apsupty. Kitą dieną britų akyse žibėjo ašaros, jie nenorėjo išvažiuoti. „Sako, kokia vertybė yra nepaliesta gamta. O mes dažnai to nevertiname, – sakė Marius. – Smagu svečių akimis pasižiūrėti į Lietuvą ir džiaugtis tuo, ką turime.“