Paukščiai gali matyti magnetinius laukus ir dabar jau žinoma kaip tai yra įmanoma
Pa­slap­tis, kaip pa­ukš­čiai su­ge­ba orien­tuo­tis, ga­liau­siai ga­li bū­ti iš­spręs­ta – moks­li­nin­kai tei­gia, kad dėl pa­ukš­čių aky­se esan­čio spe­cia­laus bal­ty­mo jie įgau­na to­kių spe­ci­fi­nių ga­lių ir su­ge­ba „ma­ty­ti“ mag­ne­ti­nius Že­mės lau­kus.

Specifinis akių baltymas pavadintas Cry4 ir tai yra baltymas, kuris priklauso vadinamai kriptochromų grupei. Tai mėlynai šviesai jautrūs fotoreceptoriai, kurie yra randami tiek augaluose, tiek gyvūnuose ir jie atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant cirkadinį (paros) ritmą.

Ką gi paukščiai iš tikrųjų mato? Deja, bet mes negalime sužinoti, kaip pasaulis atrodo žvelgiant per kitos rūšies akis, bet turime labai tvirtą spėjimą.

Per pastaruosius metus surinkta nemažai įrodymų, kurie įrodo, kad paukščių akyse yra kriptochromų. Pastarieji yra atsakingi už paukščių gebėjimus orientuotis. Kalbant paprastai, paukščiai tiesiog mato magnetinius laukus ir toks gebėjimas pavadintas magnetoreakcija.

Jau yra žinoma, kad paukščiai magnetinį lauką gali jausti jei yra prieinama tam tikro bangų ilgio šviesa. Tyrimai parodė, kad paukščių magnetoreakcija remiasi mėlyna šviesa. Ir panašu, jog tai yra vizualus mechanizmas, pagrįstas kriptochromais.

Prie šių tyrimų dirbo dvi biologų komandos. Mokslininkai iš Lundo universiteto, Švedijoje, tyrinėjo zebrines amadinas, o tyrėjai iš Carl von Ossietzky Oldenburgo universiteto, Vokietijoje, analizavo europinius strazdus klajoklius.

Lundo komanda zebrinių amadinų smegenyse, raumenyse ir akyse išmatavo trijų kriptochromų Cry1, Cry2 ir Cry4 genų ekspresiją. Jų hipotezė teigė, kad kriptochromai, susiję su magnetoreakcija, turėtų veikti visą parą.

Jie nustatė, kad Cry1 ir Cry2 ekspresija svyravo, tačiau Cry4 išliko pastovi, todėl jis ir yra labiausiai tikėtinas magnetoreakcijos specifinis baltymas.

Tokie patys tyrimai buvo atlikti ir su strazdais klajokliais, kurie parodė lygiai tokius pačius rezultatus. „Mes taip pat nustatėme, kad Cry1a, Cry1b ir Cry2 mRNA rodo ryškius cirkadinius svyravimus, o Cry4 parodė labai silpną svyravimą“, – teigė mokslininkai.

Tyrėjai padarė ir dar keletą įdomių išvadų. Paaiškėjo, kad Cry4 yra susitelkęs tinklainės regione, gaunančiame daug šviesos, kas skamba logiškai, kalbant apie nuo šviesos priklausomą magnetoreakciją.

Kitas atradimas parodė, kad europiniai strazdai klajokliai turi padidėjusią Cry4 ekspresiją migracinio sezono metu, lyginant su nemigruojančiais paukščiais.

Visgi, mokslininkai teigia, kad reikia daugiau tyrimų ir tik tada bus galima galutinai patvirtinti, jog Cry4 baltymas yra ta priežastis, dėl kurios paukščiai mato magnetinius laukus.

Dabartiniai tyrimų įrodymai yra labai stiprūs, tačiau vis dar ne galutiniai, nes ir Cry1 bei Cry2 buvo taip pat susiję su magnetoreakcija ankstesniuose sodinės devynbalsės ir vaisinės muselės (drozofilos) tyrimuose.

Tad paukščių su nefunkcionuojančiu Cry4 stebėjimas galėtų padėti patvirtinti šio baltymo atliekamą vaidmenį, o kiti tyrimai padėtų išsiaiškinti Cry1 įtaką.

Ką gi paukščiai iš tikrųjų mato? Deja, bet mes negalime sužinoti, kaip pasaulis atrodo žvelgiant per kitos rūšies akis, bet turime labai tvirtą spėjimą. Pasak mokslininkų, tyrėjas Klaus‘as Schulten‘as buvo pirmasis 1978 metais nuspėjęs magnetoreakcinius kriptochromus. Tad šie baltymai gali suteikti savotišką „filtrą“ magnetiniam laukui per visą paukščio regos plotą.

Zebrinių amadinų tyrimai buvo paskelbti moksliniame žurnale „Journal of the Royal Society“, strazdų klajoklių – „Current Biology“.