Muitininko pasala
Va­sa­rė­lė jau įsi­bė­gė­jo, bet šie­met, pa­na­šu, kad jau iš pat pra­džių ji no­rė­jo vi­sus iš­kep­ti. Ge­rai, kad šiuo me­tu nors nak­ti­mis vė­siau, o kai orai pa­lan­kes­ni, vi­siems knie­ti iš­dum­ti į gam­tą, pa­si­vo­lio­ti pa­eže­rė­se, uo­dus pa­šer­ti. Iš­dū­miau ir aš.

Vos tik pasukau nuo žvyrkelio į miško keliuką, mane pasitiko viduryje jo stovinti stirna. Stovėjo ramiai ir laukė, kol aš lėtai priartėsiu duobėtu keliu, kad mane iš arčiau apžiūrėtų. Mašina repečkojo kilnodamas po vieną ratus, o ji stovėjo ramiai, neįsitempusi ir, matyt, tiksliai žinojo, kur šitas ratuotas „vabalas“ gali keliauti, o kur ne. Kai priartėjau tiek, kad galėjau įžiūrėti jos akis, stirna nubidzeno per aukštą žolę į atviresnį plotą ir sustojo. Sustojau ir aš. Spoksojau į ją pro langą ir gėrėjausi, o ji, rodos, į mane dėmesio jau nebekreipė. Ją sudomino aukštai, ant nuslinkusio, geltonu smėliu atsivėrusio šlaito, įsitaisęs juodas katinas.

Saulutė jau buvo pradėjusi šildyti per naktį atvėsusį orą ir pirmieji šilti spinduliai jau glostė kalvelės viršūnę ir katiną. Jis gulėjo nejudėdamas prie pat šlaito, gal kiek vizgindamas uodegos galiuką, ant sužėlusios žolės – kam kailiuką smėlėti. Vis atsisukdamas nuvažiavau savo keliu ir palikau abu tęsti pažintį. Stirna artėjo uostinėdama orą ir tiesdama kaklą, o katinas, nors matė ją artėjant, bet nejudėjo ir, matyt, kokį velnią galvojo. Gal įsivaizdavo, kad tuoj sumedžios laibakoję, juk širdyje visi murkliai – tigrai. Iš karto supratau, kad iš miško išvažiuoti be žuvies muitininkui katinui bus keblu: jei gali suplėšyti stirną – tai ir žveją. Reik prigaudyti.

Žūklė prasidėjo nedidelių ešeriukų kibaliojimu. Vieni užkibdavo, kiti tik baksnodami masalus lydėdavo juos iki valties. Pirmoje vietoje didesnių nepasirodė, todėl ilgai negaišdamas patikrinau antrąją, kuri buvo taip pat salos atabrado kraštas, kaip ir trečioji. Čia jau užkibo kiek didesni narsuoliai, bet puolė ne visi iš karto. Iškrapštydavau po vieną. Reikėjo ištraukti ne vieną dešimtį mažyčių, kol prisiruošdavo kibti didesnis. Ir vos tik prabilo mažo mažutis 4,8 cm crackjackas, staiga jį nuraškė lydeka. Amžinąjį atilsį masalui.

Kaip vėliau paaiškėjo, nieko kito ešeriai ragauti nenorėjo. Mažą guminuką be gailesčio graužė vos dešimties centimetrų žuveliokai, o didesnio tokios pat spalvos crakjacko čiupti nenorėjo niekas. Net sukrę išbandžiau – nulis. Neradau nieko, kas galėtų pakartoti tą smulkų virpesį. Kitų spalvų mažus crackjackus žuvys taip pat ignoravo.

Iš savo masalų dėžutės pradėjau traukti visokiausius niekus, ir kai į rankas pakliuvo skardelė (vibas), reikalai pagerėjo. Kažkada pernai Elektrėnų mariose buvau išbandęs tą gelžgalį (pažiūrėjau internete pavadinimą – Cymo), bet po to ilgam numečiau jį į dėžutės dugną.

Tas masalas buvo didokas įkyriems mažyliams, bet labai smulkiai virpėdamas sugundydavo jo paragauti didesnius. Net pačiam buvo keista, kodėl žuvys jį taip mielai griebia.

Visi žinome, kaip žuvį vilioja sukrė ar silikoninis kirminas, o šita skardelė – dar kitaip. Reikia tik švaresnio dugno, o tada – traukti, kaip tvisteriuką ešeriams. Vos pakilus masalui nuo dugno, suvirpėjus spiningui, reikia leisti nukristi skardelei ant dugno ir po to vėl kartoti viską iš naujo. Žinoma, galima būtų traukti tolygiai, bet tada masalas „išliptų“ į viršų, ir tų plėšikų, kurie tūno prie dugno, nesuviliotum.

Valą rišau tiesiai už trečios, toliausiai nuo masalo nosies nutolusios, kilpos, nes tada cymo virpa labiausiai. Nemanau, kad reikia segtuko. Segtukas reikalingas, kai keičiame masalus, o kai kibus masalas jau atrastas – nereikalingas.

Labiau įdienojus, net ir mažieji plėšikai, supratę, kad nieko kito meniu šiandien nebus, ėmė pulti vibą. Dažniausiai bedaužydami masalą užsikabindavo šonais ar už pažiaunės, bet kai kurie sugebėdavo ir užryti. Žūklė vyko gan monotoniškai: 5–8 maži ešeriukai – vienas padoresnis ar panašiai.

Kur buvęs, kur nebuvęs į koją įgėlė didžiulis bimbalas. Jau kad žiebė, tai žiebė. Kaip elektra nukrėtė. Nagi tas, kuris laukuose arklius gelia. Nepaisant to, kad jau atostogų metas, bet kraugerys jaučia, kas dirbo kaip arklys – tą ir gelią, kaip kokį kumelį pievoje.

Po pietų pagavau pora lydekaičių. Didesnė griebė mažytį guminuką. Sugriebė mandagiai, lūpų krašteliu, tad nenuraškė, kaip dažnai atsitinka.

Visą žūklę praleidau besisukinėdamas aplink tas pačias vietas. Nieko įspūdingo nepagavau, bet sau atradau naują masalą ir jo efektyvų vedimą. Kas žino, gal tokie atradimai žvejui vertingesni, nei gausus laimikis.

Grįžtant katino muitininko ant šlaito nebuvo. Prasmukau.