Laukinės rūšys grįžta į didmiesčius
Di­džiu­liai mies­tai, pil­ni žmo­nių, triukš­mo ir tar­šos, nė­ra itin pa­lan­ki ap­lin­ka lau­ki­nei gy­vū­ni­jai, ta­čiau už­ten­ka la­bai ne­di­de­lių po­ky­čių, kad be­to­ni­nės džiung­lės at­gy­tų.

Siekiant grąžinti gamtą į mūsų miestus daug kur įgyvendinami įvairūs projektai: kuriamos pievelės drugeliams ar brūzgynėlis šikšnosparniui, net statomi specialūs namai dideliems plėšrūnams.

Judrus Londono Vest Endas tikrai neatrodo ta vieta, kurioje veistųsi rečiausi Jungtinės Karalystės paukščiai. Manoma, jog visoje šalyje yra ne daugiau kaip 20–40 perinčių dūminių raudonuodegių porų (Lietuvoje tai irgi retas žvirblinis paukštis). Tačiau pastaraisiais metais šie sparnuočiai be jokio papildomo kišimosi pradėjo kurtis būtent šioje tirštai gyvenamoje Londono dalyje. Čia daugėja ir drugių, genių, ir net tam tikros rūšies šikšnosparnių, paprastai gyvenančių kaimo ganyklose. Tuo metu Niujorke nuolat galima išvysti didžiuliu greičiu nuo dangoraižių nardančių sakalų keleivių, kadaise Jungtinėse Valstijose beveik išnykusios rūšies paukščių.

Žalieji koridoriai

Šie pokyčiai yra atlygis už įdėtas pastangas paversti tankiai gyvenamas urbanistines zonas patraukliais, gyvybingais namais ne tik žmonėms, bet ir gamtai. Vis kyla naujų iniciatyvų, skatinančių biurus užveisti avilių. Pastatų stogai tam – tinkamiausia vieta. Norint visa tai pasiekti nereikia iš esmės pertvarkyti miesto plano. Kartais užtenka sukurti tik nedideles žalias kišenes reguliariais atstumais, kad priviliotum laukinių gyvūnų. Vest Endo gamtos projekto dalyviai, šeši didžiausi Londono žemės savininkai, siekia sukurti 100 kv. metrų žalias erdves kas 100 metrų. Šis projektas labai ambicingas, jo galutinis tikslas – nutiesti žalią koridorių tarp Londono parkų.

Žolė auga ant Kibelės rūmų, kuriuose įsikūrusi Madrido rotušė, pačiame miesto centre. / AFP/Scanpix nuotrauka

Daugelis žemės savininkų ne tik planuoja daugiau žaliųjų zonų, bet ir renkasi atgaivinti esamus pastatus žaliuojančiomis sienomis ar stogais, ir tai pasitvirtina. Dar vienas būdas kurti gamtai palankią aplinką – sukrauti akmenų ar rąstų krūvas. Tokios vietos pritraukia įvairiausių vabzdžių ir vabalų, o ilgainiui palankiai atsiliepia natūraliai rūšių kolonizacijai, sukuria labai geras sąlygas paukščiams, įskaitant dūmines raudonuodeges.

Pritraukti į miestus retų rūšių vabzdžių, vabalų ir sparnuočių ne vien smagu dėl įvairovės, bet ir būtina siekiant, kad neišnyktų mūsų pačių saugumui svarbūs apdulkintojai, tokie kaip bitės ir drugeliai, – jie sparčiai nyksta visame pasaulyje. Pakako įrengti vertikalią pievą ant 8 aukštų biurų pastato sienos, ir joje įsikūrė drugeliai monarchai. Jų namai – Šiaurės Amerika, bet šie vabzdžiai sparčiai nyksta nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio, kai imta naikinti piktžolėmis laikomus klemalius (Asclepias), kurie išskiria pieno sultis. Tuos augalus, žmonių vadinamus parazitais, drugeliai monarchai renkasi dauginimuisi. Amerikiečiai nemėgsta, kad ši invazinė rūšis užgožtų jų tobulas pieveles. Prisilietus prie klemalio gali išberti. Taigi sukurti ant pastato erdvę drugeliams monarchams, kad jie galėtų padėti kiaušinėlius, iš kurių išsirita vikšrai ir užauga drugeliai, yra puiki mintis stabdant spartų šių vabzdžių mažėjimą. Tačiau to negana – migruodami į Meksiką drugeliai savo kelyje turi rasti tinkamą aplinką. Daugiau klemalių galėtų augti miestuose ant stogų. Jie nekliudytų žmonėms ir padėtų migruoti drugeliams.

Manhatano plėšrūnai

Paryžiuje bitės randa daug didesnę augalų įvairovę nei laukuose (aviliai ant "Grand Palais" stogo prie Eliziejaus laukų). / exileonpainstreet.com nuotrauka

Kartais laukinė gamta grįžta pašalinus kokius nors nuodus. Nuo praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio žemės ūkyje plačiai pradėti naudoti pesticidai DDT iš pradžių buvo laikomi stebuklingais. Tik po kelių dešimtmečių sužinota, kad jie labai nuodingi daugeliui rūšių, įskaitant žmones. 1972 metais JAV aplinkos apsaugos agentūra uždraudė DDT. Dėl šių pesticidų labiausiai nukentėjo plėšrieji paukščiai, nes toksinas kaupėsi maisto grandinėje. Sakalų keleivių, greičiausių pasaulyje plėšriųjų sparnuočių, populiacija 1970 metais Jungtinėse Valstijose buvo beveik išnykusi. Grupė mokslininkų įkūrė Sakalo keleivio fondą ir pradėjo nelaisvėje auginti šiuos paukščius, kad paskui paleistų į gamtą. Jie prigijo vienoje tikrai netikėtoje vietoje. Sakalams keleiviams puikia gyvenama aplinka tapo dangoraižiai. Paukščiai galėjo įsikurti aukštai, ant stačių šlaitų, sukti lizdus toli nuo potencialių grobuonių, tokių kaip meškėnai ar lapės. Mokslininkai dirbo su pastatų savininkais, kad būtų įrengtos atramos, ant kurių sakalai keleiviai galėtų susinešti lizdus. Balandžiai ir migruojantys paukščiai jiems buvo gausus maistas. Sumažėjus užterštumui pesticidais DDT, sakalų keleivių populiacija miestuose smarkiai padidėjo. Dabar šių paukščių galima aptikti kone kiekviename JAV mieste, daugybė jų porų gyvena Manhatane. Pačiame Niujorko centre galima stebėti, kaip tarp dangoraižių nardo sakalai keleiviai. Jie visur padeda naikinti graužikus. Dažniausiai medžioja naktį, kai balandžiai ir kiti sparnuočiai būna apakinti šviesų.

Kartais užtenka sukurti tik nedideles žalias kišenes reguliariais atstumais, kad priviliotum laukinių gyvūnų.

Grąžinus gamtą į tankiai gyvenamas miestų zonas žmonės gali ne tik džiaugtis žalesne aplinka, bet ir spręsti vandens drenažo problemas, užkirsti kelią potvyniams, taupyti energiją. Vis dėlto didžiausia vertybė, jog tai padeda miestiečiams pajusti didesnį ryšį su gamta ir jį įsisąmoninti. Ilgainiui svarbu pakeisti supratimą, kaip turi būti plėtojamas miestas. Dar visai neseniai jo statybos reiškė viena – žalieji plotai virs pliku betonu, asfaltu ir stiklu. Tokia tradicinė architektūra ir infrastruktūra labai blogai veikia mūsų dvasinę būseną, fizinę sveikatą, aplinką, ekosistemas ir laukinę gyvūniją. Augalai ir gyvūnai turi būti vienas prioritetų planuojant miestus, palankius mūsų sveikatai ir gerovei.