Laiškai iš kaimo: nedejuok. Žiūrėk, kad blogiau nebūtų
Hen­ri­kas Gu­da­vi­čius – gam­ti­nin­kas, kraš­to­ty­ri­nin­kas, ra­šy­to­jas, Vals­ty­bi­nės Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus pre­mi­jos lau­rea­tas, Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nio par­ko lei­džia­mo lai­kraš­čio „Šal­ci­nis“ re­dak­to­rius. Že­mai­tis, į Dzū­ki­ją per­si­kė­lęs 1990 me­tais, ne­pri­pa­žįs­tan­tis mo­bi­lio­jo te­le­fo­no, iš sa­vo vien­kie­mio ne­to­li Liš­kia­vos ra­šo „Laiš­kus iš kai­mo“, ku­rie jau su­gu­lė į dvi kny­gas. Pub­li­kuo­ja­me nau­jau­sius jo laiš­kus-die­no­raš­čius.

Sausio 15 – oji

Žiema kol kas labai neteisinga. Dabar, tiesa, sniego jau dvidešimt penki centimetrai, bet niekas nežino, kas po sniegu. Todėl, kad metų pradžioje buvo ir atlydys, ir šlapdriba, ir smarkus šiaurės vėjas, atnešęs pūgą. Nubloškė vėtra klevų, liepų ir skroblų sėklynus, paskui užkrito ant šito Gamtos derliaus puraus žiemiško sniego, o sausio dvyliktąją – vėl šlapdriba. Sunku buvo Dzūkijos nacionalinio parko žygeiviams, išėjusiems naktį prie Skroblaus ir Maždžieraus santakos, prie partizanų vado pulkininko Juozo Vitkaus – Kazimieraičio žeminės. Sausio vienuoliktosios rytą termometras rodė net šešiolika laipsnių šalčio, visos miško keliukų vėžės ir provėžos suledėjo, ir atkakliesiems keliauninkams naktį reikėjo vargingai krūpštintis per tuos ledus beveik dešimt kilometrų...

Po pietų einu palei Krūčiaus upelį ir jau iš tolo matau, kad stirnos sugraužė mano obuolius. Vėlų rudenį surinkau juos į nedideles krūveles, apklojau klevų lapais ir tikėjausi, kad išbus sveiki iki pavasario.

Eina jaunimas kasmet sausio tryliktosios naktį tais miško keliukais iš Marcinkonių iki Rudnelės, o tada iki Maždžieraus. Jiems vadovauja mūsų Parko amatų meistras Romas Norkūnas. Eina ir prisimena, kodėl tas žygis tradicinis ir kada jis prasidėjo. Tokios vieno rajono ar didesnio regiono istorijos laikui bėgant dažniausiai paįvairinamos klaidingomis interpretacijomis, bet šiuo atveju, atrodo, viskas yra gerai. Štai skaitau 2018 – ųjų metų ketvirtąjį „Liaudies kultūros“ numerį, kuriame į Saulės Matulevičienės klausimus atsako Lietuvos laisvės kovos įamžinimo sąjūdžio (LLKĮS) pirmininkė istorikė dr. Aistė Petrauskienė: „Mes ateiname į jau gana gražias tradicijas turinčią, žygius įvairiomis formomis puoselėjančią bendruomenę. Pavyzdžiui, man žinomas pirmasis žygis partizanų takais įvyko 1993 m. sausį. Į jį pakvietė Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojas, kraštotyrininkas Henrikas Gudavičius, siekdamas pagerbti vado Juozo Vitkaus – Kazimieraičio ir kitų laisvės kovotojų atminimą“. Taip ir buvo. Ir jeigu jau šitą mūsų žygį taip pagerbė net istorikai, tegu bus leista man prisiminti keletą eilučių iš savo anų jau tolimų metų dienoraščio. Tą slėptuvę 1991 – ųjų vasarą man parodė Darželių girininkijos girininko pavaduotojas Jonas Krušas, kurio dėdė Bronius Krušas 1945 – aisiais gyveno Aukštagirio viensėdyje prie Skroblaus, visai netoli Maždžieraus. Jis ir padėjo partizanams kasti slėptuvę, o paskui tarsi malkaudamas važinėjosi ten su ratais, paslėpdamas partizanų pėdsakus... O kitą, 1992 – ųjų vasarą prie sugriuvusios Kazimieraičio žeminės ėjome keturiese, o mus, tiksliau sakant, mūsų nugaras filmavo kino režisieriai Raimondas Vabalas ir Saulius Beržinis. Vietovė labai paslaptinga: gilioje kanjoninėje raguvoje alma Maždžieraus šaltinis, skuba į Skroblų, stačiuose šlaituose tamsuoja šimtametės eglės, o mes slenkame vingiuotu žvėrių taku tarp medžių, kartais net upeliu brendame, kad neliktų pėdsakų. Džiaugėsi dokumentinio kino režisieriai – tegu pamato prancūzai, kokie mūsų miškai ir kokios pokario istorijos juose slepiasi. Būtent – prancūzai, tą filmą tada buvo užsakiusi Prancūzija... O 1993 – iųjų metų pradžioje susitikau Vilniuje su geografu Rimantu Krupicku ir sutarėme, kad sausio tryliktosios naktį eisime prie Kazimieraičio slėptuvės. Todėl, kad atsekėme tokį sutapimą: 1946 metų sausio 12 dieną stribai ir enkavedistai užėmė šią vadavietę (partizanams pavyko pabėgti), o 1991 – ųjų sausio 13 – osios naktį nepriklausoma Lietuva laimėjo Vilniaus mūšį... Pirmą kartą ėjome trise: aš, geografas Rimantas Krupickas ir Vilniaus lunatikų klubo prezidentas Bronius Vaičiulis. Išėjom iš Darželių kaimo vidurnaktį, tyliai slinkom per Kapiniškes, stengdamiesi, kad nepajustų šunys. Bet prie paskutinės sodybos sulojo Genovaitės Česnulevičienės vilkšunis, užsidegė pirkioje šviesa, į kiemą išėjusi šeimininkė pradėjo šaukti ir daužyti pagaliu į tvorą. Šitaip šio kaimo žmonės ir vasarą, ir žiemą baido šernus. Paskubomis įžengėme į Aukštagirio pušyną ir greitai pasiekėme Maždžieraus kanjoną. Net ir gilioje raguvoje pūtė žvarbus vėjas. Nusileidome į sugriuvusios žeminės dugną. Rimantas kažkur surado surūdijusį skardos lakštą, pridengė žvakelės liepsną nuo vėjo. Tarp debesų pasirodė mėnulis, sutamsavo eglių šešėliai. Pasakojau bendražygiams apie Kazimieraitį, kalbėjom ir apie neseniai pasirodžiusią įdomią Charleso L. Thouroto Pichelio knygą „Žemaitija“, sutarėme, kad idealizmo ir romantikos šiame veikale daug, bet nesunku pajusti, kad autorius tikrai yra sėslių, žemdirbiškų tautų pusėje, gi klajokliškų tautų ekspancija visada esti brutali... Trečią valandą nakties palikome degančią žvakelę snieguotame Maždžieraus kanjone. Grįžome į Darželių kaimą pro Antončiką, aplenkėme vienišiaus pensininko vienkiemį ir sustojome prie almančių virduoklinių Samardotiškės šaltinių. Darželiuose prie kaimo vėliavos su tamsia gedulo juosta atsiradome penktą valandą ryto. Žingsniamatis parodė skaičių: 18420. Tiek nužingsniavę ir tylomis pagerbę anuos pokario Lietuvos gynėjus, visiškai nejautėme nuovargio. Ir eiti, ir orientuotis buvo labai lengva.

Kasmet marcinkoniškiai kelia vėliavą Sausio 13 - osios aukoms atminti prie Antano Česnulio sukurto koplytstulpio. Uždega laužą, gieda giesmes. / Brolių Černiauskų nuotrauka

Kitą dieną Lietuvoje kilo audra. Lūžo pušys ir Dzūkijoje. Termometras rodė net septynis laipsnius šilumos. Prie Marcinkonių, virš Zackagirio upelio, pačiame viduržiemyje pasirodė ryški vaivorykštė.

Sausio 16 – oji

Ir Krūčius dar nė kiek neužšalęs, ir Nemune tik viena kita apskrita ledo lytis plaukia. O prie Vaikšnoro Ravo geležingųjų šaltinių turškiasi juodieji strazdai. Kapsto snapais patręšusius juodalksnių lapus ir kažką randa, turbūt mažais šaltinio moliuskais žyvinasi.

Henrikas Gudavičius. / Brolių Černiauskų nuotrauka

Henrikas Gudavičius. / Brolių Černiauskų nuotrauka

Gyva Vaikšnoro Ravo raguva man vėl primena dabar jau tolimą Skroblų ir Didzį Šlaitą prie Kazimieraičio slėptuvės. Sugrįžęs prie šiltos krosnies, vėl vartau dvidešimt šešerių metų senumo užrašus. Tada, 1993 – iųjų rugpjūčio aštuntąją, keliavome prie Kazimieraičio žeminės su Vytautų klubo žygeiviais. (Kokie įdomūs ir svarbūs mūsų laisvėjimo ženklai tada jau radosi – legaliai veikė Žaliosios plunksnos klubas, Lunatikų klubas, Vytautų klubas...) Dienoraštyje randu tik tris pavardes: Vytautas Ikamas, Vytautas Ylevičius, Vytautas Narvilas, bet atrodo, kad mūsų buvo daugiau. Prie Didzio Šlaito mus pasitiko nepaprasta tyla. Kažkas yra sugalvojęs, kad tylą labiausiai saugo vorai, bet dzūkiškojo Didzio Šlaito tylą mums labiausiai paliudijo... grybai. Seni tikriniai baravykai, tuščiaviduriai žvaigžduliai, rudieji ausūniai, raudonosios musmirės, paprastosios lepeškos ir, žinoma, visokie sunkiai įvardijami „mokslagrybiai“. Kai iš karto pamatai šitiek daug kepurėtųjų grybų, darosi aišku, kad grybautojų čia, ko gero, niekada nebūna. Todėl tokia tyla, tik reikia paklausyti. Taip ir pasakė alpinistas ir knygų apie kalnus autorius Vytautas Narvilas: „Didžiausias turtas čia yra tyla“. Besiklausant Didzio Šlaito tylos, kažkur toli suklykė juodoji meleta, o iš juodalksnio uokso išlėkęs stambus dryžuotas širšuonas prazvimbė virš mūsų lyg grybų karo bombonešis. Kai nutolo širšuono gaudesys, išgirdome tylų Maždžieraus šaltinio almėjimą... Prie Kazimieraičio slėptuvės mes ir atsisveikinome. Nutolo rimti žygeiviai Vytautai vyriška vorele pasroviui palei Skroblų, o aš grįžau į Darželius pro Mazgelio būklus, kur didžiulės sulaukėjusios kriaušės vis dar nokino saldžius vaisius.

Bitininkas ir kryždirbys Stasys Plutulevičius Mardasavo kaime pilsto medų. / Brolių Černiauskų nuotrauka

Sausio 18 – oji

Kaip gerai, kai tave kas nors pavėžėja. Pavasarį, vasarą ir rudenį visur važiuoju dviračiu, o žiemą tenka dairytis, kas gi galėtų pavežti. Jeigu pasitaiko, kad veža kas nors specialiai, tai savijauta būna labai prasta, jautiesi trukdantis gerą žmogų. Geriau laukti pakeleivingos mašiniukės. Išlipai, kur reikia, padėkojai, ir nerūpi tau nei benzinas, nei remontas. Kartais ir koks nors autobusas tinka, bet jų dabar labai sumažėjo... Šiandien iš Merkinės iki Liškiavos keliauju su druskininkiečiu Alvydu Truska. Liškiava jam labai pakeliui. Ir abu stebimės, kokių keistų atsitiktinumų šiame gyvenime pasitaiko. Gamtininkas Mindaugas Lapelė prieš savaitę jam pasakęs, kad naujoje Brolių Černiauskų fotografijos knygoje yra didelis skyrius apie lietuvių tremtį į Krasnojarsko kraštą, į Rešotus. O juk jis, Alvydas Truska, gimė būtent Rešotuose. Gimė tada, kai Stalino jau nebebuvo, kai lietuvių į Sibirą jau nebevežė. Sugrįžo į Lietuvą tebūdamas vienų metų vaikas, o pačiais pirmaisiais atkurtos Lietuvos metais pradėjo tarnauti pasieniečiu, įstojo į Šaulių sąjungą. Šiandien Merkinėje Algimantas ir Mindaugas Černiauskai su Alvydu Truska tą atsitiktinumą ir išsiaiškino: taip, naujoje knygoje atgiję tie patys Rešotai, kur buvo ištremta daug molėtiškių, todėl patriotiškas Molėtų krašto jaunimas į tą tolimą Sibiro kaimą ir nuvažiavo 1989 – aisiais metais. Ką jie ten pamatė, ką išvydo – užfiksuota brolių Černiauskų nuotraukose.

Popietė Merkinėje, Dzūkijos nacionalinio parko informacijos centro „Šalcinis“ svetainėje, užtruko iki vakaro. Pilna salė merkiniškių ir svečių. Dainavo net du ansambliai – „Kukumbalis“ ir „Kukalis“. Dalyvavo europarlamentarė dr. Laima Andrikienė, žurnalistai Romas Sadauskas – Kvietkevičius, Jūratė Mičiulienė, Valdas Kilpys. Klausėmės ne tiktai autentiškų pasakojimų apie nesvetingą, žiemiškai niūrų Sibirą, bet ir apie naujienas, besiruošiantiems eiti Šv. Jokūbo keliu.

Skroblaus upeliukas, prie kurio slepiasi partizanų vado Juozo Vitkaus - Kazimieraičio žeminė. / Brolių Černiauskų nuotrauka

Sausio 21 – oji

Prieš 26 – erius metus, sausio 21 – ąją, teko stebėti ilgą, neskubų kiaulės skerdimo bei mėsinėjimo ritualą. Ir tai atsitiko istorinėje Perlojoje. Televizijos operatorius Vytautas Plytnikas filmavo tą spalvingą teatrą viename dzūko perlojiškio kieme, o mes stypsojome ir peršalome kaip obuoliai. Bet buvo įdomu. Televizijos laida vadinosi „Po savo stogu“. Tilpo tada po tuo stogu ne tiktai perlojiškiai su savo kasdieniniais darbais, bet ir mardasaviškis kryždirbys bei bitininkas Stasys Plutulevičius, ir partizanas Juozas Jakavonis – Tigras iš Kasčiūnų, dešimt metų iškentėjęs Kolymos speigus... Į televizijos klausimą, kas yra laimingas žmogus, S. Plutulevičius tąkart atsakė labai aiškiai: jei žmogus dirbti netingi, tai ir laimingas. (Gal po dešimties metų tą atsakymą Mardasavo senbuvis, buvęs partizanas ir Adolfo Ramanausko – Vanago ryšininkas, dar labiau sutrumpino ir sugriežtino: „Be darbo žmogus genda“.) Šalta tada buvo ir Perlojoje, ir Mardasave, ir Kasčiūnuose. Bet jeigu tau įdomu – šaltis nebaisus. Gamtininkai tai dažnai patiria. Pabandyk iškentėti per visą ilgą žiemos naktį ant malkų rietuvės, laukdamas kol sušvilpčios žvirblinė pelėda, ir suprasi, kodėl šaltis kartais būna nebaisus. Net ir laužo kurti nevalia, net sujudėti baisu, kentėk ir klausykis. Ir jeigu išgirdai, galėsi dar labiau patobulinti kryždirbio S. Plutulevičiaus išmintį apie laimę, nes tą pačią akimirką pajusi, koks sudėtingas ir įdomus pasidarė tavo gyvenimas – juk reikės surasti tos mažiausios pelėdos lizdą ir dieną naktį iš tolo jį stebėti, reikės kažkaip ir pelėdžiukus suskaičiuoti. Užmirši net savo buitį, užmirši draugus ir visus ligšiolinius rūpesčius. Ir nedejuosi, kad esi sušalęs, alkanas, pavargęs. Būsi laimingas, kai galėsi užrašyti kelis sakinius, kurių dar nebuvo nė vienoje gamtos tyrinėtojų knygoje.

Sausio 24 – oji

Aštuoniolika laipsnių šalčio ir tekanti žiemos saulė. Nešalta, nes nėra vėjo. Varlamas Šalamovas rašo, kad ir penkiasdešimties laipsnių šaltį galima iškentėti, jei nėra vėjo. Taip būdavo Kolymos lageryje prie Zariankos ir net Buriatijoje, prie Baikalo. O klimatologas Arūnas Bukantis knygoje „Neįprasti gamtos reiškiniai Lietuvos žemėse XI-XX amžiuose“ mums primena, kad žemiausia Lietuvoje užregistruota temperatūra buvusi 42,9 laipsniai šalčio. Taip šalta buvo Utenoje 1956 metų vasario pirmą dieną.

Po pietų einu palei Krūčiaus upelį ir jau iš tolo matau, kad stirnos sugraužė mano obuolius. Vėlų rudenį surinkau Landsbergo renetus ir Lietuvos pepinus į nedideles krūveles, rūpestingai apklojau klevų lapais ir tikėjausi, kad išbus lauke sveiki iki pavasario. Taip eksperimentuodamas nuostolių, žinoma, neišvengsi, nes miškinės pelės ir pieviniai pelėnai tą derlių būtinai suras, bet juk ir rūpesčių šitaip saugant neturėtų būti daug. Ir štai koks nelauktas rezultatas: visi lapai iškapstyti, o obuoliai sugraužti. Stirnos gerai užuodžia, kas po sniegu ir po užsnigtais lapais kvepia. Galiu dabar prisiminti daug sėkmingesnį ne sodininko specialios praktikos, o pačios Gamtos eksperimentą Papiškių kaime, bitininko Jono Žėko sodyboje. Vaikščiojome po sodą pavasarį, kovui baigiantis, ir stebėjomės puikiai nuo rudens per visą žiemą išsilaikiusiais obuoliais tiesiog po obelimis, ant žemės. Ankstyvą pavasarį strazdai, ieškodami peržiemojusių vikšrų, iškapstė obelų lapus, lesė ir obuolius, bet gana daug jų ten dar buvo likę. Stirnos žiemą neatėjo, nes narve šalia sodo visą laiką sargauja didelis, tamsiai rudas rotveileris... Man dabar sode prie Krūčiaus negaila sugraužtų obuolių, aišku tiktai, kad stirnos šitaip nedraugiškai elgiasi ne iš bado. Į Liškiavos kapines jos peršoka per aukštą akmeninę tvorą irgi ne todėl, kad alkanos – ten per žiemą žali storalapių bergenijų lapai joms gardesni už netoliese palei vieškelį po sniegais žaliuojančius rugius ir žieminius rapsus.

Žiema kol kas labai neteisinga. Dabar, tiesa, sniego jau dvidešimt penki centimetrai, bet niekas nežino, kas po sniegu.

Vakare skaitau Jevgenijaus Zamiatino (1884 –1937) futurologinius apsakymus. Juose labai daug šalčio ir nežinios, kas bus toliau, kokia bus Rusija... Štai kokią Peterburgo ateitį įsivaizduoja autorius, kurdamas apsakymą „Urvas“: didžiausias deficitas yra ne duona ir ne knygos, o malkos. Savadarbių krosnelių kaminai kyšo iš visų daugiaaukščių namų, bet nebėra malkų. Gyvenamieji būstai jau panašūs į tamsius, atšalusius urvus, kuriuose žmonės dar tūno, laukdami kažkokio išsigelbėjimo. Už tokias pranašystes J. Zamiatinas buvo priverstas trauktis iš Rusijos, bet ne į Sibirą kaip tremtinys, o į Vakarus. Tada, Stalino režimo metais, buvo dar ir tokių asmenybės atitolinimo formų. Filosofas Nikolajus Berdiajevas ištremiamas be teisės grįžti į Rusiją, o rašytojas J. Zamiatinas, kaip rašo biografai, teisę sugrįžti vis dėlto buvo gavęs. Tačiau negrįžo, mirė emigracijoje. Mirė skurde. Marina Cvetajeva, dalyvavusi J. Zamiatino laidotuvėse, laiške Vladislavui Chodosevičiui rašė: „Buvo labai skurdu ir šalta (…) Dėl jo likimo jaučiu didžiulę, laukinę nuoskaudą.“ Apie labai keistą, netgi fantasmagorišką Rusijos ateitį ne juokais rašė satyrikas Saltykovas Ščedrinas. Brolių Strugackių kūryboje ateities Rusija irgi atrodo labai keistai. Galima sakyti, kad tai tiesiog talentingų rašančiųjų vaizduotės šėlsmas, bet sunku įsivaizduoti, kad ir mūsų šalies literatūroje staiga galėtų atsirasti tokios liguistos pranašystės. Kažkas mus tarsi dar saugo. Todėl nedejuokime, žiūrėkime, kad nebūtų blogiau.