Laimė pavėluoti ir suspėti
Šian­dien jau vi­si spi­nin­go bro­liai puo­lė vai­ky­tis star­kių, nes vos prieš sa­vai­tė­lę bai­gė­si drau­di­mo juos gau­dy­ti lai­kas. O aš, kol dar ne­bu­vo karš­čių, vis tu­rė­jau vil­tį pa­gau­ti nors vie­ną di­des­nę ly­de­ką.

Žinoma, daug kas iš patyrusių žvejų pasakytų, kad su savo fantazijomis vėluoju. Kitąmet, brolyti – guostų. Bet žūklauti važiavome į ežerą, kuriame kažkada, prieš penkiolika metų, buvau pagavęs 8,5 kilogramo lydeką. Nors ir ilgai nebuvo pagerintas mano rekordas, bet, prisipažinsiu, ilgainiui nustojau žiūrėti į tą ežerą, kaip į didelių lydekų telkinį. Važiavome žvejoti be jokių paslaptingų strategijų.

Rytas buvo vėsus, gal trylika šilumos, todėl nė vienas uodas dar nebuvo išlindęs. Matyt, zvimbaliai šiltesnių drabužių dar nepasisiuvo, o jeigu juos ir turėtų, tai vargiai su jais bepaskristų. Taigi, nesugėlė nelabieji.

Pradėjome žūklę gan anksti. Ir toje didelėje įlankoje, kur paprastai pavasarį būdavo pilną mažų lydekų, nė viena jų kibti nesiruošė. Sugaišome beveik valandą ir – nė bakst. Nei gumos, nei voblerių lydekos neėdė. Buvo įtartina nekiba, kuri kėlė minčių, kad šis telkinys jau perėjo į vasaros režimą.

Tad pakeitėme poziciją iš esmės ir perplaukėme į kitą ežero pusę, kur vienas iš didelio sėkliaus lopinėlių paprastai „sublizgėdavo“. Sėklius dar žole nesužėlęs, tad, kaip žvejai sako, nebuvo už ko „užsikabinti“. Keitėm vietą po vietos ir slinkom link numatyto taško. Įdomu, kad jokių kibimėlių – nė bakst.

Tik atplaukus į pažymėtą GPS tašką, užkibo pirmoji lydeka. Gylis toje vietoje buvo viso labo du su puse metro. Lydeka griebė geltoną voblerį, bet ne pirmu metimu. Mėtėme ilgai, gal po dešimt metimų ar daugiau sumojavome, ir tik pradėjus masalą ilgiau laikyti vietoje, vesti lėčiau, lydeka neišlaikė ir čiupo grobį. Gal pusantro kilogramo margašonė. Nei stipriai muistėsi, nei priešinosi, tarsi kokia netikra pakliuvo. Nusprendėme toje vietoje užsibūti, juk pirma sugauta žuvis, o jau žvejojome ilgokai. Kam keisti gerą vietą. Pakeitėme krūvas masalų, bet užkabinus „auksinį“, jį vėl čiupo lydeka. Rodos, tokia pati kaip pirmoji – ir nesimuistė, ir iš tos pačios vietos.

Padarėme šiokias tokias išvadas apie žvynuotojų dienos įgeidžius ir nudūmėme į kitą derlingą, GPS pasižymėtą, vietą. Ten mus pasitiko aktyvesnės lydekos. Sugavome tris. Dar sulaukėme kibimų, ir viena apie dviejų su puse kilogramo lydeka-profesionalė pabėgo. Buvo jau netoli valties, bet papurtė galvą, guminukas nasruose kaip kibire subaladojo ir išskrido lauk.

Rodėsi, kad kibti pradeda ir visgi radom raktą į sėkmę. Tada nurūkome tiesiai į trečią pasižymėtą tašką. Artėjome link jo žvejodami, o priartėjus reikalingu atstumu pasipylė kibimai. Bet pagauti nesisekė nei man, nei bičiuliui. Nors kibimai buvo smarkūs, bet lydekos kablio „neparagaudavo“. Tik dantimis gumą padraskydavo. O gal ten viena ir ta pati „silkė“ siautėjo – iš karto nesupratome. Nuskraidinau į įvykių sūkurį savo „auksinį“ dienos didvyrį. Ir driokst!

Rimtas reikalas, brolyčiai. Tai buvo ji. Ta, kurią dažnas žvejys vaikosi visus metus ar ilgiau.

Kaip jai nepatiko trišakių skonis! Iš pradžių lydeka pasisukinėjo vietoje, pakraipė galvą, o po to spurtavo į gylį. Ritė vis pazvimbdavo „atiduodama“ valą, o aš ir džiaugiausi, ir panikavau – kad tik gerai būtų įkibusi.

Sugautas laiminkis širdį glostė dar ilgai. Vis tik pagavau. Pasisekė. Ačiū Gelmių Valdovui. O kiek šiemet jų paspruko?! Atsimenu, vieną buvau įkabinęs – užkibo be trenksmo, tarsi ją gulinčią ant dugno būčiau užkabinęs. Suspurdėjo, paplaukė į šoną, pasimuistė. Maniau, užkibo „silkė paprastoji“, o ten – kažkoks „traukinys ypatingasis“ pakliuvo. Kad pradėjo iš ritės valą pešti, taip jos ir nesustabdžiau. Nupjovė valą su visu pavadžiu. Manau, kad buvo kažkaip pilvu užsikabinusi, o kai valą prie žiaunų, kur galva aštri kaip peilis, užsimetė, tai šnirkšt – ir nupjovė. Nes negalėjo taip lengvai nupešt 0,23 storio pintuko. Rupūžė nelaboji.

Taip pat mačiau, kaip voblerius lydekos atlydėdavo, bet negriebdavo. Buvo viena, kuri griebė, bet neužsikirto irgi buvo ne „silkės“ dydžio gyvatė. Dar vieną buvau įkabinęs, bet ta mane pergudravo: įkirtau ją arti, gal penkiolika metrų nuo valties, bet gan giliai. Tai ta kaip nėrė po valtimi, tiesiai prie inkaro (klasika). Aš ją sustabdžiau, apsukau ir pakėliau aukščiau, o ji su dar didesne jėga, dar labiau į gylį nėrė. Staigiai palenkiau kotą žemyn, kad valas lengviau iš ritės išsivyniotų, o ji staiga – šast į viršų, net nespėjau meškerykočio kilstelėti, ritės suktelėti. Ir nusipurtė nelaboji. Tikra profesionalė buvo pakliuvusi, panaudojo „povandeninės žvakės“ pabėgimo techniką. Jau ne viena taip paspruko.

Trumpiau tariant, sezono pradžioje buvo tikra ašarų pakalnė, bet net ir man, tiek lydekų pražioplinusiam, nusišypsojo laimė. Štai ji šlapia, gleivėta, dideliais dantimis, plačia šypsena, 7,5 kilogramo sverianti. Aš savo sezono lydeką šiemet jau pagavau. Dabar gaudykite jūs.