Kodėl viduramžiais žmonės taip nekentė kačių?
Vi­du­ram­žių Eu­ro­po­je ka­čių re­pu­ta­ci­ja bu­vo iš­ties pra­sta. Jos bu­vo sie­ja­mos su ra­ga­no­mis ir ere­ti­kais, o į juo­dų ka­čių pu­sę net žiū­rė­ti ne­bu­vo no­ri­ma. Ta­čiau ko­dėl su­si­da­rė toks keis­tas šių mie­lų gy­vū­nų įvaiz­dis?

Tai, kad katės buvo nekenčiamos, yra išties keista. Juk jos gaudė graužikus, kurie buvo didelė grėsmė žmonių maistui ir gyvulių pašarams. Tačiau net žiūrėdami į medžiojančias kates žmonės jų nekentė, teigdami, kad jos peles gaudo tarsi velnias sielas. Katės su velniu buvo siejamos dar 11 amžiuje, tačiau šis ryšys buvo tarsi atrastas iš naujo 12 amžiaus viduryje.

Buvo manoma, kad katės yra naudojamos įvairiuose raganystės ir, aišku, velnio iškvietimo ritualuose. Buvo manoma, kad velnias pats savo sekėjams pasirodo kaip katė, o šie parklupę bučiuoja jam po uodega. Kai 14 amžiaus pradžioje Prancūzijoje imta persekioti Tamplierius, jie buvo kaltinami ir kačių garbinimu. Intrigos dėl Tamplierių pinigų tuomet ordino riteriams baigėsi mirtimi, nors jų prisipažinimai buvo išgauti kankinimais.

Kačių darbas visada buvo graužikų kontrolė./commons.wikimedia.org nuotr.

1484 metais popiežius Inocentas VIII paskelbė, kad katė yra velnio mėgstamiausias gyvūnas ir jas garbina visos raganos. To pakako, kad neapykanta katėms paplistų kaip maras. Iš tiesų, neapykanta katėms kartais galėjo prisidėti prie graužikų, o kartu ir įvairių ligų plitimo.

Tačiau kodėl viduramžių žmonės nemėgo kačių? Mokslininkai dabar mano, kad taip buvo dėl įsitikinimo, jog Dievas visus gyvūnus sukūrė tarnauti žmogui. Kuomet šuo visada saugo šeimininką ir mėgsta būti drauge, katė išeina savais keliais ir namo pareina tik išalkusi. Kačių savarankiškumas ir nepaklusimas žmonių komandoms nurodė, kad jas valdo kažkokia kitokia tamsos jėga. Juodos katės buvo itin nekenčiamos dėl to, kad jų spalva apskritai buvo velnio simbolis. Naktį jos buvo sunkiai pastebimos, todėl pradėjusios bėgioti nejuokais išgąsdindavo žmones.

Gali būti, kad prie europietiško požiūrio į kates prisidėjo ir tai, kad tų laikų arabai kates labai mėgo. Kitatikiai myli kates? Reiškia, kažkas su jomis negerai. Tačiau nereikėtų manyti, kad absoliučiai visi europiečiai viduramžiais nekentė kačių. Jas mielai augino vienuolės, jaunos šeimos ir kaimo gyventojai. Nepaisant to, kad jos vadintos velnio įsikūnijimu, katės peles gaudė ir šventose vietose. Su laiku požiūris į kates visiškai apsivertė, suvokus, kad jos tik padeda žmonėms, nes jei yra labai išdidžios ir savarankiškos.