Kiškis upelyje
Da­bar, kaip vi­si, ban­dau įkai­tin­ti jau at­šal­ti bep­ra­de­dan­čius šo­nus, nes sau­le­lė spa­lį tar­si va­sa­rą vi­sus taip ma­lo­ni­na, kad net bau­gu – ar ne­bus su­kvai­lio­ju­si. Gal ir ją kli­ma­to at­ši­li­mas pa­vei­kė, ir ji varg­šė per­kai­to. Kiek­vie­nas šal­ta­krau­jis gy­vis, orams at­ši­lus, ima jud­riau bruz­dė­ti ir kuis­tis apie sa­vo rei­ka­lus, o aš at­virkš­čiai – ap­tings­tu gal to­dėl, kad šil­ta­krau­jis. Ap­tings­tu sai­kin­gai: į žūk­lę no­riu, bet val­tį pūs­ti – ne, tin­giu.

Ką daryti tokiu atveju? Ogi žvejoti nuo kranto. Nors nesu upeivis, bet kartą šį rudenį nusprendžiau upelį išbraidyti ir varles pagąsdinti. Žinau, kad dabar visur lašišų gaudymo ir kitokie draudimai, bet yra upelių, kur nėra jokių draudimų žūklei. Į tokį griovį ir išsiruošiau.

Anksti nelėkiau – ne vasara. Lėtai dardėjau miško apsuptu keliu, nes pirma manęs lėtai važiavo ratuotasis, kurį derėjo lenkti, bet nenorėjau rizikuoti – kelias siauras, dar koks elnias raguotas stryktelės iš pagriovių. Elniop juos.

Elnių išvengti pasisekė. Užtat mašinas pasitikto lapė. Išvažiavus iš miško plytėjo laukas, kuriuo rudoji skuodė tarsi norėdama varžytis, kuris kuriam prieš nosį skersai kelią praskuos. Nespėjus lapei pranerti, mašina vos nekliudė jos pasturgalio, tas akimirką skriejo aukštyn, pakibo virš uodegos ir vos neaplenkė pačios lapės. Vos spėjo statyti letenas rudoji. Nurūko per laukus išsišiepusi, liežuvį iškišusi ir atrodė patenkinta, kad ji greitesnė net už žmogaus sukurtą techniką. Pralinksmino. Lapatai lapatai per rasotą pievą…

Mano upelis skendėjo švelniame rūke, kuris tarsi slėpė ir saugojo vandens turtus nuo manęs ir viliojo sužinoti, kas slepiasi už nepermatomo šydo, už posūkio ir dar už kito.

Tvarkingai nusileisti nuo šlaito nepavyko – paslydęs nučiuožiau. Bandžiau bent kiek prisilaikyti rankom stverdamasis už žolės, bet labai jau stipri ta žemės trauka.

Pradėjau žūklę iš karto nuo sukrių. Bridau upelio viduriu ir tikrinau lėtesnės srovės įlankėles, pakrūmes. Stebuklų nesitikėjau, bet pabraidžiojęs gerą pusvalandį ir nieko nepagavęs ėmiau peikti upeliūkštį. Gylio vos iki kelių, visur primėtyta traktorių padangų. Iš kur tokiame griovyje bus žuvų?

O išlipti iš vagos taip pat nebuvo paprasta. Kai kur keturiomis už kranto karklų besilaikydamas rėpliojau. Kitur nagais į žemę teko įsikibti. Rankas kaip per bulviakasį išsipurvinau.

Bet neužilgo aptikau aukšlyčių būrelį, o prie pat jų pavyko sugauti du labai mažus, bet tobulai dryžuotus ešeriukus. Taigi, apie šitą upelį viskas aišku: kur aukšlytės, ten ir dryžuotieji.

Dar paėjęs vėl užtikau aukšlelių, bet ešeriukai kibti neskubėjo. Po keturių ar penkių metimų pakeičiau sukrę, vėliau dar vieną – tuščia. Pasiūliau voblerių – tuščia. Vėl prisegiau pirmąją, dvi žuvis pagavusią sukrę – bakst kažkas stuktelėjo, o bekeliant blizgutę iš vandens, prie pat kojų dar vandens verpetą susuko.

Na, dar mėgink, gal šį sykį pavysi, kalbėjausi su vos neužkibusia žuvimi. Vėl lėtai traukiamą sukrę griebė lydekiokas. Porasyk skersai upelį perplaukė ir pasidavė. Trumpas. Nenorėjau vidury upelio jo fotografuoti, nes tokiu atveju „pasėti“ telefoną – vieni niekai.

Aukštame berže gyvai įvykius aptarinėjo varnėnai. Iš pradžių galvojau, kad apie mane šneka, bet tuoj supratau, kad apie politiką. Vieni už Šimonytę, kiti – už Ušacką, treti norėtų dar kažkurio, bet vis nežino, ar jų kandidatas kels kandidatūrą.

Purpt – vėl pakilo pabaidytos antys. Kad jas kur nelabasis. Visas žuvis išbaido. Gylio – vos iki kelių, o jos dar nardo, kreksi, pešasi ir visaip kitaip „padeda“ žvejoti. Kitą sykį ne tik sumuštinių pasiimsiu, bet ir medžiotoją su šautuvu. Bus tvarka prie vandens.

Šiek tiek pabridęs vėl radau lėtesnę srovę ir mailiuko. Viens, du, trys. Tris ešerius pagavau iš eilės, o po kelių metimų – dar vieną. Šitie jau buvo didesni ir panašu, kad turėjo po vieną dryžį daugiau.

Daugiau sukrių nekaitaliojau. Kibo užtikrintai, tai kam keisti. Susiradau gelsvąją su plunksnomis papuoštu trišakiu – ir pirmyn.

Pagaudavau po tris ar net penkis iš vienos vietos. Geriausiai kibo, kai sukrę traukdavau sraunuma, prie pat žolių sienelės: tada slapukai išnerdavo iš žolių ir greitai pasivydavo masalą.

Netikėtai smagi tapo žūklė. O po to, kai „pagavau kiškį“, tai visai pralinksmėjau. Viena koja užkliuvau už pagalio, o kita užklimpo dumble. Susverdėjau ir kritau. Pusė manęs – į vandenį, o kita pusė – ant kranto. Štai taip.

Iš viso pagavau 39 žuveliokus, kokias 30 ančių išgąsdinau, parkritęs sušlapau lygiai pusę užpakalio.

Viską sudėjus, visai padorus laimikis. Patikėkite, tikrai smagiau upelyje „kiškius gaudyti“ ir braidant po jį lašinius tirpdyti, nei treniruoklių salėje važiuoti dviračiu žiūrint į sieną.