Kas nutiktų jei vienu metu išsiveržtų visi Žemės ugnikalniai?
Įsi­vaiz­duo­ki­te kaip vie­nu me­tu Že­mė­je iš­si­ver­žia 1500 ug­ni­kal­nių. 

Būtent tiek aktyvių ugnikalnių šiuo metu yra nusėję Žemės paviršių, o dar nežinomas jų skaičius glūdi po planetos vandenynais.

Mokslininkai teigia, kad tikimybė, jog visi mūsų planetos ugnikalniai išsiverš tuo pačiu metu, yra tokia menka, kad netgi neįmanoma. Bet...

...kas būtų, jeigu taip nutiktų? Ar Žemė išgyventų tokią katastrofą?

„Mažai tikėtina“, – teigia Pary Sethi, geologas iš Radfordo universiteto, Virdžinijoje. Net jeigu sinchronizuotai išsiveržtų tik sausumoje esantys ugnikalniai, to poveikis sukeltų aplinkosauginį domino grandinės efektą, kuris būtų daugybę kartų galingesnis už branduolinę žiemą, rašo livescience.com.

„Reikalai taptų tokie prasti, kad aš netgi nenorėčiau išgyventi tokioje Žemėje,“ – sakė jis.

Du didžiuliai pasaulinio masto ugnikalnių kataklizmų pavojai yra pelenai ir vulkaninės dujos. Ir nors sprogimai ir tekanti lava sėtų mirtį tarp žmonių gyvenančių arti ugnikalnio, visgi šis aukų skaičius gerokai nublanktų prieš nuo klimato kaitos žuvusių žmonių skaičių.

Kaip viskas vyktų?

Panirimas į tamsą

Žemę užklotų storas pelenų sluoksnis, kuris visiškai užblokuotų sklindančią saulės šviesą.

„Planeta panirtų į visišką tamsą, o tai sustabdytų fotosintezės procesus, sunaikintų pasėlių derlių ir lemtų temperatūros kritimą,“ – sakė Setgi. Jo teigimu, pelenai atmosferoje išsilaikytų iki 10 metų.

Visgi, ne kiekvienas Žemės ugnikalnis gali išskirti milžiniškus pelenų kiekius. Kai kurie jų, pavyzdžiui Havajų ugnikalniai, įprastai pasižymi tik lengva lavos srove. Visgi, 1500 potencialiai aktyvių ugnikalnių sąrašas, sudarytas JAV geologijos tarnybos, apima ir tokius vulkanus kaip Jeloustono superugnikalnis, kuris Jungtinių Amerikos valstijų teritoriją užklotų plonu pelenų sluoksniu.

Stingdantis šaltis

Rūgštiniai lietūs sunaikintų bet kuriuos pasėlius, išgyvenusius pirminį palaidojimą po pelenų sluoksniu. Vulkanines dujas sudaro tokie nemalonūs junginiai kaip druskos rūgštis, vandenilio fluoridas ir sieros dioksidas, kurie kondensavęsi aukštai atmosferoje gali tapti rūgštiniais lietumis.

Šie nuodingi lietūs užterštų gruntinius vandenis bei vandenynų paviršių. Vandenynų rūgštėjimas pražudytų koralus ir jūrinius sutvėrimus, pasižyminčius kieto pavidalo kiautais. Rūšių nykimas persiristų per visą vandenynų maisto grandinę ir išnaikintų ištisas žuvų ir kitų jūros gyvūnų rūšis.

Sprogstamieji ugnikalnių išsiveržimai taip pat į atmosferą iššauna pelenus, dulkes ir dujas. Šios dalelės atspindi saulės šviesą nuo Žemės ir gali žymiai atvėsinti planetą, nors ir trumpam laiko periodui.

Pavyzdžiui, Pinatubo ugnikalnio išsiveržimas 1991 metais, kuris laikomas vienu iš dviejų didžiausių XX amžiaus išsiveržimų, iki 0,4 laipsnio pagal Celsijų dvejiems metams atvėsino kai kurias planetos dalis.

Paskatintų kaitrą

Vulkaniniai išsiveržimai išskiria šiltnamio efektą skatinančias anglies dioksido dujas, kurios galėtų kompensuoti globalaus masto vėsimą, sukeltą pelenų ir stratosferinių dalelių.

„Tai būtų lyg dujinės viryklės degiklio atsukimas iki aukščiausios kaitros,“ – sakė Sethi. „Vienintelis klausimas yra ar tai iš tiesų pakeistų atmosferos sudėtį taip smarkiai, kad mūsų atmosferoje vyrautų nuodingasis anglies dioksidas. Bet kuriuo atveju, mes iškeptume,“ – pasakojo jis.

Išgyvens mažiausieji

Taigi, kokios gyvybės formos galėtų išgyventi tokį mirtiną vulkaninių išsiveržimų protrūkį?

„Tai būtų ekstremofilų laikas,“ – prognozuoja Sethi. Šie organizmai jau gyvena ekstremaliai rūgščioje aplinkoje, tokioje kaip Jeloustono karštosios versmės arba giliosios povandeninės angos, kurios yra saugomos nuo paviršinių negandų. „Šiems organizmams tai būtų tobulas metas pradėti savo evoliucinius procesus.“

Yra įmanoma ir mokslinės fantastikos strategija: keli žmonės išgyvena orbitoje arba giliame, požeminiame bunkeryje, pastatytame vyriausybės ar turtingų finansuotojų, ir laukia atmosferos išsivalymo.