Kada supyksta gyvūnų globėja Tautmilė
Apie tris­de­šimt ki­lo­me­trų nuo Vil­niaus, ne­to­li Me­di­nin­kų, at­okio­je se­no­je so­dy­bo­je tarp miš­kų, Taut­mi­lė Sta­ne­vi­čiū­tė bai­gia įreng­ti prie­glau­dė­lę beg­lo­biams gy­vū­nams. Bir­že­lio pra­džio­je ofi­cia­liai tu­rė­tų pra­dė­ti veik­ti „Tau­ti­mi­lės glo­bos“ so­dy­ba, bet jau ir da­bar čia gau­su su­žeis­tų, pa­si­li­go­ju­sių ar tie­siog šei­mi­nin­kų iš­mes­tų gy­vū­nų.

„Jau įpratome, kad prie „Tautmilės globos“ namų Vilniaus Rasų gatvėje žmonės nuolat atveža ir tiesiog išmeta savo nusenusius ar ką tik gimusius keturkojus. Visais pasirūpiname, dalį jų atvežėme čia į sodybą, bet labai pykstu ant tokių „šeimininkų“. Stengiamės kalbėtis, aiškinti jiems apie atsakomybę, jeigu pavyksta juos „pagauti“. Kartais taip pykstu, kad net negaliu kalbėtis. Taip, esu maksimalistė, sunkiai valdau emocijas, kai matau tokį neatsakingumą ir žiaurumą dėl gyvūnų. Bet su ne mažesne aistra myliu žmones, kurie mums nuolat padeda, yra neabejingi beglobių gyvūnų reikmėms“, – prisipažino Tautmilė, pasitikusi „Lietuvos žinių“ ekipažą sodyboje netoli Medininkų.

„Jau įpratome, kad prie „Tautmilės globos“ namų žmonės nuolat atveža ir tiesiog išmeta savo nusenusius ar ką tik gimusius keturkojus.“

Trikojis lapinas Argus

Globos reikalingi gyvūnai į Tautmilės įkurtą VšĮ „Tautmilės globa“ patenka ne tik pamesti neatsakingų šeimininkų. Sodyboje šiuo metu gyvena apie trys dešimtys globojamų šunų ir kelios dešimtys kačių. Tačiau čia gamtos prieglobstyje sveiksta ir gana egzotiški padarėliai: jau tris mėnesius Tautmilė globoja ir gydo trikojį lapiną Argų. „Paskambino iš veterinarijos klinikos, į kurią šis lapinas pakliuvo, matyt, partrenktas automobilio. Jie patys gyvūno ilgai laikyti negalėjo, tad lapinas pakliuvo pas mus. Bandėme su veterinarais išsaugoti jam užpakalinę sužeistą koją, tačiau nepavyko – teko ją amputuoti. Tai nėra didelė tragedija keturkojui, jie puikiai prisitaiko judėti trimis kojomis. Kasdien išvedame Argų pasivaikščioti su pavadėliu, o ilgainiui ketiname įrengti jam specialų voljerą“, – pasakojo Tautmilė.

Kadangi lapinas prisileidžia arti žmones, nesipriešina glostomas, nešiepia dantų ir nepuola gintis, Tautmilė ir kolegos savanoriai įtaria, kad jis galėjo būti laikomas tarp žmonių, todėl yra prie jų pripratęs. Nors laukinius gyvūnus auginti namuose draudžiama, dažnas atokesnių vietovių gyventojas to nepaiso. Po kojos amputavimo lapinas Argus jam likusį laiką gyvens sodyboje, nes akivaizdžiai nėra tikras laukinis padaras, tad laisvėje gali pražūti.

Argo kaimynystėje įsikūrę keletas vėžliukų. Juos, besiturškiančius specialiai įrengtame baseinėlyje, mėgsta stebėti itin smalsios sodyboje gyvenančios katės. Pasak Tautmilės, konfliktų tarp kačių ir šunų kyla retai: „Mes mokomės gyventi visi kartu. Aišku, pasitaiko visko, tačiau katės čia turi daug erdvės ne tik aplink sodybos teritoriją, bet ir išlikusio tvartelio antrame aukšte, pačioje sodyboje, galų gale visada gali įsikarti į obelis“, – aiškino pašnekovė. Jos teigimu, sunkesnio charakterio šunys laikomi pririšti, kiti gyvena įrengtuose voljeruose. Ne visi keturkojai pasirengę sugyventi taikiai.

Laiminga Bertos senatvė

Kartu su kitais gyvūnais Tautmilės sodyboje sodrią žolę rupšnoja vos už šunį didėlesnis arkliukas ponis. „Mūsų Berta jau sulaukusi garbaus amžiaus, jai apie 28 metai, tad jos jau niekam nedovanosime. Nenorime, kad ja vėl jodinėtų, laikas jai mėgautis užtarnautu poilsiu“, – tikino Tautmilė.

Berta į prieglaudą pateko, kai ją žiemą pakelėje rado pro šalį važiavę žmonės. Tautmilė puikiai prisimena visą mažojo arkliuko gelbėjimo akciją: neabejingi gyvūno likimui žmonės paskambino pagalbos telefonu 112 ir bandė rasti būdą, kaip išgelbėti sušalti paliktą ponį. „Aš tada dalyvavau kažkokiame renginyje, tad į mobiliojo telefono skambutį negalėjau atsiliepti. Staiga girdžiu, kaip suskamba šalia esančios kolegės telefonas, ji atsiliepia, kurį laiką klauso, tada nustebusi klausia: „Jūs rimtai?“ – šiandien jau su šypsena Bertos gelbėjimo istoriją prisiminė Tautmilė.

Anot pašnekovės, suvokusios, kad teks gelbėti arklį, jos su kolegėmis gerokai suglumo: kaip jį saugiai parvežti į globos vietą? Specialaus furgono rasti beveik neįmanoma. „Mus nuramino, kad arkliukas tik šiek tiek didesnis už stambų senbernarų veislės šunį, tad tilps į lengvąjį automobilinį furgoną. Taip Bertą ir parsivežėme. Atšildėme, pamaitinome, pagirdėme, pastatėme ant kojų, ir nuo to laiko ji gyvena su mumis“, – pavykusia garbaus amžiaus Bertos gelbėjimo operacija pasidžiaugė gyvūnų globėja.

Mamos palikimas – du žąsinai

Tarp gausaus gauruotų keturkojų būrio Tautmilės sodyboje netrūksta ir dvikojų plunksnuočių: čia vaikštinėja trys gandrai, kuriuos, matyt, iškritusius iš lizdo moteris užaugino. Vienas jų dėl sužeistų sparnų negali skraidyti, o kiti du puikiai skraido ir galėtų išskristi, bet lieka pas Tautmilę, nes čia visada gauna pavalgyti ir jaučiasi saugūs. Po žalią veją aplink sodybą karingai gagendami iškeltomis galvomis vaikšto du vietiniai tvarkdariai – pilki žąsinai. „Ši porelė – mano mamos palikimas. Prieš mėnesį jos netekau. Taip globotinių pulkas pasipildė šiais dviem žąsinais, dviem avelėmis ir mamos šuniu. Dabar jos gyvūnai saugiai gyvena su manimi sodyboje“, – skaudžios netekties į Tautmilės globą atvestus gyvūnus vardijo ji.

Tik prieš savaitę čia pakliuvo ir sužeistas gulbinas. Moteris juokėsi, jog šis vyrukas – gana bjauraus būdo: paukščiui nuolat reikia leisti vaistus, tad tik atvežtą gulbiną ji bandė laikyti vonioje. Pavyko vos valandą, tad dabar paukštis mėgaujasi nuosavo nedidelio tvenkinio teikiama santykine laisve. „Mums jį atvežė iš veterinarijos gydyklos. Gulbinui išnarintas sparnas ir nutraukti raiščiai. Yra šiek tiek vilčių, kad viskas susitvarkys, ir jis galutinai pasveiks. Tačiau jeigu ne, jo „būstas“ – tvenkinys nemažas, tuoj jame sužydės vandens lelijos, tad galės gyventi gana prabangioje aplinkoje. Turime dar vieną gulbę, bet ji kažkodėl neina į tvenkinį, nors gyvena čia jau metus. Na, panorės – nueis, o jeigu ne, vietos jai čia netrūksta“, – dėstė pašnekovė. Dvi Tautmilės išgydytos gulbės jau išskrido gyventi savo laukinio gyvenimo, o praėjusį rudenį po ornitologo Dariaus Musteikio apžiūros į laisvę paleistas ir nedideliame šiltnamyje gyvenęs ir išgydytas erelis.

Avinukas elgiasi kaip šuo

Tautmilės prieglaudos talismanas – avinukas Petras, kuris elgiasi kaip šuo. Avinukas nuo pirmųjų gyvenimo dienų augo su šunimis, tad ir elgiasi kaip šuo – sekioja žmones, atbėga sveikintis su atvykėliais, laiką leidžia ne su kitomis aštuoniomis avelėmis, o su šunimis. Tautmilė juokavo, kad kartais jaučiasi nustumta į šalį: padedantys sodybą tvarkyti savanoriai dažnai prašo perduoti linkėjimų avinukui Petrui, o ne pačiai sodybos šeimininkei. „Petras rudenį su mus aplankiusiu vienuoliu ėjo į mišką grybauti. Kai vedžiojame šunis, vedžiojame ir jį kartu, nes jis – jų pulko narys. Šunys jį irgi priima kaip savą“, – apie išskirtinį globotinį šypsodamasi pasakojo Tautmilė.

„Mes – ne biudžetinė organizacija, tad išsilaikome tik privačių asmenų pastangomis. Turime nuostabių draugų.“

Specialiame aptvare sodyboje gyvena keletas gaidžių, antinų ir patarškų – perlinių vištelių. Pasak Tautmilės, gaidžių ir antinų dažnai atsikratoma, mat šie vyrukai nededa kiaušinių, tad kaimiečių nevertinami. O perlinių vištelių šeimininkė įsigijusi dėl to, kad šie paukščiai puikiai apsaugo miškingą teritoriją nuo erkių – jas išlesa. Paukščių voljere prieglobstį rado ir balandžių pulkelis. Visi jie rasti sušalę, ligoti, tad teko gydyti. Dabar jie niekur nenori skristi, nors yra visiškai pasveikę. Vienas baltas balandis rastas sušalęs prie bažnyčios, Tautmilė įsitikinus, kad jis buvo reikalingas per vestuvių ceremonijas, o nusilpęs – tiesiog paliktas mirti. „Šis baltukas – labai protingas, jis išmokė kitus balandžius rasti kelią atgal į voljerą. Anksčiau paukščiai tiesiog trynėsi aplinkui, kaulijo maisto, o dabar puikiausiai randa kelią išskristi ir vėl sugrįžti į saugią vietą“, – pasidžiaugė gyvūnų sodybos šeimininkė.

Jos įkurta „Tautmilės globa“ bendradarbiauja ne tik su veterinarijos gydyklomis, kur gelbėja sužeistus, ligotus gyvūnus, juos sterilizuoja prieš dovanodami naujiems šeimininkams, o prireikus sodyboje priglaudžia į veterinarų rankas patekusius nelaimėlius, bet ir su daugeliu savanorių. „Mes – ne biudžetinė organizacija, tad išsilaikome tik privačių asmenų pastangomis. Turime nuostabių draugų vienoje solidžioje įstaigoje. Jie ne tik skiria mums 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio, bet ir nuolat atvažiuoja aplankyti, atveža įvairių dovanų: gyvūnų maisto, priežiūros, valymo priemonių ir kitų vertingų daiktų. Kaip sakiau, kartais pykstu ant žmonių, tačiau šie šaunuoliai – puikiausias įrodymas, kad iš esmės žmonės yra geri“, – šypsodamasi kalbėjo Tautmilė.