Italas vištas augina miške
Dau­gu­mo­je šiuo­lai­ki­nių ūkių viš­tos lai­ko­mos už­da­ry­tos, joms vos pa­kan­ka vie­tos pa­ju­dė­ti, o kar­tais pa­ukš­čiai net ne­ma­to sau­lės švie­sos. Ta­čiau vie­no ita­lo pa­ukš­ti­nin­kys­tės ūkis vi­siš­kai ki­toks – dau­giau kaip 2 tūkst. jam pri­klau­san­čių viš­tų lais­vos laks­to Al­pių miš­ke.

48-erių Massimo Rapella teigia, jog ūkininku tapo atsitiktinai. Portalas „Oddity Central“ rašo, kad jis su žmona vadovavo nevyriausybinei švietimo organizacijai Italijos Valtelinos slėnyje, tačiau 2008 metais prasidėjus finansų krizei vyriausybė sumažino finansavimą socialinėms įmonėms, todėl pora nutarė persikelti į netoliese esančius kalnus.

Sutuoktiniai įsigijo keletą vištų ir jų dedamus kiaušinius naudojo tik savo reikmėms, bet netrukus pamatė, jog paukščiai mielai nuklysdavo į netoliese augantį kaštonų mišką. Užuot aptvėręs vištas, kad šios daugiau neklaidžiotų, vyras su žmona ėmė skatinti tokį jų elgesį. Šiandien pora laiko apie 2100 vištų, kurios savo dienas leidžia ir kiaušinius deda 2 hektarų ploto Alpių miško teritorijoje. M. Rapella kas rytą surenka maždaug 1,3 tūkst. jų padėtų kiaušinių.

Naminių vištų protėviai buvo laukiniai paukščiai ir gyveno džiunglėse. Maisto ieškodavo rausdamiesi po mišką, net mokėdavo atbaidyti plėšrūnus. Tačiau dabartinės vištos visai nepratusios prie laukinės gamtos. M. Rapellos auginami paukščiai, nors ir turėjo visišką laisvę, iš pradžių mieliau leido laiką vištidėje, kol kartą vienas jų nuklydo giliai į mišką. Kitos vištos patraukė pavymui ir po mėnesio miškas jau buvo jų namai. Dedeklės ėmė lesti lapus, kaštonus, kirminus ir vabalus, taip pat rado puikių vietų kiaušiniams dėti.

M. Rapella netruko pastebėti, kaip teigiamai laukinis gyvenimas paveikė vištas. Jos atrodė sveikesnės – labiau žvilgėjo plunksnos, o kiaušinių skonis tapo išraiškingesnis. Būtent dėl to ūkininkas nusprendė pardavinėti juos vietos vartotojams ir restoranams.

Galima manyti, kad miške ieškoti vištų padėtų kiaušinių – labai varginantis užsiėmimas, tačiau M. Rapella tikina, jog nėra taip sunku, kaip atrodo. Sudėtingiau rasti lizdą pirmą kartą, tačiau tiek jis, tiek dar du ūkio darbuotojai žino, kad višta, aptikusi tinkamą vietą kiaušiniams dėti, grįžta ten vėl ir vėl. Tai gerokai palengvina ūkininko darbą.

Dedamų kiaušinių kiekis priklauso nuo sezono ir paukščių nuotaikos. Kuo vištos laimingesnės, tuo mažiau kiaušinių deda. Dėl to M. Rapella nė kiek nesijaudina. Vyras nesiekia maksimaliai padidinti pardavimo, nes kiaušinius tiekia tik vietos gyventojams ir restoranams, – arba asmeniškai juos pristato per 24 valandas, kai surenka, arba klientai tiesiai į ūkį atvyksta nusipirkti kiaušinių.

M. Rapellos vištoms gyvenimą gadina tik plėšrūnai. Jos negali užskristi ant medžių ir taip pasislėpti nuo Valtelinos miškuose gyvenančių barsukų, lapių bei suopių. Todėl ūkininkas miško plotą aptvėrė dviguba tvora ir vištas saugoti patikėjo dviem dresuotiems Maremano-Abrucų aviganiams.