Ešeriai kaip arkliai
Ačiū Die­vui, bai­gė­si šal­ty­me­tis. Jau bu­vau at­pra­tęs nuo to­kio spei­go, to­dėl iš­si­gan­dau ir no­sies be rei­ka­lo į kie­mą ne­ki­šau. Ir tvo­rų bu­vo gai­la. Poš­kė­jo jos varg­šės, poš­kė­jo, dar tru­pu­tį ir bū­tų vi­sai su­poš­kė­ju­sios. Bet le­das da­bar sto­ras, ne toks kaip prieš di­džiuo­sius šal­čius.

Būdavo apsuki trissyk grąžtu – ir skylė, tada bijai žmogus pajudėt, kad neįlūžtum, eini atbulas, neliesdamas sniego ir nemirksėdamas. Net arbatos termoso nesinešdavau, kad tik lengvesnis būčiau.

O šiandien į poledinę žūklę būtų galima pasiimti ne tik termosą ir sumuštinius, bet ir visą kepsninę su kepėju. Ledas tvirtas – išlaikytų net ir riebų kumelį.

Bet dabar kita bėda – sunku tokį ledą gręžti, ypač kai nerandi kimbančių ešerių. Kol išgręži kelias eketes, kvapą užima. Pamirkai kirmėles skylėje – ir vėl pirmyn. Nėra žuvų ar nekimba. Ieškai po plotus kaip duonos. Žodžiu, viduržiemio džiaugsmas, nors kalendoriuje – jau seniai pavasaris.

Dabar saulė teka anksti ir prie ežero reikia nukakti kiek po šeštos ryto. Pastarąjį sykį nepavėlavau ir atvykau vos prašvitus. Kol nuklampojau per vis nenutirpstantį sniegą, visai prašvito. Nukulniavau tiesiai prie nedidelio žvejų būrelio. Jie greičiausiai atvažiavo dar anksčiau nei aš, nes man atžygiuojant jau sėdėjo savo vietose ir laukė. Buvo nesunku įtarti, kad vietelė ten derlinga.

Iš pat ryto nekibo visiems, bet apie devintą valandą susispietę į krūvą žvejai ėmė po truputį gaudyti. Tai vienas, tai kitas ištraukdavo po dryžuotąjį. Nelabai dideli buvo tie jų ešeriai, bet aš nesugavau nė vieno.

Iš pradžių bandžiau dirbti švytuokle, bet žuvims tai buvo neįdomu. Paskui ėmiau mirkyti avižas, bet vis tiek nieko nepagavau. O tie šmikiai šalia manęs vis traukė. Tai šimtgraminį, tai dar didesnį ešerį. Susispietę į krūvą ir nė krust nuo savo ekečių.

Pavargau aplink bergždžiai gręžioti, nusispjoviau ir nuėjau laukais laimės ieškoti. Po dėže žmonėms juk negręši. Matyt, tie veikėjai čia jau nebe pirmą sykį sėdi ir žino, kokias eketes užtūpti. Mat juos galas, murmėjau sau po nosimi.

Galima būtų ilgai aprašinėti, kaip klampojau, gręžiojau ir nieko nepagavau, bet kad negaištume laiko, galiu pasakyti, jog galų gale užtikau žuvų ir aš.

Apie pusę vienuoliktos ryto begręždamas artėjau prie sėkliaus krašto. Ir tradiciškai, ties šlaitu, aptikau kimbančius ešerius. Štai vienas. Štai kitas. Ir dar kitas – pasipylė ešeriai iš eketės. Pirmuosius traukiau susikaupęs, kad nepaspruktų, bet kai ešeriai kibti nesiliovė ir jau pagavau jų per dešimt, ėmė kirbėti klausimas – ar ilgai šitaip tęsis. Nespėjau kabinti kirmėlių – vos avižos pasiekdavo dugną, jas tučtuojau prarydavo.

Žinoma, kad didesnioji dalis užkibusiųjų buvo per maži keptuvei. O kur didesni? Atsijoti mažius ir pasigauti didesnių padėjo užmautų kirminų kiekis. Vėriau ant kablio po keturis šešis kirminus, jų uodegas užverdamas dar sykį, kad kąsnis būtų nesveikai didelis. Reikalai truputį pagerėjo – ėmė dažniau kibti didesni.

Aktyvus ešerių kibimas nesiliovė, tad nutariau pabandyti dar stambesnį masalą. Vibą! Iš pradžių – tyla, tarsi ešerių dugne nė nebūtų. Bet po penkių septynių mostų visgi vienas ešerys žiebė ir buvo iškrapštytas lauk. Užkibo riebesnis, nei gaudant su aviža. Bandžiau laimę dar sykį, bet tada užkibo mažiukas, o paskui kažkokiam narsuoliui brūkštelėjau per šoną, ir tada vibo daugiau niekas nebegainiojo. Užtat su aviža gaudyti tapo ramiau. Dabar ešeriukai kibo tvarkingai, iš eilės ir ne iš karto, vos avižai nusileidus, o truputį ją pavirpinus ir pakėlus nuo dugno, tarsi vibas būtų juos išauklėjęs.

Kai auksinėje eketėje „auksas“ baigėsi, vos už dešimties metrų radau panašią – su tokiais pat pasiutusiais ešeriais, bet ir tie ėdė tik avižas. Vibas nukovė vos vieną dičkį.

Diena įdienojo ir rytinis žuvų aktyvumas slūgo. Daugiau niekas avižėlių godžiai neberijo, o tokių derlingų ekečių kaip tos auksinės daugiau neaptikau.

Gaudyti tapo sunku, nes ir mažam ešeriui suvilioti reikėjo pastangų. Gana. Namo.

Po trumpos fotosesijos su laimikiu pasukau mašinos link. Bet eidamas į krantą aptikau gausiai prigręžiotą plotą ir susigundžiau išbandyti laimę dar sykį. Eketės buvo šviežios, ką tik užšalusios. Tingėjau verti kirmėles, todėl į eketę pliumptelėjo vibas.

Gal trečiu mostu pakirtau stambų ešerį. Kaip aklai vištai grūdas! Še tau ir stebuklas! Iš to džiaugsmo dar bent dešimt ekečių patikrinau, o paskui – dar ir su aviža. Bet nieko daugiau nepešiau. Kai smegeninė suprato, kad nekimba, vėl pasukau namo. Dabar jau tikrai namo ir daugiau nebegręžiojau.

Ėjau ir kažką galvojau apie praėjusią žūklę... Nors kibo kaip patrakę, bet maži ir ne visur.... Brūkšt vienam kitam per šonus vibu ir tada jau ramu... Ešeriai dar gyvena viduržiemio režimu –ėda tik avižas, kaip arkliai. Greitai po ledu girdėsime žvengimą ir kanopų bildėjimą. Kai prasideda avižų dieta, geležies neįsiūlysi. Gal visi ketina sulieknėti? Pavasaris – susirūpino bikinio figūra.