Archimedas – brakonierius
Sto­viu prie van­dens ir ka­sau pa­kau­šį. Kaip taip ga­lė­jo nu­tik­ti? Pa­vaikš­tau pir­myn at­gal, vėl su­sto­ju ir spok­sau į eže­rą. Ką da­bar da­ry­ti? Val­tis kil­no­ja vie­ną ban­ge­lių mu­ša­mą šo­ną ir tar­si kvie­čia – tai plau­kiam, plau­kiam, ko tu ten kui­tie­si... O gal ji sa­ko – asi­le, asi­le, tu vėl in­ka­rą na­mie pa­li­kai? Aki­vaiz­du, kad nu­vy­liau sa­vo trans­por­to prie­mo­nę, o sa­ve – dar la­biau. Pa­mir­šau in­ka­rą!

Paukšteliai jau taip nebedžiugino, kaip tik išlipus iš mašinos. Bet atsitik tu toks šventas stebukle – išeitį sugalvojau! Paėmiau diržą sulankstytai valčiai sujuosti, surišau juo pakrantėje rastus du plytgalius, pririšau vieną valties elektrinės pompos laido galą prie to diržo, ir štai – beveik šešių metrų inkaro virvė. Kitiems galiu patarti, kad tokiu atveju geriau rišti mašinos keltuvą, nes tas sunkus – iš plieno ir kampuotas, todėl geriau „limpa“ prie dugno.

Pirmyn! Jaučiausi tarsi Archimedas išradėjas. Truputį sugaišau išradinėdamas, bet išsiyriau anksti, buvo dar vėsoka ir žvejų nebuvo matyti nė vieno.

Ežeras man pažįstamas, visi jo kampai kampeliai iščiupinėti senų seniausiai, taigi keičiau vietas greitai, skirdamas kiekvienai vos po dešimt ar kiek daugiau metimų. Kibios gumų ir voblerių spalvos taip pat buvo jau aiškios, todėl tyrinėjimams ir statistikai negaišau laiko: pora metimų į kairę, pora – į dešinę, dar keli – tiesiai ir pirmyn – į kitą vietą.

Žuvys kibimais nedžiugino. Gal ir ankstoka dar buvo...

Kai labiau įdienojo, sušilo, pasirodė pirmosios žvejų konkurentų valtys. Pavasaris, savaitgalis, sekmadienis – akivaizdu, kad vienas visame ežere nekaraliausi. Bus ankšta – prognozavau dienos perspektyvas.

Lydekos ir toliau nekibo. Tokiais atvejais lieka vos keli variantai: arba nekimba visai ir visiems (beje, rytas buvo žvarbokas, nes staiga pūstelėjo šiaurys, ir visi žinome, kaip žuvys „mėgsta“ tokius pasikeitimus), arba visos jau pagautos anksčiau.

Barkšt! Kažkas trinktelėjo per spiningo viršūnę. Barkšt dar sykį, ir šįkart žuvis jau užkibo. Žalią voblerį griebė mažutė lydekėlė. Nei džiaugtis, nei verkti. Bet gal dar sujudės dantytosios, gal pagausiu ir didesnę, guodžiau save.

Vos spėjau užimti gerą vietą prie salos, kai pamačiau atplaukiančią konkurentų valtį. Žvejojau ten lydimas dviejų ekipažo žvilgsnių. Žvejai stabtelėjo gretimai, tarsi parodydami, kad jie tik laukia, kada aš užleisiu poziciją. Sustojo padoriu atstumu nuo manęs – jokių priekaištų.

Gaila, bet prie tos salos nieko nepagavau, o rytas po truputį virto vidurdieniu. Dar spėjau nuplaukti iki didelio sėkliaus ir patikrinti plotelį kitą. Bet atplaukė dar pora valčių, kuriose irgi laimę mėgino po pora žvejų. Buvau apsuptas iš abiejų pusių. Keisti pozicijos jau nebebuvo prasmės, nes vos man pajudėjus, mano vieta būtų užimta, o kitus seklumos šlaitus, man bestoviniuojant, jau tikrino „draugai“.

Apvalūs nuliai. Nepagavo niekas ir nė vienos. Nei aš, nei „draugai“. Še tau ir pavasarinė žūklė. Žvejybinis entuziazmas blėso. Juk nekimba, ir dar tokia nežmoniška konkurencija... Supykau ant pasaulio ir grįžau į krantą. Piktas buvau, todėl greitai sumečiau mantą ir valtį į mašiną ir nulėkiau į kitą ežerą su viltimi, kad ten bus geriau. Išsikraustymui sugaišau trylika minučių! Panašu į asmeninį rekordą. Kaip sporto meistras...

Lėkiau šunkeliais link kitos balos ir vis poteriavau, kad nors ten kitų žvejų nebūtų. Bet atvykęs į savo aikštelę pamačiau tokį pat liūdną vaizdą: valčių – bent šešios ar aštuonios ir visos zujo ten, kur aš planavau žvejoti. Nors tu pasikark! Bet negi dabar grįši namo televizorių žiūrėti. Kol vėl susiruošiau mantą, praėjo pusvalandis ar kiek daugiau, bet jau besidairydamas kur pažvejojus, pastebėjau, kad visi konkurentai kažkur dingo. Na, liko vos trys valtelės. Nekimba, brolyčiai! Džiaugiausi jų nesėkme, nors žinojau, kad ir pačiam čia teks žvejoti.

Ironizavau: vien nemokšos žvejoja, o aš mat kaip stosiu, kaip mesiu – tai ir prigaudysiu. Bet žinojau, kad bus riesta.

Prisiyriau prie artimiausio nendrėmis išsiduodančio sėkliaus, nugramzdinau inkarą kibesnėje jo pusėje (žinau aš, kur ten kimba...) ir sviedžiau guminę žuvį Dievui į langus – kuo toliau ir kuo giliau, ten, kur tikrai niekas šiandien netikrino. Po to dar sykį. Ir dar. Ir vis murmėdamas, ironizuodamas sau po nosimi, kad tikrai prigaudysiu, oi, kaip prigaudysiu.

Ir užkibo! Traukiu žuvį ir pats netikiu stebuklu. Nedidelė lydeka, bet trinktelėjo smagiai. Buvo vos kelios minutės po antros valandos ir mintyse prisisvaigau, kad šiandien dar turiu šansų.

Pakeičiau poziciją ir pradėjau žvejoti sumaniau – arčiau šlaito. Neatsimenu, po kelinto metimo mano masalą atlydėjo gerulė, gal dviejų ar daugiau kilogramų lydeka. Atsivijo iki valties, pamatė mane ir vos krimstelėjusi guminuko uodegą nunėrė į gelmę. Tai gyvatė! Aktyvi nelaboji, domėjosi masalu, bet neužkibo. Dar kelis sykius švystelėjau gumą, pabandžiau ir lėčiau, ir greičiau, ir prie dugno masalą vesti. Bet rupūžė daugiau nesirodė.

Tada švystelėjau žalią voblerį. Vedžiau negreitai, su ilgesnėmis pauzelėmis. Staiga matau, kad voblerį atlydi lydeka, panašiai kaip ana, tik beveik dvigubai didesnė. Na, gal keturių kilogramų. Priplaukė prie vandenyje kybančio voblerio, žaibiškai įsrėbė į savo nasrus, o aš kad žiebiau jai spiningu...Vobleris iš lydekos nasrų išsprūdo ir ji pasibaidžiusi nunėrė...

Štai taip. Štai taip. Štai taip. Tokią lydeką pra...pra... praradau. Štai tada jau buvo galima graužti irklus nuo koto iki menčių. Tada supratau nesugraužiamų aliumininių irklų pranašumą prieš medinius.

Mečiau dar sykį, dar ir dar, dar ir dar, bet daugiau ji nebegrįžo. Tada makaulėje ėmė skambėti motyvai iš „Pulkim ant kelių“...

Pasislinkau dar sekliau ir bambėdamas kažką apie sėkmę, kreivas rankas ir panašius dalykus švystelėjau natūralią aukšlę primenantį voblerį. Nuvylė mane tas agurko spalvos vobleris.

Spiningą truktelėjo smagiai. Yra! Yra nelaboji! Susigundė aukšlele. Visgi iškrapščiau. Bet prisitraukęs laimikį arčiau supratau, kad tai nebuvo lydeka numeris pirmas, ir juo labiau lydeka numeris antras, tai buvo lydeka numeris trečias – mažesnė už tas pasprukusias. Guodė tai, kad dičkės dar yra kažkur šalia, gal sukinėjasi ir vis ieško užkandžių. Deja, deja, bet žvejo meistriškumas ir lydekų žingeidumas nesiderino.

Tą diena daugiau nieko nesuviliojau. Kibi akimirka truko trumpiau nei valandą, o vėliau – nė barkšt, nei didelė, nei maža lydeka neužkibo.

Tai kur gi tas žūklės nuotykis? Ogi niekur ir visa kame. Pamiršau inkarą namuose. Pražioplinau dvi dideles lydekas. Štai ir visa pasaka.

Vienok, keistai į mane žvilgčiojo kiti žvejai, kai aš inkaruodamasis elektros laidus į vandenį leisdavau. Matyt, galvojo, kad aš koks nors novatoriškas brakonierius ir žuvį ruošiuosi purtyti.