Ar skirtingos paukščių rūšys supranta viena kitos kalbą?
Lauk­ti pa­va­sa­rio il­gai jau ne­be­teks. Jau po ke­lių mė­ne­siu gam­ta pra­dės bus­ti, pa­si­girs kiek pri­mirš­tos pa­ukš­čių gies­mės. Ne pa­slap­tis, kad tai, ką mes lai­ko­me pa­ukš­čių gies­mė­mis daž­nai yra ko­mu­ni­ka­ci­jos prie­mo­nė. Bet ar tai, ką ban­do pa­sa­ky­ti vie­nos rū­šies pa­ukš­tis yra su­pran­ta­ma ki­tų rū­šių at­sto­vams? Ar pa­ukš­čiai su­si­kal­ba?

Daugeliui žmonių jau pats klausimas nepatiks – apie ką paukščiai gali kalbėti? Tačiau skirtingos rūšys turi skirtingus garsinius pranešimus skirtingoms situacijoms. Kai kurie iš jų praneša apie didesnius maisto šaltinius, kitokios giesmės skirtos įspėti apie gręsiantį pavojų, o ir poravimosi laikotarpiu girdimi kitokie balsai. Dvi iš šių žinučių yra aktualios ir kitų rūšių paukščiams – juk pavojai yra visiems bendri, o ir mityba paukščiai stipriai nesiskiria.

Be jokios abejonės, paukščiams suprasti vienas kitų kalbą būtų labai naudinga. Bet ar jie tai sugeba? Ornitologas Robertas Magrathas iš tikrųjų patvirtina, kad kai kurie paukščiai vienas kitus supranta, nepaisant to, kad priklauso skirtingoms rūšims. Štai vienos rūšies zylės (Poecile atricapillus), gyvenančios Šiaurės Amerikoje, turi tam tikrą ryšį su kanadiniais bukučiais (Sitta canadensis), kurie yra ne tik kitos rūšies, bet ir kitos šeimos atstovai.

Šios zylės pasižymi labai išraiškingais perspėjimo apie plėšrūnus signalais. Labai aukšto tono giesmė yra skirta perspėti kitus paukščius apie aukštai skraidančius plėšrūnus, žemesnio tono, bet kiek išraiškingesnis garsas įspėja apie arti esantį pavojų. Bukučiai ne tik supranta, kad zylės praneša apie pavojų, bet net gali interpretuoti, apie ką zylių giesmė iš tikrųjų įspėja. Tačiau gamtoje paukščiai dažnai pasitarnauja ir neskraidantiems gyvūnams.

Kitas zylinių atstovas Baeolophus bicolor pasižymi tokiu lengvai atpažįstamu pavojaus signalu, kad jį supranta ir voverės bei burundukai. Pastarieji šią giesmę netgi bando pamėgdžioti. Mokslininkai taip pat pastebėjo, kad ir kiti vietiniai paukščiai bando perimti šį perspėjimo signalą. Taigi, išvydus plėšrūną pasigirsta skirtingų rūšių atstovų atliekama ta pati giesmė. Pastebima, kad kai kuriose vietose skirtingos rūšys supranta viena kitos skleidžiamą informaciją apie gausesnius maisto šaltinius.

Tačiau kaip tai įvyksta – ar paukščiai gimsta mokėdami vienas kito kalbą, ar to išmoksta? Magrathas teigia, kad fenomenas stebinas tik atskirose vietovėse. Pavyzdžiui, parkuose ar botanikos soduose, kur skirtingos rūšys gyvena labai nedidelėje teritorijoje. Taigi, galima sakyti, kad kanadiniai bukučiai tiesiog išmoksta naują kalbą.