Žūklė ežeruose vėl vilioja verslą
Vers­li­nė žve­jy­ba ne­rims­ta ir vėl drums­čia van­de­nį – rei­ka­lau­ja­ma žve­jy­bos li­mi­tų, ku­rių Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja šiam vers­lui ne­ski­ria nuo 2015 me­tų. Ta­da bu­vo su­stab­dy­ta vers­li­nė žve­jy­ba ša­lies eže­ruo­se, ku­riuo­se šei­mi­nin­ka­vęs šis vers­las žu­vų iš­tek­lius bu­vo sem­te iš­sė­męs.

Praėjus tik dvejiems metams nuo skandalingo žvejų verslininkų išvarymo iš šalies ežerų, asociacijų sąjunga „Žuvininkų rūmai“ paskelbė piktą kreipimąsi į aukščiausius šalies vadovus bei valdžios institucijas, reikalaudama sugrąžinti sugavimo limitus verslinei žvejybai valstybiniuose ežeruose ir tvenkiniuose.

Verslas norėtų gauti kuojų, ešerių, karosų, lydekų, karšių, lynų, raudžių, sterkų ir plakių verslinės žvejybos valstybiniuose ežeruose ir tvenkiniuose (išskyrus Kuršių marias) limitus. Šis verslas jau nebe pirmą kartą rado užtarėjų Seime – sausio 12 dieną Seimo Kaimo reikalų komitetas „pasiūlė Vyriausybei užtikrinti, kad būtų įgyvendinamos visos Žuvininkystės įstatymo nuostatos“.

Ežerai palikti tušti

„Lietuvos žinios“ skaitytojams primena ne kartą rašiusios, kad nuo 2015 metų Lietuvoje buvo iš esmės uždrausta žvejyba tinklais visuose vandens telkiniuose, išskyrus specializuotą žūklę. Mat Gamtos tyrimų centras tada Aplinkos ministeriją informavo, kad 84 proc. Lietuvos ežerų patyrė per didelį verslinės žvejybos poveikį – sumažėjo vertingų rūšių žuvų, ypač plėšriųjų, ištekliai. Paprastai tariant, kai kurie Lietuvos ežerai nesąžiningų vertelgų buvo išsemti tinklais iki paskutinės žuvelės.

Tad jau porą metų verslui leidžiama tik specializuota seliavų, stintelių, ungurių ir upinių nėgių žvejyba.

Tuo metu valstybės dėmesys ir žvejų mėgėjų už žūklės leidimus sumokamos didelės lėšos jau kelerius metus sutelktos siekiant atkurti žuvų išteklius tinklais „iškoštuose“ vidaus vandenyse. Jau 2013 metais į Lietuvos vidaus telkinius buvo suleista beveik 40 tūkst. vienetų įvairių vertingų žuvų mailiaus, iš kurių apie 25 tūkst. – seliavų, lydekų, sterkų ir ungurių. Dabar vandens telkinių gaivinimas tęsiamas – kasmet Lietuvos ežerams įžuvinti skiriama po 560 tūkst. eurų.

Žuvų ištekliai dar neatkurti

„Žuvų ištekliai vandens telkiniuose per pastaruosius porą trejetą metų pagerėjo – ir vidutinis žuvų svoris, ir bendra biomasė išaugo apie 1,5 karto. Labai pagerėjo ištekliai Kauno mariose. Tačiau tai nereiškia, kad juos reikia vėl nustekenti“, – „Lietuvos žinioms“ žvejų verslininkų pretenzijas be užuolankų apibūdino Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas.

Kauno marios yra vienas didžiausių ir produktyviausių vidaus vandens telkinių. Jose versliniai laimikiai anksčiau siekė vidutiniškai 140 tonų per metus. Tačiau 2013 metais pastebėtas verslinės žvejybos laimikių mažėjimas. Vis mažiau buvo sugaunama pakankamai paaugusių žuvų, o sparčiai daugėjo menkaverčių rūšių.

Pasak specialistų, apribojus verslinę žvejybą, ešerių, kuojų, karšių ištekliai jau atsinaujina – matyti žuvų gausumo ir biomasės augimas. Tačiau, V. Graičiūno teigimu, pora metų yra per trumpas laikotarpis, kad į tuščius telkinius suleistos žuvys užaugtų iki komercinio svorio.

Vidaus vandenyse būtent plėšriųjų žuvų, kurios buvo išgaudytos tinklais, trūkumas dabar sudaro sąlygas sparčiai daugintis menkavertėms žuvims.

Aplinkos ministerija 2017 metų spalį paskelbė viešuosius pirkimus dėl vidaus vandenų žuvininkystės studijos parengimo. Joje bus palygintas verslinės ir mėgėjų žvejybos poveikis aplinkai, valstybės ekonomikai, užimtumo skatinimui, bus pateiktos rekomendacijos dėl aplinkosaugos ir socialiniu ekonominiu požiūriu racionaliausių sprendimų vidaus vandenų žuvininkystėje. Kol kas nebuvo pateikta nė viena paraiška studijai atlikti, tad viešieji pirkimai bus skelbiami dar kartą.

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kad žuvų nebūtų „per daug“

Kuršių marių žvejus vienijančios asociacijos „Lampetra“ vadovė Sigita Jakubauskienė „Lietuvos žinioms“ sakė: „Sunkiai tikėtina, kad žuvis iki komercinio svorio užauga per 5–7 metus. Dabar tinkluose mažų žuvyčių pagauname daugiau negu prieš penkerius metus.“

Ji norėtų, kad Aplinkos ministerija apsispręstų nemažinti verslinės žvejybos vidaus vandenyse.

„Negaudyti ir vien tik veisti žuvis neturėtų būti amžina praktika, nereikėtų laukti, kol žuvys pradės šokinėti į krantą. Suleidus jų per daug, reikia ir daug pašaro, žuvys smulkėja, atsiranda daug „šiukšlių“, kurių niekas neišgaudo. Jau ir karosas tampa parazitu, nes sparčiai dauginasi“, – kalbėjo asociacijos vadovė.

Tačiau specialistai atremia, kad būtent plėšriųjų žuvų, kurios buvo išgaudytos tinklais, trūkumas vidaus vandenyse sudaro sąlygas sparčiai daugintis menkavertėms žuvims.

Gėlavandenių žuvų žvejybos centras Lietuvoje neabejotinai yra Kuršių marios – jų plotas sudaro 22 proc. šalies vidaus vandenų, o čia sugaunama 90 proc. visų gėlavandenių žuvų. Tačiau nuo 2004 metų verslinės žvejybos laimikiai Kuršių mariose taip pat mažėjo, todėl mokslininkai siūlė žvejybos intensyvumą sumažinti apie 1,5 karto.

Vilmantas Graičiūnas: „Žuvų ištekliai vandens telkiniuose per pastaruosius porą trejetą metų pagerėjo. Ir vidutinis žuvų svoris, ir bendra biomasė išaugo apie 1,5 karto. Bet tai nereiškia, kad juos reikia vėl nustekenti.“

Naudojant Europos Sąjungos (ES ) žuvininkystės fondo paramą vidaus vandenų žvejybos laivams perorientuoti į kitą nei žvejyba veiklą, iš žvejybos verslo Kuršių mariose pasitraukė 19 įmonių. Nuo 2009-ųjų verslinės žvejybos įrankių limitas sumažėjo 38,3 proc., o versliniai žuvų laimikiai sumenko 17,1 procento. Žuvų biomasė Kuršių mariose 2015–2016 metais jau buvo mažiausia nuo 1993-ųjų, kai buvo visiškai sunykusi dėl gamtinių priežasčių.

Pasak S. Jakubauskienės, žvejybos įmonių sumažėjo dar labiau – iš anksčiau buvusių 70 asociacijos narių liko 44, kiti iš verslo pasitraukė.

Tiesa, Kuršių mariose žuvų sparčiai mažėja ne dėl to, kad jas išgaudo verslininkai. Pagrindinė priežastis – Klaipėdos uosto gilinimas. Nuo 2014-ųjų didėja marių druskingumas. Sūrus vanduo gėlavandenėms žuvims netinka, todėl pustuščius tinklus vynioja ir Preilos žvejai. „Marias iš jūros užplūsta plėšriosios žuvys, didžiausia bėda – pulkais parazituojantys grundalai, kurie suryja kitų žuvų ikrus“, – pasakojo pamario žvejų vadovė.

Vis dėlto žvejyba Kuršių mariose ir dabar reprezentuoja Lietuvos vidaus vandenų žvejybą: ES statistikoje pagal šio verslo plėtrą mūsų šalis yra ES valstybių dešimtuke, o pagal sugaunamus laimikius – šešetuke.

Žuvys už centus

Tačiau pagal gėlavandenių žuvų kainas tarp ES 28 valstybių dar 2008 metais buvome ketvirti nuo galo. Pasak V. Graičiūno, pernai buvo metas, kai kilogramas Kuršių mariose pagautų pirmojo pardavimo karšių kainavo 10 centų. O tai pagrindinės mariose gaudomos žuvys. Dabar, anot S. Jakubauskienės, už kilogramą karšių mokama apie 50 centų, bet per turizmo sezoną kaina pakyla iki 1 euro ar daugiau, o parūkytos šios žuvys uždirba 400–500 proc. didesnę vertę. Už kuojas mokama 70–80 centų, o, pavyzdžiui, už kilogramą sterkų – apie 3 eurus.

V. Graičiūno teigimu, parduotuvėse pilna Lietuvoje pagaunamų šviežių kuojų ir plakių, bet prie jų pirkėjų eilės nestovi, nors šios yra keliskart pigesnės už jūrines žuvis.

S. Jakubauskienės manymu, Kuršių mariose pagaunamų karšių kainą lemia Lenkija. „Lenkai atveža išdorotų ir užšaldytų karšių po 70 centų už kilogramą, o mūsiškis žvejys nori euro, – sakė „Lampetros“ vadovė. – Lenkijoje karšių pagaunama daug, bet paklausos nėra, todėl jų ir priveža į Lietuvą.“ Pasak jos, rūkytomis žuvimis turguose prekiaujantys gamintojai mėgsta tikinti, kad jų parduodami karšiai yra iš Kuršių marių. „Bet to negali būti vien dėl to, kad karšių žvejyba Kuršių mariose prasideda nuo liepos 15 dienos“, – teigė S. Jakubauskienė.

Bėdos verslo pavilioti

„Žuvininkų rūmų“ prezidentas Leonas Kerosiejus „Lietuvos žinioms“ tvirtino, kad vidaus vandenų žvejai verslininkai nepretenduoja į Kuršių marių žvejų ir juolab lenkų užimamą rinką. „Kur nors Dzūkijoje ar Aukštaitijoje atplaukdavo žvejys su 5–10 kilogramų laimikiu ir čia pat parduodavo vietos gyventojams pigiau nei parduotuvėje ir vieną kitą eurą užsidirbdavo“, – sakė jis.

L. Kerosiejus neigė, kad verslininkai tinklais išgaudė vidaus vandenų žuvis. „Mums būdavo leidžiama žvejoti tik nuo saulėlydžio iki saulėtekio, o kitas laikas likdavo žvejams mėgėjams. Vos ištraukęs tinklą, turi į žurnalą surašyti, kiek kokių žuvų sugavai, apie savo išplaukimą iš anksto pranešti Aplinkos apsaugos agentūrai, o grįžęs gali bet kada būti patikrintas arba inspektoriaus, arba žvejo mėgėjo. Nustačius kvotos viršijimą, neteksi ne tik valties, visos žvejybos įrangos, bet ir teisės žvejoti iki gyvenimo pabaigos. Kas ims taip rizikuoti?“ – tikino jis.

Tačiau faktai rodo, kad daug kas „ėmė rizikuoti“ – be baimės sėmė iš ežerų viską, kas juda. Mat, kaip sakė V. Graičiūnas, daugybė žvejybos vietų – įvairiuose šalies regionuose išsibarsčiusių ežerų – labai apsunkino verslinės žvejybos kontrolę, o nesąžiningi žūklautojai tuo piktnaudžiavo.

Vilioja ir pigus dyzelinas

V. Graičiūnas neatmeta to, jog verslininkai dabar vėl veržiasi į ežerus, kuriuose žvejybą patys skelbia esant baisiai nuostolingą todėl, kad galimai siekia ir valstybės bei ES paramos.

Mat verslinės žvejybos sektoriui ES šalyse skiriama finansinė parama. Be tiesioginės paramos iš ES fondų ir nacionalinių biudžetų, skiriamos kai kurios netiesioginės subsidijos. Antai Lietuvoje verslinę žvejybą vidaus vandenyse vykdžiusioms įmonėms 2015 metais skirta 286 740 litrų akcizais neapmokestintų degalų.

L. Kerosiejus kategoriškai atmeta, jog sugavimo limitų siekiama dėl ES paramos ir lengvatinių degalų. Jis tvirtina, kad jei verslas neatsipirktų, niekas į jį ir neitų, o pagrindines pajamas verslininkai esą gauna ne iš šviežių, o iš apdorotų ir perdirbtų žuvų.

Tačiau kyla abejonių, ar žvejybos verslas sąžiningai deklaravo savo pajamas. Visos žvejybos gėluosiuose vandenyse įmonės (dar prieš tokios žūklės uždraudimą) per vienus metus deklaravo gavusios apie 116 tūkst. eurų (apie 400 tūkst. litų) pajamų, o į biudžetą sumokėjo apie 29 tūkst. eurų.

Žvejai mėgėjai vien mokesčio žuvų išteklių atkūrimui ir saugojimui už tą patį sugautų žuvų kiekį sumoka 10–20 kartų daugiau. Aplinkos ministerijos duomenimis, 2015 metais verslininkai už žvejybos kvotas buvo sumokėję 74,1 tūkst. eurų, o žvejai mėgėjai už žvejybos leidimus – net 1,742 mln. eurų. Tuo pačiu metu žvejai mėgėjai sugavo 1800–3000 tonų žuvų, o visi verslininkai deklaravo sugavę 1438 tonas, arba beveik perpus mažiau.

2016 metais žvejai už žūklės leidimus sumokėjo 1,63 mln. eurų

FAKTAI

* Lietuvoje sugavimai vidaus vandenyse sudaro apie 0,8 proc. bendro Lietuvos žvejų sugauto žuvų kiekio.

* 2016 metais mėgėjų žvejybos leidimų išduota 15 tūkst., už juos sumokėta 1,63 mln. eurų.

* Kasmet Lietuvos ežerams įžuvinti skiriama po 560 tūkst. eurų.

* Žvejybos įmonės gauna teisę pirkti akcizu neapmokestintus degalus.

* Žvejybos verslui leidžiama gaudyti 40 ežerų – seliavas, 8 ežeruose – stinteles, visas kitas leidžiamas gaudyti žuvis – Kuršių mariose.

* Pagal Lietuvos akvakultūros sektoriaus plėtros 2014–2020 metais planą numatyta akvakultūros produkciją padidinti beveik 2 tūkst. tonų – iki 6,4 tūkst. tonų.

Šaltinis: Aplinkos ministerija