Žemdirbiai keiksnoja draudimą naudoti pesticidus
Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­ja ža­da nuo ne­pa­lan­kių orų nu­ken­tė­ju­siems ūki­nin­kams šie­met tai­ky­ti ma­žes­nius ža­li­ni­mo par­amos sche­mos rei­ka­la­vi­mus. Žem­dir­biai pik­ti­na­si, kad tai ne­ats­vers ža­los, ku­rią pa­da­rys nau­jas drau­di­mas nau­do­ti pes­ti­ci­dus au­gi­nant pu­pas ir žir­nius.

Nuo šių metų Europos Komisija visoje Europos Sąjungoje uždraudė ankštinių augalų pasėliuose, jeigu jie deklaruojami kaip žalinami, naudoti pesticidus. Tai labai apsunkina žirnių ir pupų auginimą, nes be priemonių, skirtų piktžolėms ir parazitams naikinti, normalaus minėtų pasėlių derliaus beveik neįmanoma gauti.

Nuo šių metų Europos Komisija visoje Europos Sąjungoje uždraudė ankštinių augalų pasėliuose, jeigu jie deklaruojami kaip žalinami, naudoti pesticidus.

Pupų ir žirnių nebeaugins

„Jei galėčiau, išvis atsisakyčiau žalinimo. Planuoju suskaičiuoti – gal labiau apsimoka sumokėti baudą ir netrukdomam ūkininkauti nesilaikant žalinimo reikalavimų“, – prisipažino Kauno rajono Dievogalos kaimo ūkininkas Kęstutis Bružikas.

Jis neslėpė: laikytis žalinimo reikalavimų nelengva. „Tai nesuprantamas dalykas. Be herbicidų pasėlius tiesiog užstelbs žolės. Žinoma, išaugs vienas kitas žirnis ar pupa, tačiau tai bus žalias silosas, gero derliaus negausi. Nenaudojant priemonių, saugančių nuo ligų ir kenkėjų, darbas yra beprasmis. Nenupurškęs galėsi deklaruoti kaip žalinamą plotą, tačiau patirsi velniškų nuostolių, užsiveisi tiek piktžolių, kad su jomis turėsi kovoti kelerius metus“, – kalbėjo K. Bružikas.

Ūkininkas teigė ne kartą girdėjęs, jog nauji žalinimo reikalavimai atsirado dėl to, kad Europoje ir pasaulyje kilo sujudimas dėl maistinių žirnių bei pupų pertekliaus. „Kadangi rinkos perpildytos, kaip nors reikia mažinti jų auginimą. Be to, žirniai ir pupos, kaip baltyminiai pašarų priedai, tapo konkurentais amerikietiškoms sojų išspaudoms“, – dėstė ūkininkas.

Gyvulininkystės ūkiams laikytis žalinimo reikalavimų šiek tiek paprasčiau, o augalininkyste užsiimantys žemdirbiai priversti galvoti apie kitas alternatyvas, kurios leistų deklaruoti žalinamus pasėlius. Atrodytų, rinktis tikrai yra iš ko. Tai – ir tarpiniai augalai, įsėlių bei posėlių auginimas, pūdymai, medžių grupės, palaukės, grioviai ir panašūs plotai, kurie gali būti deklaruojami kaip „ekologiniu atžvilgiu svarbios vietovės“.

Pelną mažina ir kiti pasirinkimai

Žemės ūkio ministerija, pasak K. Bružiko, rekomenduoja daryti įsėlius, bet augalininkystės ūkiams jie taip pat nenaudingi. „Užsėjus javus daugiametėmis žolėmis ar raudonaisiais dobilais, drėgnesniais metais žolės praaugs juos ir išguldys. Gero javų derliaus gali nesitikėti, nes kūlimas bus komplikuotas, o ganyklos, nelaikant ūkyje gyvulių, irgi nereikalingos“, – tvirtino pakaunės žemdirbys.

Gyvulininkystės ir mišriems ūkiams lengviau laikytis žalinimo reikalavimų. / Vilmos Kasperavičienės (LŽ) nuotrauka

Šiemet K. Bružikas privalo žalinti, pritaikius koeficientą, 120 hektarų. Kad įvykdytų reikalavimus, jis tikriausiai rinksis posėlio būdą ir, nuėmęs derlių, į ražienas sės dvi kultūras. „Pasėsiu greičiausiai apie rugpjūčio 15 dieną, o spalio 15-ąją jau galėsiu arti. Dar nesu apsisprendęs, ką rinksiuosi: garstyčias, dobilus ar žirnius. Tai ir vėl nuostolis, nes kainuos sėklos, žemės dirbimas, o viską reikės užarti. Žalinimo išmoka toli gražu nepadengs patirtų išlaidų. Abejoju, ar dirva per tokį laiką spės pasisavinti naudingąsias medžiagas“, – svarstė augalininkystės ūkio savininkas.

Suplanuoti sėjomainą – sunkus uždavinys

Kauno rajono ūkininkas Romas Majauskas mano, kad būdų ir žalinti skirtų augalų sąrašas netrumpas – yra iš ko pasirinkti. „Tačiau draudimas žalinamuose plotuose auginant žirnius ir pupas naudoti chemikalus atbaido ūkininkus. Nors galimybių nestinga, reikia daug galvoti ir labai atsakingai rinktis, suplanuoti sėjomainą taip, kad žalinimas netrukdytų. Mat dažnas pasirinkimas – juodas pūdymas, įsėlis – neleidžia ūkininkui gauti pajamų. Iš visų rekomenduojamų dalykų geriausias, mano nuomone, yra posėlis. Kadangi auginu cukrinius runkelius, išlaikytas posėlis pagerins dirvą ir netrukdys pavasarį laiku juos pasėti. Kiekvieno individualus reikalas, kaip susidėlioti sėjomainos augalus, tačiau pasukus galvą galima prie visko prisitaikyti“, – optimistiškai šnekėjo Babtų seniūnijos ūkininkas.

Pernai R. Majauskas buvo pasirinkęs žirnius ir pupas pasėliams žalinti, bet šiemet jų ūkio laukuose nebėra. „Pupos lėtina darbus, viskas labai nusitęsia į rudenį. Pernai po jų jau nebespėjome pasėti kitų augalų. Komplikuotas ir pupų kūlimas bei džiovinimas, aš jas keikiau. Džiugino tik vienas dalykas – gera supirkimo kaina. Pridėjus išmoką už baltyminius augalus, pernai buvo verta auginti tiek žirnius, tiek pupas. Šiemet teks žiūrėti, kas pelningiau. Svarstau, gal rinktis garstyčias“, – sakė augalininkystės ūkio savininkas.

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, pernai ūkininkai žalinimo užskaitą daugiausia gavo augindami azotą kaupiančius augalus: žirnius, pupas, vikius. 2017-aisiais ankštiniai augalai žaliavo 260 tūkst. ha plote. Apie posėlio ir įsėlio nepopuliarumą taip pat byloja skaičiai – kartu sudėjus jie sudarė kelis tūkstančius hektarų.

Žalinimo programa ir išmokos

„Lietuvos žinios“ rašė, kad nauji Europos Komisijos reikalavimai keičia Lietuvos laukų veidą. Nuo 2015 metų pradėjus taikyti privalomą Europos Sąjungos (ES) žalinimo programą, Lietuvoje drastiškai padidėjo žirnių ir pupų plotai. Šios kultūros atitinkamai sumažino žieminių miežių pasėlius.

Tokius struktūrinius pokyčius lėmė nauji ES ekologijos ir aplinkosaugos reikalavimai. Nuo 2015 metų pasėlius deklaruojantys ir ES išmokas gaunantys žemdirbiai turi įgyvendinti žalinimo programą. ES tiesioginės išmokos už deklaruotus pasėlius mažinamos atsižvelgiant į tai, ar žemdirbiai vykdo šios programos nustatytus sėjomainos ir aplinkosaugos reikalavimus.

Kiekvienas ES paramą gaunantis ūkis privalo žalinti ne mažiau kaip 5–7 proc. ariamos žemės. Šis atskiras plotas turi būti paliekamas kaip pūdymas arba apsėjamas ekologiniu požiūriu vertingais azotą kaupiančiais ankštiniais augalais, dažniausiai – žirniais ir pupomis.

Išmokoms gauti tinkami pripažįstami antros grupės augalai (pupos, vikiai, žirniai, lęšiai, lubinai, pašarų lubinai) ir trečios (dobilai, esparcetai, barkūnai, liucernos, gargždeniai, ožiarūčiai, seradelės).

Ekologiniu atžvilgiu svarbių vietovių išskyrimo reikalavimas taikomas ūkiams, turintiems daugiau kaip 15 ha ariamos žemės.