Verslo priežiūra – neefektyvi ir brangi
Lie­tu­vo­je ne­skai­čiuo­ja­ma, kiek vals­ty­bei kai­nuo­ja vers­lo prie­žiū­ra. Vers­lo prie­žiū­ros ins­ti­tu­ci­jos ir at­sa­kin­gos mi­nis­te­ri­jos ne­ver­ti­na jos efek­ty­vu­mo ir nau­dos vi­suo­me­nei bei vers­lui. Be­veik de­šimt­me­tį įgy­ven­di­na­ma vers­lo prie­žiū­ros sis­te­mos pert­var­ka su­telk­ta į prie­žiū­ros ins­ti­tu­ci­jų kon­so­li­da­vi­mą, o ne į vyk­do­mų funk­ci­jų efek­ty­vu­mo ge­ri­ni­mą, tar­pu­sa­vio bend­ra­dar­bia­vi­mo stip­ri­ni­mą.

Tokias išvadas padarė Valstybės kontrolė, atlikusi auditą „Ar Lietuvos verslo priežiūros sistema efektyvi“. Nuo 2012 metų panaikintos tik 6 priežiūros institucijos, nors buvo numatyta gerokai daugiau. Be to, planuojant sistemos optimizavimą neatliktas sąnaudų ir naudos vertinimas.

Vyriausybės ir 50 proc. ministerijų metinėse veiklos ataskaitose iš viso nėra informacijos apie jų sektoriuose vykdomą verslo priežiūrą. Mat kai kurios ministerijos ir institucijos mano, jog to nedaro.

„Lietuvos žinios“ neseniai rašė, kad, šalies ekonomistų nuomone, išpūstas valstybės aparatas, viena sudėtingiausių ir sunkiausių verslo reguliavimo bei kontrolės sistemų pasaulyje, dvigubai didesnis negu, pavyzdžiui, Airijoje, darbo jėgos apmokestinimas, chroniškas nesugebėjimas surinkti mokesčių – didžiausios kliūtys, trukdančios Lietuvai konkuruoti su kitomis valstybėmis. Šalies konkurencigumui taip pat kenkia neefektyvus valstybės valdymas, valdžios kone sąmoningai toleruojama šešėlinė ekonomika ir tvirtas tikėjimas, jog valdininkų aparatas yra centras, apie kurį turi suktis piliečiai ir verslas, o ne priešingai.

Nemato bendro paveikslo

Šiuo metu Lietuvoje verslą prižiūri 56 institucijos. Daugiausia jų kontroliuoja Socialinės apsaugos ir darbo bei Aplinkos ministerijos – atitinkamai 14 ir 13. Sveikatos ministerijai priskirtos 7, Finansų ministerijai – 6, Žemės ūkio ministerijai – 5, Kultūros ministerijai – 3, Susisiekimo, Vidaus reikalų ir Ūkio ministerijoms – po 2, Energetikos, Teisingumo, Švietimo ir mokslo ministerijoms – po 1 priežiūros instituciją.

Tačiau Valstybės kontrolės auditas nustatė, kad Vyriausybės ir 50 proc. ministerijų metinėse veiklos ataskaitose iš viso nėra informacijos apie jų sektoriuose vykdomą verslo priežiūrą. Pasirodo, kai kurios ministerijos ir institucijos mano, jog to nedaro.

Gali būti, kad dėl šio nesupratimo dauguma ministerijų nevertina valdymo srityje veikiančių institucijų vykdomos priežiūros efektyvumo. Audito duomenimis, 36 proc. institucijų neįsidiegusios veiklos efektyvumo vertinimo rodiklių, 37 proc. neatsiskaito už priežiūros veiklą taip, kaip reikalaujama. 71 proc. institucijų nėra vertinusios verslo priežiūros poveikio visuomenei. 52 proc. jų lėšas planuoja visai bendrai veiklai, o ne verslo priežiūrai (konsultavimui, patikrinimams ir pan.). Apie 80 proc. institucijų nesilaiko išankstinio įsipareigojimo verslui taikyti teisės aktų nuostatas, nėra parengusios atitikties deklaracijų. Trečdalis institucijų neanalizavo teisinio reguliavimo veiksmingumo ir proporcingumo, neteikė pasiūlymų jį keisti, o 11 proc. teikusiųjų negalėjo apibūdinti įvykusių pokyčių, kai buvo pašalintos teisinio reguliavimo spragos.

„Verslo atstovai sutinka, kad priežiūra reikalinga, tačiau mano, jog institucijoms vykdant priežiūros funkcijas trūksta efektyvios tarpusavio sąveikos“, – teigia Valstybės kontrolė, per auditą atlikusi ir įmonių vadovų apklausą.

Minėtas auditas taip pat parodė, kad Lietuvos verslą, priklausomai nuo veiklos srities, nuolat prižiūri ne tik atitinkami aplinkos, techninės ir infrastruktūros ar statybos, transportavimo, ne maisto produktų ar maisto saugos sergėtojai, bet ir institucijos, besirūpinančios vartotojų teisėmis, darbo sauga ir sveikata, valstybės pajamomis.

Pagal institucijų pateiktus duomenis apie veiklos dalį, kurią sudaro verslo priežiūra, 2016 metais, auditorių skaičiavimais, iš valstybės biudžeto buvo panaudota bent 229 mln. eurų, o 2017-aisiais – 233 mln. eurų. Tačiau auditoriai mano, kad, atlikus sąnaudų ir naudos vertinimą, naštą verslui būtų galima sumažinti.

„Valstybės priežiūros institucijoms trūksta bendro požiūrio užtikrinant reglamentuotų teisių ir interesų apsaugą, nes ne visų institucijų priežiūra pagrįsta ūkio subjektų veiklos rizikos vertinimu, kuris padėtų pasirinkti, kada verslą tikrinti, o kada užtenka konsultuoti ar taikyti kitas prevencijos priemones. Tai sumažintų perteklinių reikalavimų ir perteklinės biurokratijos kliūtis verslui“, – tvirtino Valstybės kontrolės Ekonomikos audito departamento direktorius Julius Lukošius.

„Lietuvos žinios“ jau rašė, kad pagal Pasaulio ekonomikos forumo 2017–2018 metų konkurencingumo indeksą reguliavimo našta Lietuvoje yra viena didžiausių pasaulyje (97 vieta). Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, mažesnė reguliavimo našta net Čade, Pietų Korėjoje, Jemene, Jamaikoje, Madagaskare, Mozambike.

Pasitikėjimo valdžia klausimas

„Norėdami turėti saugią visuomenę, tvarią ekonomiką, pasitikėti Vyriausybe, visi (Vyriausybė, verslas, visuomenė) privalo suprasti, kodėl reikalinga efektyvi verslo priežiūra. Be abejo, priežiūra turi būti tokia, kad kurtų deramą pridėtinę vertę mūsų visuomenei ir išlaikytų kuo mažesnius kaštus verslui bei viešajam sektoriui“, – rašoma Valstybės kontrolės audito ataskaitoje.

„Luminor“ banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė pritaria tokioms kontrolierių išvadoms. Ji neabejoja – Lietuvoje verslą prižiūrinčių 56 institucijų veikloje yra nemažai dubliavimo, perteklinio reguliavimo, kita vertus, trūksta ir funkcijų derinimo.

Lietuvos verslą, priklausomai nuo veiklos srities, nuolat prižiūri ne tik atitinkami aplinkos, techninės ir infrastruktūros ar statybos, transportavimo, ne maisto produktų ar maisto saugos sergėtojai, bet ir institucijos, besirūpinančios vartotojų teisėmis, darbo sauga ir sveikata, valstybės pajamomis / LŽ nuotrauka

„Valstybės kontrolės auditas atskleidė, kad dažnai priežiūros institucijų veiksmai nekoordinuojami, neskaičiuojama nauda ir sąnaudos, nevertinama, ar valstybei reikia šių institucijų vykdomų funkcijų, ar jų teikiama nauda verta pastangų ir skiriamo finansavimo. Galbūt tai tik darbas dėl darbo, kuris visai nebūtinas. Reikėtų tikrai atlikti šių institucijų efektyvumo testą ir jų skaičių gerokai sumažinti“, – savo nuomonę išdėstė analitikė.

I. Genytė-Pikčienė pabrėžė, kad biurokratinis aparatas yra užprogramuotas plėstis ir didėti, o ne mažėti. „Verslas priverstas optimizuotis dėl savo pagrindinio tikslo – siekti pelno. Tuo metu viešasis sektorius, ypač reguliavimo, linkęs tik plėstis ir kerotis. Natūralu, kad atsiradus kokiam nors ES reglamentavimui paranku kurti ir naują priežiūros padalinį, kuris paskui nepastebimai pradeda augti“, – svarstė ji.

Ekonomistės manymu, Vyriausybė pirmiausia turėjo reformuoti verslo priežiūros sistemą, o paskui imtis mokesčių reformos, bet padaryta priešingai. „Mokesčių sistema yra jautrus dalykas. Mokesčių mokėtojai – verslas ir piliečiai – turi būti motyvuoti sąžiningai mokėti mokesčius valstybei. O ta motyvacija atsiras tik tada, kai būsime tikri, jog sumokėti mokesčiai nebus švaistomi, kad surinkti pinigai bus panaudoti efektyviems ir naudingiems dalykams“, – kalbėjo I.Genytė-Pikčienė.

Indrės Genytės-Pikčienės nuomone, Vyriausybė pirmiausia turėjo reformuoti verslo priežiūros sistemą, o paskui imtis mokesčių reformos, bet padaryta priešingai / luminor.lt nuotrauka

Priežiūrą perduoda verslui

Europos Sąjungos valstybių pavyzdžiai rodo, kad atsisakius dalies verslo priežiūros laimi ne tik įmonės, bet ir valstybė, mat savireguliaciją sėkmingai gali atlikti pačios bendrovės ar jų deleguoti atstovai.

Antai Čekijos Respublikoje vykdant priežiūros institucijų reformą atsirado įgalioti inspektoriai ir buvo privatizuota dalis statybos kontrolės procedūrų. Kiekvienas asmuo, norintis imtis statybų, dėl leidimo gali kreiptis arba į valstybinę planavimo įstaigą, arba į privatų įgaliotą inspektorių. Pastarasis patikrina, ar statybos planai atitinka teisinius reikalavimus, išduoda statybos sertifikatą, nustato statybų priežiūros grafiką ir gali suteikti leidimą eksploatuoti jau pastatytą naują pastatą. Tai – alternatyvus būdas gauti statybos leidimą ar rekomendacijas nesilankant valstybės institucijose.

Vokietijoje vietos pastatų kontrolė sudarė sutartis su specializuotomis ir pripažintomis inžinerinėmis įmonėmis dėl daugelio tikrinimų ir inspektavimo veiklos. Įmonių patikrinimo inžinieriai – nepriklausomi, laisvai samdomi, kvalifikuojami ir pripažįstami juridiniai asmenys. Jie turi atitikti griežtus reikalavimus, jei nori gauti kvalifikaciją, ir yra atsakingi už kokybę.

Jungtinėje Karalystėje pastatai klasifikuojami pagal riziką, skirtingai nei daugelyje kitų šalių, kuriose rizikos valdymas priklauso nuo kiekvieno pastato projektuotojo nustatyto individualaus rizikos pobūdžio. Sistema reikalauja automatiškai taikyti tam tikrą valstybės statybos kodekso nuostatą, jei projektas viršija rizikos (atsižvelgiant į jos dydį ir sudėtingumą) ribas. Čia tiek valstybinės, tiek privačios kontrolės institucijos atlieka daugiau patikrinimų.

Lietuvoje verslą prižiūrinčių 56 institucijų veikloje yra nemažai dubliavimo, perteklinio reguliavimo, kita vertus, trūksta ir funkcijų derinimo.

Norvegija ir Švedija turi kontrolės sistemas, pagrįstas išvadų patvirtinimu. Pareiškėjas atsako už jo patikrinimus. Vietos statybos kontrolės institucija tikrina kontrolės planą, kuriame pareiškėjas nurodo visus numatytus būtinus patikrinimus, atliekamus projektavimo metu ir vietoje. Tada valdžia nusprendžia, ar pareiškėjo pateikta garantija patenkinama, ar būtina atlikti specialų nepriklausomą patikrinimą. Sudėtinė ir rizika pagrįsta klasifikavimo sistema pareiškėjui suteikia savarankiškumo.

Ekonomistas Žygimantas Mauricas „Lietuvos žinioms“ aiškino, jog geriausias kontrolės organizacijų kūrimo principas – kai tokios kontrolės poreikis kyla iš paties verslo. Mat verslas yra suinteresuotas, kad tam tikroje rinkoje nebūtų nesąžiningos konkurencijos, kad produktai atitiktų numatytą kokybę.

Pasak Ž. Maurico, Šveicarijos biurokratinis aparatas nedidelis, nes dauguma iniciatyvų ir sprendimų kyla iš visuomenės bei verslo. „Kuriamos tik tokios kontroliuojančios organizacijos, kurių tikrai labai reikia. Ir mums būtina atskirti veiklą. Valstybė neturi imtis verslo“, – sakė jis. Ekonomisto nuomone, net kai kyla poreikis kurti naują kontroliuojančią instituciją, valstybei derėtų inicijuoti jos įsteigimą, bet vėliau šią instituciją administruoti, prižiūrėti finansus ir kasdienę veiklą turėtų verslo deleguoti atstovai.

Verslas priverstas optimizuotis dėl savo pagrindinio tikslo – siekti pelno. Tuo metu viešasis sektorius, ypač reguliavimo, linkęs tik plėstis ir kerotis.

Priežiūros institucijų skaičius pagal sritis

Lietuvoje iš viso veikia 56 verslo priežiūros institucijos (PI), vykdančios priežiūrą 15 priežiūros sričių:

Veiklos sritisPI skaičius
Ne maisto produktų sauga ir vartotojų apsauga14
Visuomenės sveikata, vaistai ir sveikatos priežiūra9
Techninė ir infrastruktūros/statybos sauga8
Maisto sauga5
Aplinkos apsauga4
Socialinė apsauga3
Valstybės pajamos3
Visuomenės sauga2
Transportavimo saugumas2
Darbo sauga ir sveikata1
Bankų, draudimo ir finansinių paslaugų priežiūra1
Branduolinė sauga1
Švietimo priežiūra1
Kalbos apsauga1
Viešieji pirkimai1

Priežiūros institucijų skaičius pagal pavaldumą ar atskaitingumą

Ministerijos41
Vyriausybė7
Seimas5
Asociacijos3

Ministerijų kontroliuojamos priežiūros institucijos (PI)

MinisterijaPI skaičius
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija14
Aplinkos ministerija13
Sveikatos apsaugos ministerija7
Finansų ministerija6
Žemės ūkio ministerija5
Kultūros ministerija3
Susisiekimo ministerija2
Vidaus reikalų ministerija2
Ūkio ministerija2
Energetikos ministerija1
Teisingumo ministerija1
Švietimo ir mokslo ministerija1

Šaltinis: Valstybės kontrolė

Savivaldybių dažniausiai nurodomos verslo priežiūros funkcijos

Priežiūros sritisProc.
Valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolė70
Civilinė sauga61
Statinių naudojimo priežiūra37
Keleivių vežimo kontrolė28
Prekybos alkoholio ir tabako gaminiais kontrolė28

Šaltinis: Valstybės kontrolė pagal savivaldybių pateiktą informaciją ir teisės aktų analizę