Verslo diagnozė: Lietuvos mokesčių politika serga
Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ban­ko „Barc­lays“ tech­no­lo­gi­jų cen­tras Vil­niu­je, at­lei­džian­tis 285 dar­buo­to­jus, ti­ki­na, kad yra vi­siš­kai pa­ten­kin­tas Lie­tu­vos in­ves­ti­ci­niu kli­ma­tu. Bet spe­cia­lis­tai ne­at­me­ta ti­ki­my­bės, kad pa­si­bai­gus leng­va­tų lai­ko­tar­piui in­ves­tuo­to­jui ta­po per bran­gu iš­lai­ky­ti vi­sas dar­bo vie­tas. Ir tai – sig­na­las ša­lies val­džiai, kad Lie­tu­vo­je nė­ra ge­rai su mo­kes­čių po­li­ti­ka, ypač dar­bo ap­mo­kes­ti­ni­mu.

Kauno pramonės, prekybos ir amatų rūmų (KPPAR) prezidentas Benjaminas Žemaitis yra vienas tų, kurie mano, kad resursų brangimas yra viena iš kelių priežasčių, turėjusių įtakos „Barclays“ apsisprendimui. „Kartais verslas nebūtinai ieško sąnaudų optimizavimo, vienareikšmiškai vertinti šį atvejį sunku. Tačiau jis akivaizdžiai liudija, kad šalies valdžiai laikas keisti požiūrį į paslaugų centrus. Tai, kas su džiaugsmu sutinkama, yra labai netvarus verslas“, – teigė B. Žemaitis.

Benjaminas Žemaitis: „Vyriausybei derėtų nusiimti rožinius akinius, nesilankstyti ir baigti melstis užsienio klajokliams, o atsisukti į Lietuvos verslininkus, vietinius investuotojus ir nesivaikant miražų lengvatas suteikti vietiniam kapitalui.“

Ar „Barclays“ pavyzdys šalies valdžiai turėtų tapti atspirties tašku svarstant, ar verta ateinančiam verslui teikti įvairias lengvatas? „Be jokios abejonės. Ateinantys investuotojai gali ir išeiti. Vienas šalies ekonomistas juos yra pavadinęs verslo klajokliais. Vyriausybei derėtų nusiimti rožinius akinius, nesilankstyti ir baigti melstis užsienio klajokliams, o atsisukti į Lietuvos verslininkus, vietinius investuotojus ir nesivaikant miražų lengvatas suteikti vietiniam kapitalui. Sutinku, kad tiesioginės užsienio investicijos yra labai svarbus dalykas, skatinantis konkurenciją, tačiau ir lietuviškas kapitalas, išėjęs į lengvatinių mokesčių zoną, grįžta atgal“, – teigė KPPAR prezidentas.

Erzina dvejopi standartai

„SDG grupės“, vienintelės lietuviškos konsultacijų kompanijos, išplėtusios veiklą už šalies ribų, prezidentas Eduardas Jasas neslėpė: verslininkus erzina dvejopi standartai, arba skirtingas požiūris į Lietuvos verslininką ir užsienio investuotoją. „Jei šis atidaro biurą Lietuvoje, įkurtuvių juostelės perkirpti atskuba aukščiausi šalies vadovai. Kai mes atidarinėjome naujas patalpas, į kurias investavome 3,5 mln. eurų ir dar 0,5 mln. pelno mokesčio sumokėjome, maldaute maldavau, kad kas nors atvažiuotų, sakiau: ne man reikia, o mūsų 300 žmonių kolektyvui. Tai vertinančiųjų politikų mentalitetas. Juk dažniausiai ateinantis verslas ne naudos duoda, o daro žalą: išveža kapitalą, sujaukia darbo rinką didesniais atlyginimais suviliodamas specialistus“, – piktinosi E. Jasas.

Kitas Kauno padaliniui vadovaujantis verslininkas, nenorėjęs viešai skalbti savo pavardės, teigė: „Valdžia tikrai nepadeda, kokio nors pagerėjimo nematau. Priešingai – nuolat kalbama apie papildomų mokesčių įvedimą, papildomą darbuotojų apmokestinimą. Šis mokestis Lietuvoje ir šiaip be proto didelis. Turiu su kuo palyginti, nes dalis mūsų darbuotojų dirba Varšuvos biure. Turėti darbuotoją Lenkijoje yra 10–15 proc. pigiau nei Lietuvoje. Kaimynų šalyje didesnis pajamų mokestis, tačiau žemesnės socialinio draudimo „lubos“. Jei mokesčiai bus didinami, jei daugiau uždirbantieji privalės mokėti dar didesnes sumas biudžetui, būsime priversti dalį darbuotojų perkelti į Varšuvą. Nemažai bendrovių steigia biurus Varšuvoje – ten pigiau išlaikyti darbuotojus, o jie, turėdami tą patį atlyginimą popieriuje, į rankas gauna daugiau nei Lietuvoje.“

Ar dažni yra atvejai, kai Lietuvoje įsikūrę tarptautinių kompanijų padaliniai arba antrinės įmonės darbuotojus įdarbina, tarkime, Lenkijoje, nes ten mažesni mokesčiai? Į šį kausimą niekas tiksliai atsakyti negali. „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis tvirtina, kad tokios statistikos nėra, todėl negalima nei matyti tendencijų, nei apskritai suvokti tokio reiškinio masto.

„Teko girdėti, kad kai kurios įmonės gerai mokamus darbuotojus įdarbina ne tik Lietuvoje, bet ir šalyse, kuriose yra nustatyta socialinio draudimo įmokų viršutinė riba. Darbuotojas taip pat gali būti įdarbintas ir Lietuvoje, pavyzdžiui, puse etato, tačiau didžiąją dalį pajamų gauti ne Lietuvoje. Tokiu atveju darbuotojas gyventojo pajamų mokestį už visas gautas pajamas vis tiek moka Lietuvoje, tačiau sumokama mažiau socialinio draudimo įmokų. Nemanau, kad tai yra masinis reiškinys, tai – labiau pavieniai atvejai, tačiau jie gerai iliustruoja, kam reikalingos socialinio draudimo įmokų ribos“, – įsitikinęs N. Mačiulis.

KPPAR prezidentas nebuvo toks kategoriškas: „Vienareikšmiškai atsakyti sunku, tačiau faktas yra tai, kad įvesta „Sodros“ įmokų apatinė riba, vadinamosios grindys, prieštarauja ekonominei logikai.“

Pro spragas lėšos teka iš Lietuvos

„Verslininkai mobilūs ir jie gerai žino, kokie mokesčiai yra kitose šalyse, kokios lengvatos ten taikomos. Akivaizdus to pavyzdys – prieš kelerius metus iš Alytaus iškelta „Coca Colos“ gamykla. Ne dėl to, kad šiame mieste negražu ar negerai, buvo atleista apie 80 žmonių: verslo netenkino mokesčių politika. „Barclays“ taip pat nusigriebė lengvatų grietinėlę, kurią suteikė valdžia, ir kelia sparnus. Galbūt taip yra ne dėl didelių, o dėl nestabilių mokesčių, nesąžiningo ir neatsakingo valdžios veiksmo: atimti, neleisti, nubausti“, – kalbėjo E. Jasas.

Verslininkas, nenorėjęs skelbti pavardės: „Jei mokesčiai bus didinami, jei daugiau uždirbantieji privalės mokėti dar didesnes sumas biudžetui, būsime priversti dalį darbuotojų perkelti į Varšuvą.“

B. Žemaitis neslėpė: Lietuvos mokesčių politika serga. „Nėra nei aiškumo, nei skaidrumo, absoliučius dydžius kiekvienas politikas interpretuoja savaip, o gyvenimas rodo, kad kažkas yra ne taip. Kodėl imamasi tokių veiksmų, kodėl darbo rinkoje yra „šešėlis“? Todėl, kad mokesčiai dideli“, – savo požiūrį dėstė B. Žemaitis.

Jis įvardijo dar vieną spragą, per kurią išteka šalies biudžetą galinčios papildyti lėšos. Tai – trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo Lietuvoje ribojimas. „Antai ukrainiečiai puikiai dirba, verslininkai juos priima, tačiau jie registruojami kaip dirbantys Lenkijoje. Darbą, ačiū Dievui, jie atlieka čia statybose, paslaugų sektoriuje, ir tai jau yra gerai, tačiau mokesčiai tenka Lenkijai. Kodėl politikai neatveria sienų trečiųjų šalių darbuotojams, kai jie vis tiek atvažiuoja čia per Lenkiją, Suomiją ir kitas ES šalis? Tai – politikų trumparegiškumas“, – sakė B. Žemaitis.