Verslas virtualioje realybėje: parduodami pojūčiai
Vir­tua­lios rea­ly­bės tech­no­lo­gi­jos anks­čiau bu­vo ne­at­sie­ja­mos nuo pra­mo­gų ir žai­di­mų in­dus­tri­jos, o da­bar jas nau­do­ja vis dau­giau įvai­rių vers­lo sek­to­rių. Lie­tu­vo­je vir­tua­lią rea­ly­bę vers­las iš­nau­do­ja ne tik me­džio­da­mas tech­no­lo­gi­jų en­tu­zias­tus ar dėl sa­vo spren­di­mų abe­jo­jan­čius pir­kė­jus, bet ir dar­buo­to­jus, ku­rių klai­dos bran­giai kai­nuo­ja.

Ko­vo mė­ne­sį Vil­niu­je star­ta­vo vir­tua­lios rea­ly­bės pa­tir­čių par­oda, ku­rio­je lan­ky­to­jai ga­li iš­ban­dy­ti ke­le­tą skir­tin­gų vir­tua­lios rea­ly­bės įren­gi­nių bei prog­ra­mų ga­li­my­bių ir įveik­ti tech­no­lo­gi­jų bai­mę. Var­to­to­jų skep­ti­ciz­mas nau­jo­vių at­žvil­giu kol kas yra vie­nas pa­grin­di­nių bar­je­rų vir­tua­lios rea­ly­bės tech­no­lo­gi­joms pla­čiau ženg­ti į vers­lo pa­sau­lį. Taip sa­kė vie­nas par­odos or­ga­ni­za­to­rių, IT spren­di­mų įmo­nės „Te­le­sof­tas“ vers­lo plė­tros di­rek­to­rius Vy­tas Tau­jans­kas.

Pir­mie­ji žingsniai

– Vir­tua­lios rea­ly­bės tech­no­lo­gi­jos la­biau sie­ja­mos su kom­piu­te­ri­niais žai­di­mais ir pramogomis. Ar žai­di­mų in­dus­tri­ja te­bė­ra šių tech­no­lo­gi­jų pa­nau­do­ji­mo pa­grin­das?

– Nuo žai­di­mų vis­kas ir pra­si­de­da mū­sų gy­ve­ni­me. Edu­ka­ci­niais tiks­lais ska­ti­na­ma žais­ti su vai­kais, mo­ki­niais, žai­di­mai ir dar­be yra pui­ki prie­mo­nė už­megz­ti žmo­giš­ką­jį san­ty­kį su ko­man­da. Leng­viau iš­ban­dy­ti tech­no­lo­gi­jas pra­dė­jus nuo žais­min­gų da­ly­kų. Vė­liau pra­de­da­ma gal­vo­ti, kaip tech­no­lo­gi­ją bū­tų ga­li­ma ra­cio­na­liai pri­tai­ky­ti. Šiuo me­tu vir­tua­li rea­ly­bė ti­krai nau­do­ja­ma ne vien žai­di­muo­se – ji pa­de­da iš­mo­ky­ti tam ti­krų įgū­džių ar­ba įveik­ti psi­cho­lo­gi­nius bar­je­rus.

Suo­mi­jo­je te­ko iš­ban­dy­ti kom­pa­ni­jos ABB spren­di­mą, ku­ris pa­de­da me­cha­ni­kams perp­ras­ti me­cha­niz­mus ir, pa­vyz­džiui, pa­keis­ti de­ta­les. Me­cha­niz­mus jie perp­ran­ta ne fi­ziš­kai ar­dy­da­mi įren­gi­nį, o sto­vė­da­mi prie jo ir vir­tua­lios rea­ly­bės prie­mo­nė­mis ma­ty­da­mi pa­pil­do­mą in­for­ma­ci­ją. Tad žmo­gus ne­at­lie­ka rea­laus veiks­mo, bet jį įsi­vaiz­duo­ja ir taip pri­ar­tė­ja prie rea­laus iš­ban­dy­mo, tai tam­pa be­veik iš­ban­dy­mu.

Ki­tas pa­vyz­dys: nau­do­da­mas vir­tua­lios rea­ly­bės tech­no­lo­gi­jas žmo­gus ga­li sto­vė­ti prie be­dug­nės kraš­to ar ant la­bai aukš­tos pa­ky­los ir pra­tin­tis prie aukš­čio. Vir­tua­li rea­ly­bė ga­li bū­ti pri­tai­ky­ta bet ko­kioms bai­mėms įveik­ti ar­ba pra­tin­tis prie jų. Su žmo­nių psi­cho­lo­gi­ja su­si­ję spren­di­mai ga­li bū­ti tai­ko­mi ir so­cia­li­nės at­sa­ko­my­bės, dar­bo tiks­lais. Pa­vyz­džiui, jie ga­li bū­ti pri­tai­ky­ti įmo­nės kons­truk­to­riams, dir­ban­tiems ne­sau­gio­je ap­lin­ko­je: gal­būt žmo­gus la­bai no­rė­tų iš­ban­dy­ti dar­bą di­de­lia­me aukš­ty­je, bet bi­jo. Vir­tua­li rea­ly­bė lei­džia tam pa­si­reng­ti.

– Gal­būt jau įma­no­ma nu­spė­ti, kur to­liau mus ves vir­tua­lios rea­ly­bės tech­no­lo­gi­jos?

– Už­sie­ny­je jų pri­tai­ky­mo ten­den­ci­jos ma­to­mos ryš­kiau. Pir­miau­sia ne­ma­žai pro­jek­tų vyk­do­ma me­di­jų vers­luo­se: ži­niask­lai­do­je, pra­mo­gų, žai­di­mų rin­ko­je. Ki­ta kryp­tis yra mo­ky­mai ir edu­ka­ci­ja įvai­rio­se sri­ty­se. Vir­tua­lias rea­ly­bės tech­no­lo­gi­jas daž­niau nau­do­ja to­kie vers­lai, ku­rių spe­cia­lis­tų dar­bo lai­kas la­bai bran­gus ar­ba jų klai­dos la­bai bran­giai kai­nuo­ja. Pa­vyz­džiui, na­tū­ra­lu, kad blo­gai yra chi­rur­go klai­da, ir kuo dau­giau in­ves­tuo­ja­ma į jo mo­ky­mą, tuo dar­bo re­zul­ta­tas yra sau­ges­nis. O avia­ci­jos pra­mo­nė pa­ti la­bai bran­gi – lėk­tu­vai, jų da­lys, pra­sto­vos ir bet ko­kie įvy­kiai daug kai­nuo­ja. Vir­tua­li rea­ly­bė ga­li su­ma­žin­ti to­kias są­nau­das. Taip pat, kaip jau mi­nė­jau, šias tech­no­lo­gi­jas at­ran­da tech­no­lo­gi­jų įmo­nės.

Nuo 2004-ųjų metų veikianti bendrovė "Telesoftas" įsikūrusi sostinės pastatų komplekse "Vilnius Tech Park".

„Pa­si­ma­tuo­ti“ ir būs­tą, ir drabužį

– Ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to įmo­nės jau nau­do­ja vir­tua­lios rea­ly­bės aki­nius eks­kur­si­joms po nau­jus na­mus – to­kiu bū­du klien­tai ga­li iš vi­daus ap­žiū­rė­ti ob­jek­tus, net esan­čius už tūks­tan­čių ki­lo­me­trų, pa­siž­val­gy­ti pro lan­gą tar­si sė­dė­da­mi ant so­fos, įver­tin­ti in­ter­je­rą. Ar tai iš tie­sų taps įpras­tu da­ly­ku NT sek­to­riu­je?

– Tai vie­nas spren­di­mų, ra­du­sių pri­tai­ky­mą pa­sau­li­niu ly­giu. Jis pa­si­tei­si­no, ir jį tai­ko įvai­rios bend­ro­vės. Būs­tas kai­nuo­ja di­de­lius pi­ni­gus, ir vir­tua­li rea­ly­bė žmo­gui su­tei­kia ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti, kaip at­ro­dy­tų jo būs­tas, ge­riau pa­sver­ti spren­di­mą ir gal­būt su­tau­py­ti pi­ni­gų. Ma­nau, kad tos NT įmo­nės, ku­rios dar ne­nau­do­ja šių tech­no­lo­gi­jų, anks­čiau ar vė­liau jas pra­dės nau­do­ti.

– Tei­gia­ma, kad vir­tua­li rea­ly­bė bus in­teg­ruo­ja­ma į par­da­vi­mo rin­ką: iš­si­rink­ti dra­bu­žį bus ga­li­ma už­si­dė­jus aki­nius ir „pa­si­ma­ta­vus“ įvai­rius ap­ran­gos de­ri­nius. Kiek šios prog­no­zės rea­lios?

– Par­da­vi­mo sri­ty­je man dau­giau ži­no­mi pra­plės­tos rea­ly­bės spren­di­mai, kai vaikš­čio­da­mas par­duo­tu­vė­je ar pre­ky­bos cen­tre ma­tai pa­pil­do­mus ob­jek­tus. Nors tai dau­giau da­ro­ma pra­mo­gos tiks­lais, ta­čiau pri­trau­kia pir­kė­jų. Apie spren­di­mą, ku­ris leis­tų pir­kė­jui „pa­si­ma­tuo­ti“ dra­bu­žius, ne­su gir­dė­jęs, ta­čiau tech­no­lo­giš­kai tai vei­kiau­siai ga­li­ma pa­da­ry­ti. Ki­ta ver­tus, rei­kė­tų mąs­ty­ti apie to­kio spren­di­mo nau­dą – ar jis spren­džia di­de­lę prob­le­mą. Ne­bent koks nors uni­ka­lus ga­mi­nys ga­mi­na­mas ki­to­je ša­ly­je, ir jo ne­pa­si­ma­ta­vęs pa­si­rink­tum blo­gą mo­de­lį ir vel­tui iš­leis­tum la­bai daug pi­ni­gų. Ta­čiau jei ga­mi­nys pla­čiai prie­ina­mas ir jį ga­li­ma rea­liai pa­si­ma­tuo­ti, tur­būt ne­ver­ta to­kio spren­di­mo im­tis.

– Kiek vir­tua­li rea­ly­bė yra efek­ty­vi di­di­nant par­da­vi­mo apim­tį? Vir­tua­liai vaikš­čio­da­mas po būs­tą pir­kė­jas ga­li pa­tir­ti ge­rų įspū­džių, bet, ki­ta ver­tus, žmo­nės daž­nai per­ka ve­da­mi įsi­vaiz­da­vi­mo, o pa­si­tel­kę tech­no­lo­gi­jas aiš­kiau pa­ma­to, kad so­fa ar sie­nų ap­dai­la „iš­krin­ta“ iš in­ter­je­ro kon­teks­to.

– Rei­kė­tų ana­li­zuo­ti elg­se­ną pir­kė­jų, su ku­riais dir­ba kon­kre­tus vers­las. Ma­no ma­ny­mu, da­lis pir­kė­jų vi­suo­met bus spon­ta­niš­ki, jiems jo­kia tech­no­lo­gi­ja nei pa­dės pirk­ti, nei truk­dys. Yra ir at­sar­gių pir­kė­jų, ku­riems rei­kia ge­rai pa­sver­ti vi­sus ana­lo­giš­kus va­rian­tus. Šiam pir­kė­jų seg­men­tui vir­tua­li rea­ly­bė bus la­bai ge­ra pa­gal­ba. Aiš­ku, la­bai svar­bu, kad pro­duk­tas bū­tų ge­ras – prieš­in­gai, vir­tua­li rea­ly­bė pa­dės pri­im­ti ne­igia­mą spren­di­mą. Be to, kol ne­si iš­ban­dęs tech­no­lo­gi­jų, jas ver­ti­ni skep­tiš­kai – žmo­nės ne­mėgs­ta nau­jo­vių. To­dėl su­dė­tin­giau­sia pa­si­ryž­ti jas iš­ban­dy­ti, o kai pa­ban­dai, vir­tua­li rea­ly­bė iš­ties nau­din­ga.

Pastatų komplekse "Vilnius Tech Park", esančiame sostinės L. Sapiegos gatvėje, įsikūrusios jaunos technologijų bendrovės.

– Ko­kius žmo­gaus po­jū­čius šios tech­no­lo­gi­jos su­ge­ba su­ža­din­ti?

– Tur­būt ba­zi­niai po­jū­čiai yra re­ga ir klau­sa, o ki­tų po­jū­čių gau­sa pri­klau­so nuo kū­rė­jų fan­ta­zi­jos. Pa­vyz­džiui, vie­nas spren­di­mų, ku­riuos par­in­ko­me par­odai, lei­džia irk­luo­ti Gal­vės eže­re: šio­je si­mu­lia­ci­jo­je žmo­gus jau­čia, kad irk­luo­ja; jo ju­de­siai ma­tuo­ja­mi, va­di­na­si, jei­gu jis irk­luo­ja kaip pro­fe­sio­na­las, pa­sie­kia ge­res­nį re­zul­ta­tą nei mė­gė­jas, ku­ris pir­mą kar­tą sė­da prie irk­lų. Taip pat ga­li bū­ti jau­čia­mas vė­jas, ši­lu­ma, šal­tis, kva­pai. Par­odo­je tu­ri­me su oro ju­dė­ji­mu su­si­ju­sį par­as­par­nio nu­si­lei­di­mo si­mu­lia­to­rių, jis taip pat su­ku­ria pa­pil­do­mų po­jū­čių.

– Ar ga­li bū­ti, kad at­si­ras „po­jū­čių vers­las“, ku­ris sa­vo klien­tams leis pa­jus­ti tai, kam jie gy­ve­ni­me ne­si­ryž­tų – pa­vyz­džiui, šok­ti su par­ašiu­tu?

– Ne­abe­jo­ju, kad per­žen­gus tam ti­krus tech­no­lo­gi­jų nau­do­ji­mo­si bar­je­rus ga­li at­si­ras­ti to­kių vers­lų. Tie­sa, ir da­bar yra ga­li­my­bių iš­si­nuo­mo­ti vir­tua­lios rea­ly­bės įren­gi­nius ir juos iš­ban­dy­ti. Vie­nas mū­sų par­odos tiks­lų taip pat yra leis­ti žmo­nėms pa­tir­ti įvai­rių po­jū­čių.

Tech­no­lo­gi­jos dar­buo­to­jų neišstums

– Or­ga­ni­za­ci­jos „Sta­tis­ta“ duo­me­ni­mis, vir­tua­lios rea­ly­bės tech­ni­nės įran­gos rin­ka 2020 me­tais sieks 5,2 mlrd. JAV do­le­rių, prog­ra­mi­nės įran­gos – 24,5 mlrd. JAV do­le­rių. Ar tai pa­kan­ka­mas tech­no­lo­gi­jų pro­ver­žis, kad vers­las į jas in­ves­tuo­tų reikš­min­gai, o ne epi­zo­diš­kai?

– Ma­nau, vi­sai rea­lu, kad tais me­tais ir Lie­tu­vo­je bus pa­sto­vių in­ves­ti­ci­jų į šią sri­tį ir bus vyk­do­mi nuo­la­ti­niai pro­jek­tai. Da­bar Lie­tu­vo­je su ke­liais ko­mer­ci­niais klien­tais pra­de­da­me vir­tua­lios rea­ly­bės pro­jek­tus – tai prie­mo­nės, skir­tos iš­mo­ky­ti tech­no­lo­gi­nių kom­pa­ni­jų dar­buo­to­jus ge­riau su­pras­ti pro­duk­tus. Mo­bi­lio­sios tech­no­lo­gi­jos, mo­bi­lio­sios prog­ra­mė­lės ka­dai­se at­ro­dė ne­rim­tos ir in­ves­ti­ci­jos į jas bu­vo ne­už­ti­krin­tos, o šian­dien net la­bai rim­tos kor­po­ra­ci­jos da­lį me­ti­nio IT biu­dže­to ski­ria kon­kre­čiai mo­bi­lio­sioms tech­no­lo­gi­joms plė­to­ti. Tai­gi vi­sai rea­lu, kad kom­pa­ni­jo­se at­si­ras ir nuo­la­ti­nių pro­jek­tų, su­si­ju­sių su vir­tua­lia ar pra­plės­ta rea­ly­be. Vir­tua­li rea­ly­bė – kai esi erd­vė­je, ku­ri vi­siš­kai su­mo­de­liuo­ta, o pra­plės­ta – kai ma­tai rea­lią ap­lin­ką, bet ji pa­pil­dy­ta ob­jek­tais, gra­fi­nė­mis de­ta­lė­mis. Pra­di­niai pro­jek­tai, su­si­ję su vir­tua­lios rea­ly­bės tech­no­lo­gi­jo­mis, pa­pras­tai bū­na kū­ry­bi­niai ir pra­mo­gi­niai – tai žai­di­mai, vir­tua­lūs tu­rai, mu­zie­jai. Apie to­kius pro­jek­tus Lie­tu­vo­je esu gir­dė­jęs, tik ne­ži­nau, kiek jie bu­vo ko­mer­ci­niai. To­les­nis tech­no­lo­gi­jų pa­nau­do­ji­mo eta­pas – edu­ka­ci­ja.

Sostinės pastatų komplekse "Vilnius Tech Park" įsikūrusi bendrovė "Telesoftas" per artimiausius metus žada reikšmingai didinti komandą.

– Kaip įver­tin­tu­mė­te in­ves­ti­ci­jų į šias tech­no­lo­gi­jas apim­tį – ar pra­di­niai vir­tua­lios rea­ly­bės spren­di­mai stam­bes­nei kom­pa­ni­jai yra įkan­da­mi?

– Šios tech­no­lo­gi­jos nė­ra bran­gios – in­ves­ti­ci­jas ga­li­ma pa­ly­gin­ti su dar­bo vie­tos kai­na. Pa­ste­bi­me, kad tech­no­lo­gi­nių spren­di­mų po­rei­kis au­ga. To­dėl šiuo me­tu tu­ri­mą 10 žmo­nių ko­man­dą pla­nuo­ja­me plės­ti iki 50. Da­bar tarp mū­sų klien­tų do­mi­nuo­ja už­sie­nie­čiai – jie su­da­ro 90 pro­cen­tų.

– Ar ga­li bū­ti, kad vir­tua­lios rea­ly­bės tech­no­lo­gi­jų at­si­ra­di­mas pa­veiks dar­bo rin­ką – ne­be­rei­kės kai ku­rių spe­cia­lis­tų?

– Ma­no nuo­mo­ne, nie­kas ne­pa­keis žmo­gaus, ku­ris už­mez­ga kon­tak­tą su ki­tu žmo­gu­mi. Tech­no­lo­gi­jų vers­le dir­bu jau 15 me­tų ir kuo to­liau, tuo la­biau su­pran­tu šio kon­tak­to svar­bą – ne­svar­bu, ar tai klien­tas, ar dar­buo­to­jas, ar par­tne­ris. Tik au­to­ma­ti­zuo­ti, pa­si­kar­to­jan­tys dar­bai pa­laips­niui tu­rė­tų iš­nyk­ti.