Verslas, kurio dalimi galite tapti ir Jūs
Vi­sai ne­svar­bu, kas esa­te, ko­kio am­žiaus, ką mėgs­ta­te, kaip at­ro­do­te ar ką gy­ve­ni­me vei­kia­te – Jūs vi­si šios die­nos pro­jek­to #AU­GU­LIE­TU­VO­JE he­ro­jams esa­te rei­ka­lin­gi! Skam­ba kaip rek­la­ma? Tuo ge­riau – juk di­džio­ji da­lis „E­di­tos kas­tin­go“ at­ras­tų žmo­nių ir iš­vy­do sa­ve įvai­riau­sio­se rek­la­mo­se, kai kam pa­vy­ko tap­ti net ki­no fil­mų da­li­mi. „Ir to­kio­se įvai­rių žmo­nių ti­pa­žų pa­ieš­ko­se bei at­ra­di­muo­se gy­ve­nu jau 17 me­tų“, – šyp­te­li Edi­ta Ka­ba­rai­tė, vie­nos di­džiau­sių kas­tin­go agen­tū­rų įkū­rė­jų Lie­tu­vo­je.

Pa­ieš­kos vyks­ta net bažnyčioje

Vi­sa ke­lio­nė link at­ran­kos ly­de­rių pra­si­dė­jo 2000 me­tais, kai ne­ši­na Lie­tu­vos mu­zi­kos ir tea­tro aka­de­mi­jos re­ži­sie­rės dip­lo­mu Edi­ta pra­dė­jo ieš­ko­ti sa­vo vie­tos po sau­le. Yra spe­cia­ly­bių, kur dip­lo­mas – ge­ra pra­džia dar­bo pa­ieš­ko­se, ta­čiau kū­ry­bi­nin­kai ži­no – sie­nos ga­li bū­ti dip­lo­mais nutapetuotos, ta­čiau sa­vo po­ten­cia­lą ir ga­li­my­bes įro­dy­ti ga­li tik juo­du dar­bu.

Daž­niau­siai vis­kas pra­si­de­da ties pa­siun­ti­nu­ko ro­le „nu­nešk, at­nešk, su­rask, pa­duok“. „Pra­džia bu­vo pa­pras­ta – įvai­rių fil­ma­vi­mų aikš­te­lė­je dir­bau asis­ten­te, ku­ri dir­ba vi­sus dar­bus. Po tru­pu­tė­lį, kai jau su­pran­ti sis­te­mą ir pel­nai ko­le­gų pa­si­ti­kė­ji­mą, tau pa­ti­ki rim­tes­nius dar­bus. Taip pra­dė­jau dirb­ti kas­tin­go re­ži­sie­re, o ne­tru­kus ta­po aiš­ku, kad rei­kia tu­rė­ti sa­vo įmo­nę su duo­me­nų ba­ze ir kad vie­na ne­spė­ju ap­si­dirb­ti“, – ke­lią link nuo­sa­vo vers­lo pri­si­me­na E.Ka­ba­rai­tė.

„E­di­tos kas­tin­go“ įmo­nė gi­mė 2003 me­tais. Ga­li­ma drą­siai sa­ky­ti, kad jau­no­ji vers­li­nin­kė at­si­dū­rė tin­ka­mu lai­ku, tin­ka­mo­je vie­to­je, nes tuo­met rek­la­mos rin­ka au­go kaip ant mie­lių ir nau­jų vei­dų po­rei­kis au­go ne die­no­mis, bet va­lan­do­mis.

Šian­dien nau­jų vei­dų pa­ieš­kas pa­leng­vi­na so­cia­li­niai tink­lai bei iš­ma­nio­sios tech­no­lo­gi­jos, o prieš 14 me­tų šis dar­bas pri­mi­nė la­biau me­džiok­lę, kai įdo­mes­nės iš­vaiz­dos as­me­nys bu­vo „gau­do­mi“ gat­vė­je, au­to­bu­se, par­duo­tu­vė­je, net baž­ny­čio­je.

„Pir­mie­ji į mū­sų duo­mba­zę pa­te­ko ak­to­riai. Rei­kė­jo vi­sus su­sik­vies­ti, už­si­pil­dy­ti an­ke­tas, nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti, pa­aiš­kin­ti, ką mes čia ke­ti­na­me da­ry­ti. Vė­liau se­kė su­nkes­nio­ji da­lis – įti­kin­ti tie­siog skers­gat­vy­je su­tik­tą įdo­mios iš­vaiz­dos žmo­gų, kad jis tap­tų mū­sų vers­lo da­li­mi. Kar­tais il­gai tek­da­vo aiš­kin­ti, ko iš jo no­ri­me ir ko­dėl jis tu­rė­tų nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti, pa­sa­ky­ti tam ti­krus sa­vo duo­me­nis“, – pa­sa­ko­ja E. Ka­ba­rai­tė.

Tur­būt Edi­ta su sa­vo bend­ra­min­čiais tu­rė­jo pui­kius įti­ki­nė­ji­mo įgū­džius, nes su­tin­kan­čių tap­ti po­ten­cia­liais rek­la­mų ar fil­mų ak­to­riais at­si­ra­do vis dau­giau ir dau­giau.

Ne­il­gai tru­kus „E­di­tos kas­tin­gas“ at­vė­rė ir sa­vo na­mų du­ris, kur žmo­nės pa­tys pra­dė­jo ei­ti. Įmo­nės di­rek­to­rė Va­do­nė Ovad­ne­vie­ne skai­čiuo­ja, kad da­bar jų klien­tai sau tin­ka­mą ti­pa­žą ga­li rink­tis iš dau­giau nei 20 000 žmo­nių.

Edita Kabaraitė / Asmeninio archyvo nuotrauka

„Mū­sų duo­mba­zė nuo­lat ir spar­čiai pil­do­si, o at­ran­ka ir ak­to­rių pa­si­rin­ki­mas ta­po pre­ci­ziš­kes­nis. Jei veik­los pra­džio­je ra­miai lauk­da­vo­me pa­si­rin­ki­mo pa­siū­lę 5 kan­di­da­tus, da­bar ga­li pri­reik­ti net 50 ir dau­giau vei­dų, kad klien­tas iš­si­rink­tų vie­ną“, – kas­tin­go už­ku­li­sius pra­sklei­džia Val­do­nė.

Rek­la­ma – tur­būt vie­nin­te­lis įran­kis, ku­rio pa­gal­ba ga­li pri­sis­ta­ty­ti kiek­vie­nas vers­li­nin­kas bei pri­sta­ty­ti sa­vo pro­duk­tą ar pa­slau­gą. Ankš­čiau už­tek­da­vo ir „rek­la­mi­nių“ drau­gų pa­po­ri­ni­mų iš lū­pų į lū­pas, o šiais lai­kais be di­des­nių ar ma­žes­nių in­ves­ti­ci­jų į sa­vi­rek­la­mą to­li ne­nu­va­žiuo­si.

„Rek­la­mi­nis vei­das“ – tik ma­žy­tis vi­sos kam­pa­ni­jos sraig­te­lis, ta­čiau iš­ties svar­bus. Kad tų sraig­te­lių ne­pri­trūk­tų ir sten­gia­si „E­di­tos kas­tin­go“ ko­man­da, ne­sle­pian­ti, jog ir jų dar­be eg­zis­tuo­ja ma­dos. „Kai pra­dė­jom dirb­ti – di­džiau­sias po­rei­kis bu­vo gra­žių vers­li­nin­ko ti­po žmo­nių. Vė­liau la­bai rei­kė­jo įdo­mios iš­vaiz­dos žmo­nių – su ta­tui­ruo­tė­mis, dre­dais, barz­dom… Šian­dien rei­kia ir vers­li­nin­kų, ir per­so­na­žų, ir šiuo­lai­ki­nių „vi­kin­gų“. Jei šian­dien ma­din­gi „hips­te­riai“ ir barz­do­ti vy­rai, tai mes ir­gi tai jau­čia­me“, – sa­ko V. Ovad­ne­vie­ne.

Koks per­mai­nin­gas ma­dos vė­jas be­pa­pūs­tų ry­to­jaus die­ną, Vil­niu­je įsi­kū­ru­sios įmo­nės ko­man­da ne­sle­pia: jiems nau­jų ti­pa­žų pa­ieš­kos – dar vie­nas iš­šū­kis. Iš­šū­kis, ku­rio įgy­ven­di­ni­mui ga­li bū­ti skir­tos vos ke­lios va­lan­dos.

„Y­ra bu­vę ir taip, kad per va­lan­dą rei­kia at­rink­ti, su­si­tar­ti ir at­ga­ben­ti į fil­ma­vi­mo aikš­te­lę 20 žmo­nių ma­si­nėms sce­noms. Mo­bi­li­zuo­ja­me vi­sas sa­vo pa­jė­gas ir pa­vyks­ta. Pa­tys kar­tais ste­bi­mės, kiek ne­įma­no­mų da­ly­kų ta­po įma­no­mais. Čia ti­krai ga­lio­ja tai­syk­lė, vie­nas lau­ke ne ka­rys“, – pa­sa­ko­ja „E­di­tos kas­tin­go“ ko­man­da, jau spė­ju­si pa­dirb­ti su vi­so­mis Lie­tu­vo­je vei­kian­čio­mis rek­la­mos kū­rė­jų agen­tū­ro­mis. Vil­nie­čių sąs­kai­to­je ke­li tūks­tan­čiai rek­la­mi­nių pro­jek­tų, ke­lios de­šim­tys fil­mų ir te­le­vi­zi­jos pro­jek­tų.

Kas­tin­go agen­tū­ros duo­mba­zė­je at­si­dū­rę as­me­nys ga­li ti­kė­tis sa­ve iš­vys­ti ne tik Lie­tu­vos rin­kai skir­tuo­se pro­jek­tuo­se. Tau­tie­čiams jau yra te­kę vai­din­ti Lat­vi­jo­je, Ru­si­jo­je, Če­ki­jo­je, Es­ti­jo­je, Len­ki­jo­je, Šve­di­jo­je, Ka­zachs­ta­ne, Vo­kie­ti­jo­je. „E­sam dir­bę prie la­bai di­de­lių tarp­tau­ti­nių pro­jek­tų, ku­rie bu­vo fil­muo­ja­mi Lie­tu­vo­je, taip pat te­le­vi­zi­nių pro­jek­tų, ku­rie Lie­tu­vo­je net ne­ro­dy­ti...“, – pa­sa­ko­ja E. Ka­ba­rai­tė, ku­rios įkur­tos įmo­nės apy­var­ta per me­tus sie­kia 300 tūks­tan­čių eu­rų.

Iš filmo "Emilija" filmavimo aikštelės / "Editos kastingas" nuotrauka

Be­si­fil­muo­ja­nys ar be­si­fo­tog­ra­fuo­jan­tys rek­la­mo­se as­me­nys taip pat už­dir­ba – net ir ne­di­de­lis pa­šmė­ža­vi­mas ma­si­nė­je sce­no­je pi­ni­gi­nę pa­pil­dy­ti ga­li maž­daug dvi­de­šim­čia eu­rų. Ži­no­ma, bū­na at­ve­jų, kai ak­to­riai su­tin­ka fil­muo­tis „iš idė­jos“. Daž­niau­siai to­kio­mis idė­jo­mis ak­to­rius už­kre­čia lie­tu­vių re­ži­sie­riai, ku­rian­tys is­to­ri­nius fil­mus.

„Ne­ga­liu iš­skir­ti vie­no pro­jek­to, nes kiek­vie­nas yra sa­vaip įdo­mus ir kiek­vie­na­me pro­jek­te yra nau­ji iš­šū­kiai. Pa­sku­ti­niai pro­jek­tai – fil­mas „E­mi­li­ja“, kai rin­ko­me žmo­nes ma­si­nėms sce­noms Kau­ne ir jie su­ti­ko fil­muo­tis ne­at­ly­gin­ti­nai. Tai bu­vo ne­įkai­no­ja­ma do­va­na vi­sai fi­la­vi­mo gru­pei, Lie­tu­vai ir vi­sų mū­sų lais­vei. Dar ne­pa­si­ro­dęs fil­mas „Tarp pil­kų de­be­sų“ pa­sa­ko­ja trem­ties is­to­ri­ją. Rei­kė­jo su­ras­ti daug gar­baus am­žiaus žmo­nių, tarp jų bu­vo ir to­kių, ku­rie pa­tys bu­vo iš­vež­ti į Si­bi­rą, to­dėl fil­ma­vi­mo aikš­te­lė­je dar kar­tą iš­gy­ve­no trem­ties siau­bą: žmo­nes grū­do į va­go­nus, iš­ren­gė nuo­gai ir „mau­dė“ šal­tu van­de­niu“, – pa­sa­ko­ja Val­do­nė.

Ten­ka dirb­ti ir psichologais

Valdonė Ovadneviene / Asmeninio archyvo nuotrauka

Su­ras­ti tin­ka­mą žmo­gų kad­rui – tai tik įdo­mios ke­lio­nės link ga­lu­ti­nio tiks­lo pra­džia. Pa­šne­ko­vės pa­sa­ko­ja, jog daž­nai joms pa­čioms ten­ka dirb­ti ir psi­cho­lo­gė­mis, ku­rios pa­de­da ap­lin­ki­niams su­si­dė­lio­ti vi­sus taš­kus „ant i“ ir vi­sai ne­svar­bu, ku­rio­je ba­ri­ka­dų pu­sė­je yra tas, ku­rį rei­kia įti­kin­ti. „Bū­da­vo taip, kad už­sa­ko­vas už­sis­py­ru­siai no­ri tam ti­kro žmo­gaus, o tu jau­ti ar­ba ži­nai, kad ne­su­vai­dins… Tai sė­di ir il­gai aiš­ki­ni, ko­dėl ši­tas spren­di­mas ne­pa­si­tei­sins. Kar­tais ten­ka už­sa­ko­vų ar re­ži­sie­rių pra­šy­ti į ak­to­rių pa­žiū­rė­ti ki­tu kam­pu (tuo ku­riuo jį ma­to­me mes). Žmo­nes la­bai kei­čia ap­ran­ga, ma­kia­žas, ap­lin­ka. Bū­na, kad tre­nin­guo­tą vy­ru­ką ap­ren­gi kos­tiu­mu ir nors ką tik nie­kas ne­no­rė­jo į jį net žiu­rė­ti, jis tuoj vai­dins pra­šmat­nų vers­li­nin­ką. Bū­na, kad da­ro­me ban­do­muo­sius fil­ma­vi­mus ar fo­tog­ra­fa­vi­mus „šva­rio­je“, ge­rai apš­vies­to­je stu­di­jo­je, o už­sa­ko­vus su­ža­vi sku­biai te­le­fo­nu nu­fil­muo­tas gat­vė­je su­stab­dy­tas pra­ei­vis“, – pa­sa­ko­ja Edi­ta.

No­ri­te ir Jūs tap­ti šio nuo­lat be­si­kei­čian­čio vers­lo da­li­mi? Pir­myn! O jei­gu tu­ri­te au­gin­ti­nių ar vai­kų, tai į kas­tin­go agen­tū­rą at­si­ves­ki­te ir juos – gal ir jiems šis su­si­ti­ki­mas bus lem­tin­gas. Mo­te­rys pa­sa­ko­ja, kad gy­vū­nai kar­tais bū­na net ge­res­niais ak­to­riais nei žmo­nės.

„Jiems daž­niau­siai už­ten­ka vie­no dub­lio ir jie ne­per­vai­di­na“, – šyp­te­li Edi­ta. Nuo­šir­du­mu pa­per­ka ir ma­žie­ji ak­to­riai, ku­rie to­kį dar­bą pri­ima kaip nuo­ty­kį. „Vai­kai yra nuo­sta­būs ir kiek­vie­nas iš jų uni­ka­lus. Su­nkiau­sia, tur­būt, bu­vo ras­ti vai­ką vie­nam fil­mui, ku­ria­me pa­aug­lys tu­rė­jo vai­din­ti žu­di­ką. Tai di­de­lė at­sa­ko­my­bė, ku­ria da­li­nie­si su tė­vais, nes tik jie ga­li nu­spręs­ti, ar jų vai­kas ga­li tai su­vai­din­ti ir su­vok­ti tai kaip vai­dy­bą. Ačiū vi­siems drą­siems tė­vams, ku­rie su­pran­ta, kad vai­ko vai­dy­ba fil­me yra ir tė­vų lais­vės bei at­sa­ko­my­bės už sa­vo vai­ką iš­raiš­ka“, – sa­ko E. Ka­ba­rai­tė kiek­vie­nam žen­gian­čiam vers­lo link pa­ta­rian­ti „da­ry­ti tai, kas tau pa­tin­ka ir ta­da nie­ka­da ne­rei­kės dirb­ti“.