Valdininkų ambicijos nužudys pramonę
Vals­ty­bės ke­lia­mus am­bi­cin­gus ap­lin­kos tar­šos ma­ži­ni­mo tiks­lus Lie­tu­vos vers­las ver­ti­na kaip ne­įgy­ven­di­na­mus. Ren­gia­mas Na­cio­na­li­nis oro tar­šos ma­ži­ni­mo pla­nas nu­ma­to per de­šimt­me­tį nuo 2020 iki 2030 me­tų dau­giau ne­gu per­pus su­ma­žin­ti pa­grin­di­nių į orą iš­me­ta­mų ter­ša­lų kie­kį že­mės ūkio ir trans­por­to sek­to­riuo­se, na­mų ūkiuo­se ir ener­gi­jos bei ši­lu­mos ga­my­bos įmo­nė­se.

Nacionalinis planas nustatys mokesčių ir kitas administracines priemones, kurios priverstų didžiausius teršėjus gerokai sumažinti penkių pagrindinių į orą išmetamų teršalų – sieros dioksido (SO2), azoto oksidų (NOx), amoniako (NH3), smulkiųjų kietųjų dalelių (KD2,5) ir ne metaninių lakiųjų organinių junginių (NMLOJ) – kiekį. Teisės akte atsispindės ir kai kurių kitų teršalų mažinimo uždaviniai šalies ūkio sektoriuose.

Ilgalaikis Europos Sąjungos (ES) oro politikos tikslas yra pasiekti tokį oro kokybės lygį, kad dėl jos nesusidarytų didelis neigiamas poveikis ir pavojus žmonių sveikatai bei aplinkai. Todėl nacionaliniu mastu siekiama apriboti išmetamą penkių pagrindinių oro teršalų kiekį. Parengti nacionalinius teisės aktus ir strateginius dokumentus, kurie reglamentuotų į atmosferą išmetamų teršalų kiekio mažinimą, ES valstybes nares įpareigoja 2016 metais priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva.

Bet kiek anksčiau 2016-asiais Lietuvos Seimo priimta Nacionalinė aplinkos apsaugos strategija iškėlė aukštesnius tikslus negu vėliau patvirtinta europinė direktyva. Aplinkosaugos tikslai išsiskyrė todėl, kad Lietuva juos formulavo remdamasi prieš kelerius metus nustatytomis Europos Komisijos (EK) rekomendacijomis, o vėliau direktyvoje tikslai buvo sušvelninti.

Aplinkos ministerijos užsakymu Nacionalinį oro taršos mažinimo planą rengia Europos konsultantų ir tyrėjų aljanso atstovė Lietuvoje bendrovė „Smart Continent LT“. Įmonės interneto svetainėje skelbiama, kad paslaugas pagal sutartis ji teikia Lietuvos Respublikos ministerijoms, savivaldybėms, stambioms valstybės kapitalo įmonėms bei privataus kapitalo įmonėms. „Smart Continent LT“ taip pat vykdo tyrimų projektus Europos Komisijai ir Europos Parlamentui.

Švari Lietuva be sunkiojo transporto?

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) surengtoje diskusijoje aplinkos viceministras Dalius Krinickas pripažino, kad Nacionalinė aplinkos apsaugos strategija kelia aukštesnius oro taršos mažinimo tikslus negu ES direktyva. Tačiau Seimo patvirtintų strateginių tikslų reikšmingai keisti beveik neįmanoma, „nebent įvyktų svarbių pokyčių“.

Pramonininkai teigė, kad net įdėjus labai dideles investicijas kai kurių tikslų pasiekti neįmanoma, nebent būtų mažinama gamyba. „Ar Lietuva siekia stabdyti pramonės plėtrą, kai kitos Europos Sąjungos valstybės ją spartina?“ – klausė LPK diskusijos dalyviai.

Lietuvoje pagamintam pramonės produkcijos vienetui išmetamų teršalų kiekis objektyviai mažėja dėl milijonus eurų kainuojančių investicijų į aplinkosaugą. Tačiau plečiant gamybą bei daugiau eksportuojant kai kurių teršalų atitinkamai išmetama daugiau. „Galime gaminti mažai, bet ar to Lietuvai reikia?“ – klausė pramonininkai.

Sunkiojo transporto sektoriaus atstovai perspėja, kad įteisinus numatomas baudžiamąsias priemones Lietuvoje neliks sunkvežimių – įmonės juos registruos palankesnių mokesčių aplinkos ES šalyse. Tada Lietuvoje neliks ne tik teršėjų, bet ir vežėjų. Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ generalinis sekretorius Tomas Garuolis atkreipė dėmesį, kad pagal sukuriamą bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį Lietuvos kelių transporto sektorius yra vidutiniškai tris kartus didesnis už Europos vidurkį. „Šiame ir susijusiuose ūkio sektoriuose sukurta apie 160 tūkst. darbo vietų. Vežame svetimus krovinius Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ir ES šalyse. Vakarų valstybės protekcionistiniais teisės aktais mažina mūsų invaziją į savo valstybes, kuria palankias sąlygas registruotis ten. Todėl, jeigu rasis naujų mokesčių ir didelių trukdžių dirbti Lietuvoje, mobilus transporto verslas lengvai išsikels į Vakarų valstybes“, – perspėjo jis.

T. Garuolis nurodė, kad jau dabar sunkiajam transportui Lietuvoje nesaldus gyvenimas: degalai 2016 metais brango 16 proc., padidinus akcizus, kainos pakilo dar 2,6 procento. Tuo metu degalų sąnaudos šiame sektoriuje sudaro apie 40 proc. visų išlaidų. Per 2017 metus apie 40 proc. išaugo draudimo kainos. „Jeigu prie visų šių aplinkybių dar prisidės papildomi taršos mokesčiai, sunkiojo transporto veiklos sąlygos šioje valstybėje taps itin nepatrauklios. Ypač, jeigu analogiški mokesčiai bus mažesni, tarkime, Bulgarijoje ar Rumunijoje“, – sakė „Linavos“ generalinis sekretorius.

Įteisinus numatomas baudžiamąsias priemones, Lietuvoje neliks ne tik teršėjų, bet ir vežėjų bei sunkvežimių – įmonės juos registruos palankesnių mokesčių aplinkos ES šalyse./LŽ nuotrauka

Pramonei – nepakeliami uždaviniai

AB „ORLEN Lietuva“ kokybės, aplinkosaugos ir saugos darbe direktorius Arkadiuszas Pawlakas teigė nesuprantantis, kodėl nacionalinės strategijos tikslai turėtų būti griežtesni už Europos direktyvos reikalavimus valstybėms narėms. Jo nuomone, vienintelis logiškas paaiškinimas, kad strategija priimta anksčiau už direktyvą. Tačiau nacionalinius tikslus, jo nuomone, reikėtų suderinti su europiniais ir sumažinti naštą Lietuvos pramonei. „Investavome begalę pinigų emisijai mažinti, turime planą, kaip tai daryti ateityje. Bet Lietuvos iškelti ambicingi tikslai – nerealūs. Juk bet kurios investicijos į pramonę didina emisiją“, – tikino jis.

A. Pawlakas taip pat atkreipė dėmesį į „techninių galimybių“ ribas. „Ketverius metus ieškojome būdų, kaip maksimaliai sumažinti taršą panaudojant pažangiausias šio meto technologijas. Bet dabar iš mūsų tikimasi, kad per du mėnesius pateiksime detalų naują planą, pagrindžiantį dar didesnių ir ambicingesnių tikslų iki 2030 metų įgyvendinimą. Tai neįmanoma. Tai iš fantazijos srities“, – kalbėjo direktorius.

Kaip sakė A. Pawlakas, ES direktyva nurodo, jog narės nurodytiems tikslams pasiekti turėtų panaudoti ES struktūrinių fondų lėšas. „Bet, kaip žinome iš 2007–2013 metų finansinės perspektyvos patirties, tokioms didelėms bendrovėms kaip mūsų iš viso neskiriama ES paramos lėšų. Taigi neegzistuoja joks mechanizmas, skatinantis dideles kompanijas investuoti. Tai pačių kompanijų reikalas“, – teigė jis.

Tačiau svarbiausia kliūtis Lietuvos ambicingiems aplinkosaugos tikslams įgyvendinti, pasak A. Pawlako, yra technologinės ribos – šiuo metu tiesiog nėra sukurta tokių įrenginių. „Griežtesnis reguliavimas nužudys pramonę Lietuvoje“, – apibendrino didžiausios Baltijos šalyse naftos perdirbimo gamyklos atstovas.

Kitų Lietuvos chemijos pramonės įmonių atstovai taip pat tvirtino, kad net pasitelkus geriausias šiuo metu esančias technologijas kai kurių aukštų rodiklių, nurodytų nacionalinėje strategijoje, pasiekti neįmanoma. Tai esą galima padaryti tik mažinant gamybą. Pavyzdžiui, pramonės išmetami azoto oksidų ir amoniako teršalai sudaro vos 2–3 proc. visų šių Lietuvoje susidarančių teršalų kiekio. Daugiausia jais aplinką teršia transportas ir žemės ūkis. Jeigu pramonė vis dėlto būtų įpareigota per dešimtmetį šių teršalų kiekį sumažinti daugiau negu perpus, bendro šalies taršos vaizdo tai beveik nepagerintų, tačiau kai kurios įmonės susidurtų su nepakeliamais sunkumais.

Reikšmingą išmetamų oro teršalų dalį sudaro įvairių tirpiklių naudojimas namų ūkiuose, sausas valymas, chemijos produktai ir gyvulininkystė.

Už taršą – baudos ir papildomi mokesčiai

Plano rengėjų teigimu, didžiausi oro teršėjai Lietuvoje yra kelių transportas (ypač komercinis), individualūs ūkiai ir žemės ūkis. Tad šie sektoriai taršą turėtų sumažinti labiausiai.

Nacionalinio oro taršos mažinimo plano projekte nurodoma, kad tarp kitų priemonių išmetamam azoto oksidų kiekiui mažinti būtų taikomos tikslinės priemonės sunkiajam transportui (sunkvežimiams ir autobusams), lengviesiems automobiliams ir žemės ūkio subjektams, vartojantiems neorganines azoto trąšas, pramonei (naftos perdirbimas, kietojo kuro gamyba ir kita energijos pramonė) ir viešajai energijos gamybai. Sieros dioksido išmetimo mažinimo priemonės labiausiai paliestų namų ūkius, naudojančius stacionarius deginimo įrenginius, bei viešosios elektros energijos ir šilumos gamintojus.

Siekiant sumažinti oro taršą iki 2030 metų, siūloma apmokestinti sunkiasvorį transportą bei lengvuosius automobilius, atsižvelgiant į jų skleidžiamą taršą. Taip pat numatoma skatinti įsigyti elektra varomus automobilius, apmokestinti taršius lengvuosius automobilius ir mokėti subsidijas už senų automobilių pridavimą į metalo laužą. Numatoma, kad įsigyjant naujus elektromobilius nebūtų taikomas PVM. O visi kiti lengvieji automobiliai būtų apmokestinti taikant skirtingus mokesčio tarifus: dyzeliniams automobiliams – didžiausią, benzininiams – mažesnį, hibridiniams automobiliams – mažiausią.

Taip pat nuo 2020 metų būtų teikiama vienkartinė subsidija už senų automobilių pridavimą į metalo laužą, taikoma lengviesiems dyzeliniams automobiliams, pagamintiems iki 2001-ųjų, ir benzininiams automobiliams, pagamintiems iki 2000 metų. Šios vienkartinės negrąžinamos subsidijos būtų mokamos iš ES finansavimo šaltinių.

Miestuose nuo 2020 metų planuojama kurti sumažinto teršalų išmetimo žaliąsias zonas, į kurias galėtų patekti tik ne toks taršus transportas. Automobiliai, norintys įvažiuoti į tokias zonas, turėtų įsigyti specialų lipduką, pažymintį, kad sumokėtas nustatyto dydžio mokestis. Papildomą taršių automobilių apmokestinimą ketinama integruoti į automobilių stovėjimo apmokėjimo programėles. Už įvažiavimą į žaliąją zoną nesumokėjus nustatyto taršos mokesčio būtų taikomos baudos.

Šalia didžiausių taršos šaltinių (intensyvaus eismo vietų ir kitų) numatoma išdėstyti augalų juostas, kurios absorbuotų teršalus ir sudarytų barjerą jiems sklisti.

Mažins žemės ūkio taršą

Nacionalinio oro taršos mažinimo plano projekte nurodoma, kad didžiausią įtaką į aplinką išmetamo amoniako kiekiui daro žemės ūkio sektorius, ypač gyvulininkystė. Išmetamiems teršalams mažinti žemės ūkyje būtų diegiama emisijų prekybos sistema. Neorganines azoto trąšas naudojantiems subjektams kiekvienais metais būtų išduodamas tam tikras leidimų skaičius (vienas leidimas tam tikram išmesto NOx kiekiui). Leidimai galėtų būti kaupiami ar parduodami, veiktų pirminė ir antrinė jų rinkos. Pirminėje rinkoje leidimus parduotų Aplinkos ministerija, antrinėje – kiti žemės ūkio subjektai.

Laiku neatsiskaitant už išmetą NOx kiekį, žemės ūkio subjektams būtų skiriama bauda. Taip žemės ūkis būtų skatinamas mažiau naudoti neorganines azoto trąšas bei keisti neorganines trąšas į ne tokias taršias.

Analogiška emisijų prekybos sistema už išmetamus teršalus būtų taikoma viešosios energijos ir šilumos gamybos įmonėms. Joms kasmet nemokamai būtų išduodamas tam tikras leidimų skaičius (tam tikram išmesto SO2 kiekiui), kuris galėtų būti panaudotas tais pačiais metais. Leidimai galėtų būti kaupiami, paskirstomi tarp įrenginių ar parduodami. Taip pat veiktų pirminė (Aplinkos ministerijos) ar antrinė (kitų įmonių) šių leidimų prekybos rinka. Laiku neatsiskaitant už išmestą SO2 kiekį, įmonėms būtų skiriama piniginė bauda.

Pramonininkai teigė, kad net įdėjus labai dideles investicijas kai kurių tikslų pasiekti neįmanoma, nebent būtų mažinama gamyba.

Namų ūkiams – subsidijos

Vieni didžiausių sieros dioksidų ir smulkiųjų kietųjų dalelių išmetimo šaltinių – namų ūkiai – būtų skatinami energiją gaminti iš atsinaujinančių energijos išteklių. Siekiant sumažintį į aplinką išmetamo sieros dioksido kiekį, numatoma skatinti namų ūkius naudoti energiją iš atsinaujinančių energijos išteklių (AEI): saulės, vėjo, geotermijos ir biokuro. Namų ūkiams pereiti nuo iškastinio kuro prie AEI naudojančių šildymo sistemų vietovėse, kuriose nėra išplėtota centrinė šildymo sistema, būtų sukurtas finansavimo mechanizmas – teikiamos negrąžinamos subsidijos iš ES finansavimo šaltinių. Skaičiuojama, kad ne metaninių lakiųjų organinių junginių (NMLOJ), išmetamų iš namų ūkių stacionarių deginimo įrenginių, per dešimtmetį sumažėtų 5628 tonomis, o kietųjų dalelių – 6888 tonomis.

Plano rengėjų duomenimis, pramonė ir transportas į atmosferą išmeta nedidelę dalį kietųjų dalelių. Tuo metu didžiausią išmetamų NMLOJ dalį sudaro įvairių tirpiklių vartojimas namų ūkiuose, sausas valymas, chemijos produktai ir gyvulininkystė. Tačiau šių sektorių numatomos tikslinės priemonės reikšmingai paveikti neturėtų.

Tarp netiesioginių teršalų išmetimo mažinimo priemonių numatoma sudaryti didžiausių teršėjų, kurie atitinka tik minimalius taršos reikalavimus, sąrašą, skatinant jų socialinę atsakomybę. Jiems reikėtų imtis papildomų veiksmų, kurie leistų pasiekti rekomenduotinus taršos normatyvus.

Lietuvai nustatyti išmetamų teršalų kiekio mažinimo tikslai, tūkst. tonų*

Teršalas/Metai/Pokytis20302005Sumažėjimas, proc.
Smulkiosios kietosios dalelės (KD2,5)12,920,2–36 proc.
Amoniakas (NH3)29,232,4–10 proc.
Ne metaniniai lakieji organiniai junginiai (NMLOJ)39,775,0–47 proc.
Azoto oksidai (NOx)29,560,3–51 proc.
Sieros dioksidas (SO2)12,430,9–60 proc.

*2030 metais, palyginus su 2005 metais

Šaltinis: Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/2284 dėl tam tikrų valstybėse narėse į atmosferą išmetamų teršalų kiekio mažinimo

Skirtumai tarp Lietuvos ir ES Lietuvai keliamų oro taršos mažinimo iki 2030 metų tikslų*

TeršalasNacionalinis planasES direktyva
SO272 proc.60 proc.
NOx55 proc.51 proc.
NH310 proc.10 proc.
NMLOJ57 proc.47 proc.
KD2,554 proc.36 proc.

Šaltinis: Nacionalinio oro taršos mažinimo plano projektas, ES direktyva

Planuojamos oro taršos mažinimo Lietuvoje priemonės 2020–2030 metais

Siekiant sumažinti azoto oksidų (NOx) išmetimą, numatoma, atsižvelgiant į EURO standartą, apmokestinti sunkiasvores transporto priemones. Labiausiai būtų apmokestintos EURO1 standarto sunkiasvorės transporto priemonės, o EURO6 standarto – išvis netaikomas mokestis. Teršalų išmetimas per dešimtmetį sumažėtų 4668 tonomis – nuo 8141 tonos 2020 metais iki 3472 tonų 2030-aisiais.

NOx išmetimui mažinti žemės ūkyje ketinama taikyti NOx prekybos sistemą žemės ūkio veikla užsiimantiems subjektams. Per dešimtmetį NOx išmetimas iš neorganinių azoto trąšų Lietuvos žemės ūkyje sumažėtų 4232 tonomis – nuo 9061,2 tonos 2020 metais iki 4828,8 tonos 2030 metais, o NH3 – 3790 tonų: nuo 7745,8 tonos 2020 metais iki 3955,3 tonos 2030-aisiais.

Siekiant mažinti NOx išmetimą iš lengvųjų automobilių numatoma skatinti gyventojus pirkti elektromobilius, apmokestinti taršius lengvuosius automobilius ir mokėti subsidijas už senas mašinas, atiduodamas į metalo laužą. Tada NOx išmetimas iš lengvųjų automobilių per dešimtmetį sumažėtų 2388 tonomis: nuo 7028 tonų 2020 metais iki 4640 tonų 2030 metais.

Sieros dioksido (SO2) išmetimui mažinti planuojama skatinti namų ūkius naudoti energiją iš atsinaujinančių išteklių (AEI). SO2 išmetimas iš namų ūkių stacionarių deginimo įrenginių per dešimtmetį turėtų sumažėti 1175 tonomis – nuo 1804,1 tonos 2020 metais iki 629,1 tonos 2030 metais, o ne metaninių lakiųjų organinių junginių (NMLOJ) – 5628 tonomis: nuo 8640,6 tonos 2020-aisiais iki 3012,8 tonos 2030 metais; kietųjų dalelių sumažėtų 6888 tonomis – nuo 10 574,8 tonos 2020 metais iki 3687,2 tonos 2030 metais.

Skatinant mažinti sieros dioksido išmetimą iš viešosios energijos gamybos įmonių numatoma diegti SO2 emisijų prekybos sistemą. Ji būtų taikoma visoms elektros ir šilumos gamybos įmonėms, nepriklausomai nuo jų galios. Skaičiuojama, kad įgyvendinus planą SO2 išmetimas iš viešosios energijos gamybos įrenginių per dešimtmetį sumažėtų 1692 tonomis: nuo 3107 tonų 2020 metais iki 1416 tonų 2030 metais.

Šaltinis: Nacionalinio oro taršos mažinimo plano projektas („Smart Continent LT“)