Ūkininkai rečiau kiša rankas į žemę
Mo­der­nioms tech­no­lo­gi­joms spar­čiai skver­bian­tis į že­mės ūkio kas­die­ny­bę, Lie­tu­vos ūki­nin­kai dau­ge­lį dar­bų jau pa­ti­ki sa­vaei­gėms ma­ši­noms, ku­rios dir­ba be žmo­gaus dar­bo jė­gos. Ne­abe­jo­ja­ma, kad že­mės ūkio mo­der­ni­za­vi­mas, pro­duk­ci­jos su­pir­ki­mo kai­noms ma­žė­jant, o są­nau­doms ky­lant, yra ne­iš­ven­gia­mas.

Pastaraisiais metais technologijos žemės ūkyje smarkiai pakeitė šią industriją. Kaip rašo „Forbes“, industrijos investicijos į technologijas jau prieš trejus metus pasiekė 4,6 mlrd. JAV dolerių. Žmonių populiacijai toliau augant, technologijų poreikis turi potencialo didėti. Skaičiuojama, kad industrijos produkcija iki 2030 metų išaugs 60 procentų. Poreikio didėjimas reiškia, kad tiek ūkininkai, tiek maisto gamintojai turi įsisavinti skaitmenines žemės ūkio technologijas.

Jutikliai, išdėstyti žemės ūkio laukuose, kartu su vaizdo atpažinimo technologija leidžia ūkininkams stebėti pasėlius iš bet kurio pasaulio taško.

Technologijos nesvetimos Lietuvos ūkininkams

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto direktorius Gintaras Brazauskas „Lietuvos žinioms“ sakė, kad vadinamoji tikslioji žemdirbystė labai plečiasi. Savaeigės mašinos, pavyzdžiui, traktoriai ar kitos žemės ūkio mašinos, yra vis dažnesnis reiškinys ūkininkų laukuose, taip pat naudojami dronai – daugiausia pasėlių apžiūrai. Jo teigimu, jau svarstomas panaudojimas įvairių jutiklių, pavyzdžiui, galinčių realiu laiku nustatyti augalo būseną, įvertinti, ar jam netrūksta maisto medžiagų, ar jis neserga, ar nejaučia kitokių nepalankių veiksnių, tačiau tai esą kol kas ateities dalykai. Apie šių technologijų taikymą dažniausiai girdima iš pažangesnių, stambesnių ūkių. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje ūkių modernizavimas taps bemaž neišvengiamas.

„Pas mus ateina ir verslo partneriai, dirbame kartu ir matome didelį potencialą, bet kol kas šios technologijos, manyčiau, dar tik kuriamos“, – sakė jis.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro vyriausiasis mokslo darbuotojas, direktoriaus patarėjas Zenonas Dabkevičius „Lietuvos žinioms“ anksčiau teigė, kad tikslaus ūkininkavimo sistemas taiko apie 10 proc. ūkių. Tačiau per penkmetį, jo manymu, tokie ūkiai turėtų sudaryti 30 proc., nes valstybė jau atkreipė dėmesį į tiksliojo ūkininkavimo svarbą, be to, į sektorių ateina naujų smalsių, pažangių ir technologijų naujovėmis besidominčių ūkininkų.

Svarbiausia – saikas

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Jonas Talmantas „Lietuvos žinioms“ kalbėjo, kad šalies ūkininkai, palyginti su senųjų ES šalių ūkininkais, yra inovatyviausi – daugelis naudoja pačią naujausią techniką ir naujausias technologijas, vysto neariminę ir netgi „nulinę“, aplinką tausojančią žemdirbystę, kai žemė dirbama tik toje vietoje, kur beriama sėkla.

Įsiveržti į priekį pagal pažangą šalies ūkininkams esą smarkiai padėjo ES struktūrinių fondai. Į atsinaujinimą investuoja ir patys ūkininkai. „Kai kuriose programose investuojame ir 70 proc. savo lėšų. Vis dėlto ES lėšos yra gera parama – anksčiau ES programos padengdavo iki 50 proc. projekto. Be ES paramos įsigyti išmaniosios technikos, technologijų tikrai nėra paprasta, nes jos gana brangios. Manau, kad ES lėšos smarkiai prisidėjo prie mūsų žemės ūkio klestėjimo“, – sakė J. Talmantas.

Jis taip pat nesutiko, kad inovatyvūs daugiausia yra stambūs ūkiai – šalyje esama ir pažangių vidutinių bei stambių ūkių. „Daug jaunų ūkininkų, kurie turi energijos, pasižymi europiniu matymu, važinėja po Europą, taiko naujausias technologijas. Inovatyvūs ūkininkai mato būdų, kaip sutaupyti lėšų, mažinti savikainą. Vis dėlto šiuo metu ūkininkauti nėra lengva – penkerius metus iš eilės žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos visoje Europoje ir pasaulyje ritasi žemyn, o sąnaudos kyla. Taigi sąnaudų mažinimas yra neišvengiamas – jei to nedarytų, daugelis neišgyventų“, – aiškino J. Talmantas.

Pašnekovo pastebėjimu, Lietuvos ūkininkai plačiai naudoja technologiškai pažangius javų kombainus, kurie patys išvažiuoja į laukus, cukrinių runkelių kombainus, savaeigius traktorius. „Beveik niekas nebeperka traktorių, kurie neturi įdiegtų naujų programų, kuriuos reikia vairuoti, nes tuomet reikia daug investuoti į dirbantį žmogų, o tokių specialistų niekas nerengia“, – pažymėjo jis.

"Jei visiškai nebeprisiliesime prie žemės, mes jos nebematysime ir, manau, patys degraduosime,“ - sakė Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas.lus.lt nuotrauka

Šalies ūkininkai naudoja ir išmaniuosius jutiklius, pavyzdžiui, azoto kiekiui matuoti, tačiau pastebėta, kad duomenys nėra tikslūs, todėl, anot jo, šios technologijos nereikėtų taikyti aklai – viską reikia pamatuoti.

J. Talmanto manymu, ateityje atsiras dar inovatyvesnių sprendimų žemės ūkiui. Vis dėlto, anot jo, taikant naujoves būtinas ir saikas. „Po 5 ar 10 metų gal sėdėsime biure ir traktorius vairuosime naudodami programas. Kita vertus, manyčiau, kad tai nebūtų gerai – ir dabar darbo vietų kaime sukuriama mažai, tad jei viską robotizuosime, automatizuosime, darbo rankų nebereikės, o tuos pinigus, kuriuos neva sutaupysime, teks atiduoti kaip socialinę pašalpą bedarbiams, ir išeis tas pats, – sakė pašnekovas. – Galiausiai jei visiškai nebeprisiliesime prie žemės, mes jos nebematysime ir, manau, patys degraduosime.“

FAKTAI

Nuo daiktų interneto iki vaisių rinkimo robotų

Žemės ūkis po truputį prisijaukina daiktų interneto (angl. IoT) technologijas, o jų galimybės maisto gamyboje išties didelės. Remiantis „Cisco“ analize, vien daiktų interneto panaudojimas sukuria 14,4 trln. JAV dolerių pridėtinę vertę.

Daiktų internetas, naudojant jutiklius, supaprastina derliaus surinkimą, tikrinimą ir bendrą paskirstymą. Jutikliai, išdėstyti žemės ūkio laukuose, kartu su vaizdo atpažinimo technologija leidžia ūkininkams stebėti pasėlius iš bet kurio pasaulio taško. Jie siunčia ūkininkams informaciją, pagal kurią galima greitai reaguoti į pasėlių būklę.

Panašiai šią technologiją galima įdiegti į žemės ūkio įrangą, tokiu būdu fiksuojant mašinų „sveikatą“ ir pan. Įranga, pavyzdžiui, traktoriai, veikiantys su navigacijos sistema ir daugeliu kitų jutiklių, naudodami GPS ryšį gali kompensuoti nelygų paviršių, dokumentuoti derlių ir sudaryti jo žemėlapį. Jutikliai taip pat fiksuoja, kuriose vietose reikia padirbėti traktoriumi. Visi kartu jie mažina mašinų prastovas.

„Be ES paramos įsigyti išmanios technikos, technologijų tikrai nėra paprasta, nes jos gana brangios. Manau, kad ES lėšos smarkiai prisidėjo prie mūsų žemės ūkio klestėjimo“, – sakė Jonas Talmantas.

Kita populiarėjanti technologija – dronai – leidžia ūkininkams aprėpti šimtus akrų „paukščio žvilgsniu“. Dronai, fiksuojantys pasėlius, plačiai naudojami JAV, ūkininkams leidžia kovoti su sausra ir kitais žalingais aplinkos veiksniais. Dronai, kurie sukuria 3D vizualizacijas, gali būti naudojami prognozuojant dirvožemio kokybę ir planuojant sėjos modelius. Jie taip pat naudojami ant pasėlių purškiant chemikalus. Kaip parodė naujausios studijos, dronai gali penkiskart pagreitinti purškimo procesą, jei lygintume su kitų mašinų pajėgumais, ir sumažinti chemikalų panaudojimą net 90 procentų.

Robotikos startuoliai jau eksperimentuoja su lazeriais ir vaizdo kameros technologija identifikuojant ir naikinant piktžoles be žmogaus įsikišimo. Šie robotai gali sukiotis pasėliuose ir juos ravėti be žmogaus.

Kuriami ir augalų sodinimo robotai, kurie sodina efektyviau nei naudojant tradicinius metodus.

Vaisių bei riešutų rinkimas taip pat tampa automatizuotas.

Vienas iš inovatyviausių skaitmeninių technologijų pranašumų yra galimybė naudotis besimokančiomis mašinomis ir pažangiomis analizės priemonėmis, kurios leidžia įvertinti vartojimo tendencijas. Jas pasitelkti galima dar prieš augalų sodinimą. Besimokančios mašinos gali numatyti, kurie bruožai ir genai bus tinkamiausi augalininkystės produktams, o atsižvelgiant į ūkio vietas ir klimato sąlygas, pasiūlyti tinkamiausią veislę. Besimokančių mašinų algoritmai taip pat gali būti naudojami fiksuoti, kokie produktai buvo perkamiausi, o kurie nesulaukė paklausos.

Surinkus derlių, RFID jutikliai gali būti naudojami norint fiksuoti maisto kelią nuo laukų iki parduotuvių. Tai sukuria tiesioginę pridėtinę vertę vartotojams ir duoda netiesioginės naudos ūkininkas. Galutinis vartotojas gali sekti detalią maisto, kurį vartoja, grandinę – nuo ūkio, kuriame maistas buvo užaugintas, iki vietos, kur jį nusipirko. Ši technologija gali padidinti pasitikėjimą gamintojais ir jų atsakomybe aprūpinti šviežia produkcija. Pavyzdžiui, jei tam tikruose regionuose užfiksuota kokia nors vartotojams pavojinga bakterija, vartotojai gali nesunkiai atsekti produkcijos kilmę, taigi atsakingoms institucijoms nebereikėtų įspėti visos šalies vartotojų apie galimą pavojų jų sveikatai.