Trąšų įstatymas išskaidrins rinką
Lie­tu­va ir Mal­ta yra vie­nin­te­lės Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) vals­ty­bės, ku­rio­se įsta­ty­mais ne­reg­la­men­tuo­ja­ma ne tik į rin­ką pa­ten­kan­čių trę­šia­mų­jų pro­duk­tų ko­ky­bė, bet ir nė­ra akre­di­tuo­tų la­bo­ra­to­ri­jų, ga­lin­čių nu­sta­ty­ti trą­šų su­dė­tį, ne­at­lie­ka­mas iš tre­čių­jų ša­lių įve­ža­mų trą­šų mo­ni­to­rin­gas, to­dėl pa­ti­ki­mos in­for­ma­ci­jos apie trą­šų rin­ką ša­ly­je ne­tu­ri nei rin­kos da­ly­viai, nei Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­ja. Ma­no­ma, kad į Lie­tu­vą iš tre­čių­jų ša­lių ga­li bū­ti įve­ža­ma ne­ko­ky­biš­kų ar ken­kian­čių ap­lin­kai ir žmo­gui trą­šų.

Seimas rudens sesijoje planuoja priimti Ūkio ministerijos parengtą Lietuvos Respublikos tiekiamų rinkai tręšiamųjų produktų įstatymą, kuris, kaip tikimasi, turėtų išskaidrinti rinką.

„Lietuvos žinių“ televizija surengė ir transliavo diskusiją „Trąšų įstatymas – būtinybė ar dar vienas rinkos varžymo instrumentas“. Joje kalbėta apie trąšų rinkoje susiklosčiusią padėtį ir svarstymo Seime jau laukiantį Vyriausybės patvirtintą įstatymo projektą. Diskusijoje dalyvavo įstatymo rengimo grupės pirmininkas, Ūkio ministerijos Pramonės ir prekybos departamento vadovas Vaidas Gricius, Žemės ūkio ministerijos Augalininkystės ir agrarinės aplinkos skyriaus vedėjas Jonas Lisauskas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas Gintaras Balčiūnas, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos direktorius Edvardas Makelis ir AB „Achema“ generalinis direktorius Ramūnas Miliauskas.

Pateikiame diskusijos santrauką.

Atsižvelgta į ES teisę

V. Gricius: Lietuvoje taikomi tik bendrieji tręšiamųjų produktų saugos reikalavimai. Mums reikia turėti tokius reikalavimus, kad į rinką negalėtų patekti nesaugūs produktai. Lietuvos produktų saugos įstatymas to neužtikrina, todėl Ūkio ministerija subūrė įvairių specialistų ir verslo atstovų darbo grupę naujam įstatymui parengti. Tai bus teisės aktas, kuris darys įtaką trąšų patekimui į mūsų šalį iš trečiųjų šalių, jų cirkuliavimui vidaus rinkoje bei eksportui. Projektas jau pateiktas Europos Komisijai notifikuoti. Europos Sąjungos teisės aktai reglamentuoja trąšų kokybę ir jų ženklinimą. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas leidžia valstybei ES narei turėti nacionalinį reglamentą.

G. Balčiūnas: – Ūkio ministerija įstatymo projektą parengė pagal naują Europos Tręšiamųjų produktų reglamento projektą, kuris yra derinamas su ES šalimis narėmis. Taigi Lietuva atsižvelgia ir į senąjį reglamentą, ir į naujojo projektą. Atsižvelgta ir į įstatymus, galiojančius Lenkijoje ir Vokietijoje.

Nustatyti, žinoti, kontroliuoti

J. Lisauskas: – Kai nėra trąšų rinkos reglamentavimo, Žemės ūkio ministerija neturi statistikos, kiek į Lietuvą patenka nekokybiškų trąšų. Ministerija visada pasisakė už trąšų kokybės reglamentą, nes tikrai gali į rinką patekti trąšų, kenkiančių ir aplinkai, ir gruntui, ir augalams, ir galų gale žmogui per maisto produktus. Kai neturime informacijos apie naudojamų trąšų kokybę, negalime pagrįstai atremti kaltinimų, jog žemės ūkis yra pagrindinis aplinkos taršos šaltinis.

G. Balčiūnas: – 2003 metų Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas nustato bendruosius reikalavimus trąšų rinkai, tačiau suteikia ir nemažai teisių ES šalims narėms. Viena jų – stebėjimas, kokios trąšos ir kokiais būdais patenka į rinką, o norint tai žinoti, reikia turėti akredituotų laboratorijų. Šiuo metu Lietuvoje akredituotos laboratorijos neturime. Tokia laboratorija turi būti suderinta su ES institucijomis, nes be to bus sunku užtikrinti tinkamą trąšų monitoringą.

V. Gricius: – Ūkio ministerija Europos Komisijai pranešė apie Klaipėdoje įsteigtą laboratoriją, kurioje gali būti nustatoma tręšiamųjų produktų sudėtis ir kokybė. Įsigaliojus parengtam įstatymui, planuoja akredituotis ir viena Kauno laboratorija. Apie valstybinės laboratorijos įsteigimą kol kas nekalbame, nes šias paslaugas gali teikti privatus verslas. Praėjusią savaitę vykusiame susitikime ekspertai teigė, kad vienintelė Islandija (ji nėra ES narė) teigė turinti valstybinę laboratoriją, tačiau mėginius veža į Vokietiją, kur bandymus atlieka pigiau ir greičiau. Manau, Lietuvoje yra privačių laboratorijų, gebančių kokybiškai ir greitai atlikti bandymus, ir tai tikrai nesukels papildomų barjerų, kurie trukdytų kokybiškoms trąšoms patekti į rinką.

E. Matelis: – Lietuvoje yra 29 laboratorijos, kuriose gali būti nustatoma trąšų kokybė. Yra ir kita problema: ES šalių narių balsai dėl naujojo trąšų reglamento projekto nėra vieningi. Antai prašoma persvarstyti azotinių trąšų gamybos protekcines priemones, kadangi keturios Europos gamyklos yra pasauliniai lyderiai.

Garantuotų pasitikėjimą

R. Miliauskas: – Tikiuosi, kad įstatymas bus priimtas su visais poįstatyminiais aktais, kurie griežtai reglamentuos ir trąšų gamintojų, ir importuotojų, ir platintojų pareigas. Tik tada, kai kiekvieno pareigos bus griežtai reglamentuojamos, galėsime vykdyti ir monitoringą, ir garantuoti prekių kilmės atsekamumą. Neturėdami tokio įstatymo, esame šalia trečiųjų šalių. Tai reiškia, kad esame tie vartai, pro kuriuos iš trečiųjų šalių į ES rinką įvežamos trąšos, kurių kokybė, tinkamumas naudoti žemės ūkyje nėra tikrinama. Tokią padėtį normalioje rinkoje paaiškinti sunku.

„Achema“ dirba ne tik Lietuvos, Baltijos valstybių rinkoje, kur mūsų produktai užima apie 20 proc., bet didžiąja dalimi aktyviai dirbame ir kitose ES šalyse. Tačiau net ir būdami ES gamintojai, įveždami trąšas, esame nuolat atidžiai tikrinami, turime atitikti sertifikatus, nors gaminame pagal visas ES reglamentuotas taisykles ir tvarkas. O iš trečiųjų šalių atkeliauja visos trąšos, kurių niekas nereglamentuoja. Tai vis aktualiau, kadangi atsiranda vis daugiau kompleksinių trąšų, jų sudėtyje yra daugybė medžiagų, kurios kiekviena atskirai galbūt nėra kenksmingos, bet reaguodamos su kitomis gali kenkti. Yra daug faktų, kai į trąšas patenka ir sunkiųjų metalų, kitų kenksmingų medžiagų.

G. Balčiūnas: – Patikslinsiu, kad „Achema“ gamina tik azotines trąšas. Jų pagrindinė žaliava yra dujos. Šios trąšos yra ganėtinai grynos, jų sudėtis yra lengvai kontroliuojama. Kalio ir fosforo trąšos atkeliauja daugiausia iš Rytų ir gaminamos iš iškastinės žaliavos, todėl jose gali būti visokių priemaišų.

Ne viskas apgalvota

J. Lisauskas: – Panašus įstatymas trąšų rinkai reglamentuoti Lietuvoje buvo priimtas 2012 metais, bet Europos Komisijos nenotifikuotas, todėl buvo neįmanoma suderinti ir poįstatyminių teisės aktų. Jei dabar parengtas įstatymas bus priimtas, už trąšų naudojimą bus atsakinga ministerija. Jai pavaldi Valstybinė augalininkystės tarnyba, mūsų nuomone, turėtų kontroliuoti trąšų rinką.

E. Makelis: – Kitos valstybės į panašius įstatymus pažvelgė plačiau. Antai Europos Komisija ir Europos Parlamentas reglamento projektą svarstė žiedinės ekonomikos, Baltijos jūros taršos kontekste. Į įstatymus įtraukiama ir maisto medžiagų apskaita. Pavyzdžiui, Suomijoje šiuos klausimus sprendžia Maisto produktų saugos tarnyba, Danijoje – Augalų direktoratas. Numatoma, jog apie 2036 metus jau nebus pakankamai naudojama fosforo, ir siekiama, kad žemės ūkis cikliškai naudotų maisto medžiagas. Taigi, manau, dabartinis įstatymo projektas nėra toks, kad būtų akivaizdu, kaip galėtume spręsti šį klausimą. Kita vertus, kitų valstybių įstatymuose yra numatytas trąšų registras, jame yra visos įvežamos medžiagos, į kurias žiūrima kaip ne į tręšiamąsias medžiagas, o kaip į dirvos gerintojus. Taigi šis įstatymo projektas turi trūkumų, kuriuos galima pašalinti svarstant.

G. Balčiūnas: – ES reglamentas nustato pareigas valstybėms narėms kontroliuoti savo teritorijas ir rinkas. Mums tenka ypatinga atsakomybė, nes per mūsų teritoriją keliauja trąšos į kitas ES šalis nares. Mums apie tai kalbama atvirai: įvairios trąšos iš trečiųjų šalių patenka į Lietuvą ir toliau patenka į bendrą ES ekonominę erdvę, kurioje pasklinda. Taigi problema yra tai, kad Lietuva neturi teisinio reguliavimo ir monitoringo. Antai Europos Parlamento patvirtintas 2003 metų trąšų reglamentas nurodo, kad trąšų patekimo į rinką dokumentai turi būti saugomi ne mažiau kaip trejus metus, o Lenkija yra nusistačiusi tam aštuonerius metus, kad būtų galima atsekti, kokios trąšos kada iš kur pateko. Lietuvoje yra dokumentai, tačiau faktinio jų patikrinimo, monitoringo niekas neatlikinėjo, nes nebuvo muitinės laboratorijos. Laboratorija atsirado, tačiau kyla klausimas dėl jos patikimumo, nes ji neakredituota.

V. Gricius: – Muitinės duomenimis, 2016 metais viena įmonė į Lietuvą įvežė 70 tūkst. tonų kalio trąšų, o 2017 metais – jau 135 tūkst. tonų. Europos Parlamento 2003 metų trąšų reglamentas nurodo, jog valstybės narės turi stebėti, kad nebūtų pelnomasi iš nuokrypių. Kadangi trečiųjų šalių produktams yra taikomi antidempingo muitai. Turime duomenų, kad trečiosiose šalyse yra specialiai sukurtų trąšų rūšių, kad būtų galima apeiti trąšų reglamentą ir išvengti ES antidempingo muitų. Sunku pasakyti, kiek ketinamas priimti įstatymas galėtų išspręsti šią problemą. Ūkio ministerija turėjo mažai laiko parengti projektą. Kai kurių dalykų nenumatyta. Ministerija pažadėjo, kad tai bus galima sureguliuoti poįstatyminiais aktais. Galime turėti patį tobuliausią įstatymą, bet jei nebus jo įgyvendinimo kontrolės – tai bus tik dokumentų rinkinys. Svertus jau sukūrėme, ir reikės tik jais pasinaudoti.

Svarstyti įstatymo projektą Seimo Kaimo reikalų komitete numatyta spalio 10 dieną, o paskui, atlikus visas kitas būtinas procedūras, planuojama priimti lapkričio 22 dieną.