Tolimose jūrose piratus baugina ir lietuviai
Žo­dis sam­di­nys – daug kam ke­lia ne­igia­mas aso­cia­ci­jas apie vi­du­ram­žių ka­rei­vas, ne­pai­san­čius gar­bės ir do­ros ir ka­riau­jan­čius tur­tin­go šei­mi­nin­ko ka­rus. Šiuo­lai­ki­nis sam­di­nys, daž­niau va­di­na­mas kon­trak­ti­nin­ku ar net sėk­mės ka­riu, at­lie­ka ne tik ri­zi­kin­gas už­duo­tis, to­li­mo­se jū­ro­se gin­da­mas lai­vus nuo pi­ra­tų, bet ir vyk­do grės­mių ver­ti­ni­mo, lo­gis­ti­kos ir ap­rū­pi­ni­mo ope­ra­ci­jas.

LŽ kal­bin­tas, be­ne įvai­riau­sią kon­trak­ti­nin­kų pa­slau­gų spek­trą Lie­tu­vo­je ir ki­to­se vals­ty­bė­se siū­lan­čios bend­ro­vės „RAE LT“ va­do­vas Ro­ber­tas Jur­ge­lai­tis tei­gė, kad lie­tu­viai – pa­ti­ki­mi pro­fe­sio­na­lai, su­lau­kian­tys ge­rų įver­ti­ni­mų įvai­rio­se ša­ly­se.

Kon­trak­ti­nin­ko dar­bas – ne­pas­to­vus, kaip ir jo tei­kia­mos pa­ja­mos. Ši rin­ka pa­klūs­ta tiems pa­tiems dės­niams, kaip ir bet koks ki­tas vers­las. Ta­čiau kon­trak­ti­nin­ko dar­bas bu­vu­siems ka­riams ir par­ei­gū­nams ga­li bū­ti ne tik pa­ja­mų šal­ti­niu, bet ir sa­vęs rea­li­za­vi­mo bei sėk­min­go ir pra­smin­go pro­fe­sio­na­lių įgū­džių pri­tai­ky­mo sri­ti­mi.

Ang­liš­kai „ne­nu­ma­ty­tų at­ve­jų kon­trak­ti­nin­kais“ (con­tin­gen­cy contractors) va­di­na­mi lie­tu­viai ne­si­kra­to ir sam­di­nių var­do, ta­čiau var­to­ja jį re­tai, dėl vi­suo­me­nė­je gan pa­pli­tu­sio iš da­lies ne­igia­mo šio žo­džio at­spal­vio.

„Net ne­ži­nau, kaip tei­sin­gai tai įvar­dy­ti pa­gal vi­sas li­te­ra­tū­ri­nės kal­bos nor­mas, ta­čiau juk be­veik vi­si esa­me sam­di­niai – pa­si­ra­šo­me su­tar­tis ir mus nu­sam­do at­lik­ti vie­no­kį, ar ki­to­kį dar­bą“, – sa­kė Ro­ber­tas Jur­ge­lai­tis. Be to, tai pri­klau­so nuo kiek­vie­nos ša­lies tra­di­ci­jų ir mąs­ty­se­nos, o Lie­tu­vo­je žo­dis sam­di­nys nė­ra itin mėgs­ta­mas.

Bend­ro­vė „RAE LT“ iš­sis­ki­ria tuo, kad be­ne vie­nin­te­lė Lie­tu­vo­je tei­gia vi­są komp­lek­są pa­slau­gų, su­si­ju­sių su sau­ga, grės­mių ver­ti­ni­mu, lo­gis­ti­ka ir kt. Kal­bant kon­kre­čiai apie sau­gos ope­ra­ci­jas, jų ren­gi­mas pri­klau­so nuo grės­mės ly­gio. Lie­tu­vo­je jis yra že­mas ir čia to­kios aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos, kaip šios bend­ro­vės įdar­bi­na­mų bu­vu­sių ka­riš­kių ir po­li­ci­nin­kų, po­rei­kio nė­ra. To­dėl to­kios ope­ra­ci­jos vyk­do­mos ri­zi­kin­ges­niuo­se pa­sau­lio taš­kuo­se, pa­vyz­džiui, In­di­jos van­de­ny­ne, kur lie­tu­viai vyks­ta sau­go­ti lai­vų nuo pi­ra­tų ant­puo­lių.

Anot Ro­ber­to Jur­ge­lai­čio, Lie­tu­vo­je vyk­dy­tas vie­nas ki­tas pro­jek­tas, su­si­jęs su as­mens ap­sau­ga, ku­riam rei­kė­jo aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos pro­fe­sio­na­lų, ta­čiau to­kie at­ve­jai la­bai re­ti, nes jiems tie­siog nė­ra po­rei­kio. Mū­sų ša­ly­je sau­gos bend­ro­vė dau­giau­siai vyk­do lo­gis­ti­kos pro­jek­tus.

Pa­klaus­tas, ku­ri veik­los kryp­tis do­mi­nuo­ja – sau­ga ar pa­vyz­džiui ka­riuo­me­nės sto­vyk­lų ap­rū­pi­ni­mo pro­jek­tai – bend­ro­vės va­do­vas at­sa­kė, kad kaip ir bet ku­ria­me ki­ta­me vers­le, veik­los po­bū­dis nuo­lat kin­ta, pri­klau­so­mai nuo to, ko­kių pa­slau­gų po­rei­kis tam ti­kru lai­ko­tar­piu yra di­des­nis. Ki­ta ver­tus, Ro­ber­to Jur­ge­lai­čio nuo­mo­ne, lo­gis­ti­nė ir sau­gos sri­tys yra taip glau­džiai per­si­py­nu­sios, kad vie­na be ki­tos pra­ktiš­kai ne­įsi­vaiz­duo­ja­mos.

Gink­las nė­ra bū­ti­na dar­bo priemonė

Pa­sak Ro­ber­to Jur­ge­lai­čio, dau­ge­lis žmo­nių klai­din­gai įsi­vaiz­duo­ja, kad kon­trak­ti­nin­kų už­duo­tys Af­ri­kos ša­ly­se vi­sa­da yra su­si­ju­sios su di­de­le ri­zi­ka ir be gink­lų jo­se ne­ap­siei­si. Lie­tu­vių bend­ro­vės pa­tir­tis ro­do ką ki­tą.

Pa­vyz­džiui, Dži­bu­ty­je 3 kva­li­fi­kuo­ti gink­li­nin­kai iš Lie­tu­vos tei­kė lo­gis­ti­nes pa­slau­gas lai­vų ap­sau­ga už­sii­man­čiai už­sie­nio kom­pa­ni­jai. Pa­ty­rę ka­riš­kiai už­siė­mė vi­sos sar­gy­bi­nių eki­pi­ruo­tės – nuo šal­mo iki šo­vi­nių dė­tu­vės – prie­žiū­ra.

Robertas Jurgelaitis/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Ki­tas, Zim­bab­vė­je vyk­dy­tas, pro­jek­tas bu­vo su­si­jęs su ap­sau­ga, ta­čiau nie­ko bend­ro su gink­lais ir jų pa­nau­do­ji­mu ne­tu­rė­jo. Vie­nos eu­ro­pie­čiams pri­klau­su­sios įmo­nės už­sa­ky­mu lie­tu­viai įvyk­dė grės­mių ana­li­zę ir ver­ti­ni­mą. Eu­ro­pie­čiai, su­ma­nę par­duo­ti pel­nin­gai vei­kian­čią bend­ro­vę su­si­dū­rė su truk­dy­mais tiek iš vals­ty­bės ži­ny­bų, tiek ir iš prieš­iš­kai bend­ro­vės at­žvil­giu nu­si­tei­ku­sių vie­tos gy­ven­to­jų pu­sės. Nu­sam­dy­ti spe­cia­lis­tai įver­ti­no ne tik įmo­nei ir jos tur­tui ky­lan­čias grės­mes ir da­ro­mą ža­lą, bet ir tie­sio­gi­nį pa­vo­jų įmo­nės sa­vi­nin­kams. Pro­fe­sio­na­liai lie­tu­vių at­lik­to dar­bo dė­ka sa­vi­nin­kams pa­vy­ko at­rem­ti iš­šū­kius ir be nuo­sto­lių pa­si­trauk­ti iš Zim­bab­vės rin­kos.

Ope­ra­ci­jo­se už­sie­ny­je dir­ban­tys lie­tu­viai ge­rai už­si­re­ko­men­da­vo. „Nė­ra tai kaž­ko­kie ste­buk­lai, ko mes ne­ga­lė­tu­me pa­da­ry­ti“, – sa­kė bend­ro­vės va­do­vas.

Lie­tu­vius ver­ti­na gerai

Pri­va­čios sau­gos tar­ny­bos vei­kia vi­sa­me pa­sau­ly­je, ati­tin­ka­mai ir šiam dar­bui tin­ka­mų pro­fe­sio­na­lų at­si­ran­da kiek­vie­no­je ša­ly­je. Lie­tu­va – ne iš­im­tis. „RAE LT“ sa­vo ope­ra­ci­joms sam­do dau­giau­siai bu­vu­sius ka­riš­kius ir Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos sis­te­mos par­ei­gū­nus. Šie žmo­nės pa­pras­tai jau yra pa­kan­ka­mai kva­li­fi­kuo­ti at­lik­ti sau­gos funk­ci­jas ir spe­cia­lių mo­ky­mų jiems ne­rei­kia – pa­kan­ka su­si­pa­žin­ti ir pri­si­tai­ky­ti prie kon­kre­čios už­duo­ties ke­lia­mų rei­ka­la­vi­mų ir stan­dar­tų, ku­riuos nu­sta­to tarp­tau­ti­nė jū­ri­nė tei­sė.

Tie­sa, lo­gis­ti­kos pro­jek­tams ga­li­ma sam­dy­ti kur kas pla­tes­nio pro­fe­si­nio pro­fi­lio žmo­nes, ką lie­tu­vių bend­ro­vė ir da­rė, pra­ėju­siais me­tais įgy­ven­din­da­ma 7 pro­jek­tus Lie­tu­vo­je ir Lat­vi­jo­je. Skir­tin­gai nuo sau­gos ope­ra­ci­jų, lo­gis­ti­kos už­duo­tys ne­rei­ka­lau­ja jo­kio spe­cia­laus pa­si­ruo­ši­mo ir stan­dar­tų iš­ma­ny­mo – žmo­nės dir­ba tuos dar­bus, ku­riuos dir­bo ir anks­čiau. O jei žmo­gus tu­ri daug lo­gis­ti­kos dar­bo pa­tir­ties, „jis pats ga­li mums dau­giau pa­tar­ti, nei mes jį iš­mo­ky­ti“, – sa­kė Ro­ber­tas Jur­gė­lai­tis.

Ope­ra­ci­jo­se už­sie­ny­je dir­ban­tys lie­tu­viai ge­rai už­si­re­ko­men­da­vo. „Nė­ra tai kaž­ko­kie ste­buk­lai, ko mes ne­ga­lė­tu­me pa­da­ry­ti“, – sa­kė bend­ro­vės va­do­vas.

Kol kas lie­tu­viai ne­ga­li pa­si­gir­ti iš­skir­ti­nio po­bū­džio ope­ra­ci­jų vyk­dy­mų, ta­čiau Ro­ber­to Jur­ge­lai­čio tei­gi­mu, vi­si iki šiol ap­tar­nau­ti už­sa­ko­vai lie­tu­vių dar­bą įver­ti­no tik tei­gia­mai. Tai sa­vai­me ro­do, kad lie­tu­vių kva­li­fi­ka­ci­ja ir pro­fe­sio­na­lu­mas ati­tin­ka vi­sus tarp­tau­ti­nius ko­ky­bės stan­dar­tus.

Tau­pu­mas ir rizika

Sau­gos ope­ra­ci­joms nu­sam­do­mi lie­tu­viai pro­fe­sio­na­lai iš­šū­kių ran­da to­li­muo­se re­gio­nuo­se – In­di­jos van­de­ny­ne, kur maž­daug du treč­da­lius vi­so plo­to su­da­ro pa­di­din­tos ri­zi­kos zo­nos. Pa­ty­ru­sių ka­riš­kių ir po­li­ci­jos par­ei­gū­nų rei­kia lai­vuo­se, kur­suo­jan­čiuo­se ne tik ne­to­li So­ma­lio kran­tų, bet ir pa­vyz­džiui prie Mal­dy­vų ir Sei­še­lių, kur prieš pus­me­tį nuo pi­ra­tų te­ko sau­go­ti žve­jy­bi­nius lai­vus.

Be­je, gink­luo­ta ap­sau­ga – ne vie­nin­te­lė prie­mo­nė, ku­rios lai­vų sa­vi­nin­kai im­asi, no­rė­da­mi ap­si­sau­go­ti nuo pi­ra­tų. Pa­sta­rai­siais me­tais kri­tus naf­tos kai­noms, lai­vų sa­vi­nin­kai nu­spren­dė, kad ga­li­ma tie­siog apip­lauk­ti pa­vo­jin­ges­nius ra­jo­nus, nes kaš­tai už ku­rą bus ma­žes­ni, nei už ap­sau­gą. Pa­sak Ro­ber­to Jur­ge­lai­čio, kai lai­vų sa­vi­nin­kai de­da ant svars­tyk­lių il­ges­nį marš­ru­tą ir grės­mės ti­ki­my­bę (ne­gi­nant lai­vo), il­ges­nis marš­ru­tas daž­niau­siai nu­sve­ria jų pa­si­rin­ki­mą.

Di­des­nė ri­zi­ka – di­des­nė alga

Kon­trak­ti­nin­kui at­ly­gi­ni­mas ne ma­žiau svar­bus, nei bet ku­riam dir­ban­čiam žmo­gui. Sau­gos vers­le, kaip ir bet ku­ria­me ki­ta­me, at­ly­gi­ni­mo dy­dį dik­tuo­ja rin­ka. Kuo ma­žes­nis grės­mių ly­gis – tuo ma­žes­nis ir lai­vą nuo pi­ra­tų sau­gan­čio sar­gy­bi­nio at­ly­gi­ni­mas.

Šiuo me­tu „RAE LT“ In­di­jos van­de­ny­ne ne­tu­ri nei vie­no žmo­gaus, nes at­ly­gi­ni­mai yra ge­ro­kai per ma­ži ir ne­ati­tin­ka nei lie­tu­vių kva­li­fi­ka­ci­jos, nei po­rei­kių. Vie­to­je jų lai­vy­bą sau­go Ukrai­nos ir In­di­jos pi­lie­čiai, su­tin­kan­tys im­tis to­kio dar­bo už kuk­lų 450–500 JAV do­le­rių per mė­ne­sį at­ly­gį. Ki­ta ver­tus, žmo­nės kar­tais su­tin­ka dirb­ti šį dar­bą už ma­žes­nį at­ly­gį ir dėl to, kad esant že­mam ri­zi­kos ly­giui, dar­bas tam­pa pa­na­šus į at­os­to­gas – sar­gy­bi­niai tie­siog pa­kan­ka­mai kom­for­tiš­kai gy­ve­na lai­ve ir jiems veik ne­ten­ka im­tis tie­sio­gi­nių par­ei­gų.

Su­ma­žė­jus grės­mių, lai­vų sa­vi­nin­kai ži­no­ma ne­lin­kę mo­kė­ti di­de­lių at­ly­gi­ni­mų ir ne­ieš­ko aukš­to ly­gio pro­fe­sio­na­lų, o tai reiš­kia, kad pa­tys ima la­biau ri­zi­kuo­ti. Pa­vyz­džiui, al­goms ne­reik­liais sam­di­niais juos gun­dan­čioss In­di­jos sam­di­nių kom­pa­ni­jos su­ren­ka ga­na abe­jo­ti­nos kva­li­fi­ka­ci­jos ko­man­das.

Nors do­ku­men­tai for­ma­liai bū­na su­tvar­ky­ti tin­ka­mai, kar­tais ir jie ke­lia pa­grįs­tų abe­jo­nių. Pa­vyz­džiui, be­veik vi­si in­dų kom­pa­ni­jų su­rink­ti sar­gy­bi­niai „ant po­pie­riaus“ yra bu­vę spe­cia­lio­sios pa­skir­ties pa­jė­gų ka­riai ir vi­si kaž­ko­dėl tu­rin­tys 22 me­tų pa­tir­tį. Vė­liau, taip pat mįs­lin­gai, dau­gu­ma sam­do­mų in­dų kaip vie­nas dek­la­ra­vo 19 me­tų tar­ny­bos sta­žą. O ne­re­tai pa­si­ro­dy­da­vo, kad šie „ko­man­do­sai ve­te­ra­nai“ ne­la­bai ži­no, už ku­rio ga­lo gink­lą grieb­ti.

Tai su­kė­lė pa­grįs­tų įta­ri­mų ne tik lie­tu­viams, bet ir ki­tų ša­lių bend­ro­vėms, ku­rios nors ir ne­at­si­sa­ko in­dų pa­slau­gų, bet ko­man­dų va­dais dėl vi­so pik­to nu­sam­do abe­jo­nių ne­ke­lian­čius pro­fe­sio­na­lus eu­ro­pie­čius.

Be­veik vi­si in­dų kom­pa­ni­jų su­rink­ti sar­gy­bi­niai „ant po­pie­riaus“ yra bu­vę spe­cia­lio­sios pa­skir­ties pa­jė­gų ka­riai ir vi­si kaž­ko­dėl tu­rin­tys 22 me­tų pa­tir­tį. Ne­re­tai pa­si­ro­dy­da­vo, kad šie „ko­man­do­sai ve­te­ra­nai“ ne­la­bai ži­no, už ku­rio ga­lo gink­lą grieb­ti.

Aps­kri­tai, kon­trak­ti­nin­kų at­ly­gi­ni­mai pri­klau­so nuo kon­kre­čios ope­ra­ci­jos ir pa­sak Ro­ber­to Jur­ge­lai­čio, ne­re­tai nu­tin­ka taip, kad lo­gis­ti­nė­se ope­ra­ci­jo­se da­ly­vau­jan­tys spe­cia­lis­tai už­dir­ba dau­giau, nei vyk­dy­da­mi sau­gos už­duo­tis. Taip yra to­dėl, kad daž­nai lo­gis­ti­kos ope­ra­ci­jos – tai di­de­lio mas­to pro­jek­tai, ku­riuos įgy­ven­din­ti rei­kia per la­bai trum­pą lai­ką. Dar­bas la­bai in­ten­sy­vus, ko­ky­bės rei­ka­la­vi­mai aukš­ti ir ko­ky­biš­kai jį at­lie­kan­tys pro­fe­sio­na­lai gau­na ati­tin­ka­mą at­ly­gi­ni­mą.

Kva­li­fi­kuo­tų pro­fe­sio­na­lų po­rei­kis stai­giai iš­au­ga, kuo­met tam ti­kra­me re­gio­ne per mė­ne­sį už­puo­la­mas vie­nas ar ke­li lai­vai. Užg­ro­bę lai­vą pi­ra­tai par­ei­ka­lau­ja nuo ke­lių iki ke­lio­li­kos mi­li­jo­nų do­le­rių iš­pir­kos ir lai­vy­bos bend­ro­vės „pri­si­me­na“, kad bran­ges­nė sau­gos ko­man­da vis­gi at­siei­na ne taip bran­giai, kaip „at­sis­kai­ty­mas“ su pi­ra­tais. Tuo­met kon­trak­ti­nin­kų ko­man­dos va­do at­ly­gis pa­sie­kia 7 tūks­tan­čius, o ko­man­dos na­rių – apie 5 tūks­tan­čius eu­rų. „Blo­gais lai­kais“ kei­čia­si ir ko­man­dų su­dė­tis – ne­be­lie­ka in­dų, sam­do­mi eu­ro­pie­čiai.

Vie­nas svar­biau­sių lie­tu­vių bend­ro­vės pri­nci­pų – teik­ti sam­do­miems žmo­nėms vi­sas tarp­tau­ti­niu mas­tu stan­dar­ti­zuo­tas ga­ran­ti­jas. Kon­trak­ti­nin­kai apd­rau­džia­mi di­de­lė­mis su­mo­mis, o drau­di­mas api­ma įvai­riau­sius at­ve­jus, nuo mir­ties ir su­nkių su­žei­di­mų iki nu­skel­to dan­ties. Drau­di­mo su­mos va­ri­juo­ja nuo 250 tūks­tan­čių iki mi­li­jo­no eu­rų.

Ka­rių brolystė

At­sar­gos ka­riš­kiai Lie­tu­vo­je ne­ga­li pa­si­gir­ti itin di­de­lė­mis pa­ja­mo­mis. Be to, kaip pa­žy­mi Ro­ber­tas Jur­ge­lai­tis, vei­kia ne tik ma­te­ria­li­nis, bet ir psi­cho­lo­gi­nis fak­to­rius. 20 me­tus ka­riuo­me­nė­je iš­tar­na­vęs žmo­gus, po iš­ėji­mo į at­sar­gą, pa­ten­ka į vi­sai ki­to­kį gy­ve­ni­mą. Pri­si­tai­ky­ti, su­si­ras­ti dar­bą ga­li bū­ti ga­na su­dė­tin­ga. To­kio­je si­tua­ci­jo­je sau­gos kon­trak­ti­nin­ko ar­ba lo­gis­to dar­bas ga­li tap­ti ta sri­ti­mi, ku­rio­je žmo­gus ga­li ne tik už­si­ti­krin­ti pa­do­rias pa­ja­mas, bet ir rea­li­zuo­ti sa­ve, pa­si­nau­do­da­mas tar­ny­bos pa­tir­ti­mi.

Pa­sak Ro­ber­to Jur­ge­lai­čio, žmo­nės, ku­rie į ka­riuo­me­nę iš ci­vi­lio gy­ve­ni­mo at­ėjo bran­daus am­žiaus ir tar­na­vo tik ke­lis me­tus, po tar­ny­bos vi­siš­kai na­tū­ra­liai su­grįž­da­vo prie veik­los, ku­ria ver­tė­si ir iki tar­ny­bos. Tuo tar­pu tie, kas 1991 – 2011 me­tais tar­na­vo ka­riuo­me­nė­je ir tai bu­vo vie­nin­te­lė veik­la jų gy­ve­ni­me, ne­re­tai pa­si­jun­ta lyg iš van­dens iš­mes­ta žu­vis. „Kol esi ak­ty­vio­je tar­ny­bo­je, iš­ėji­mo į at­sar­gą die­na ir to­li­mes­nis gy­ve­ni­mas at­ro­do la­bai to­li­mi“, – sa­kė Ro­ber­tas Jur­ge­lai­tis.

Anot pa­šne­ko­vo, jau prieš ku­rį lai­ką bu­vo mė­gi­na­ma kur­ti at­sar­gos ka­rių aso­cia­ci­jas, ta­čiau jos daž­niau­siai bū­da­vo la­bai ne­di­de­lės ir ne­efek­ty­vios. Jau tris me­tus vei­kian­ti Na­cio­na­li­nė ka­rių ir ve­te­ra­nų aso­cia­ci­ja sie­kia su­vie­ny­ti ka­rius ir at­liep­ti vi­są jų po­rei­kių spek­trą. „Ka­rį at­sar­gai rei­kia pra­dė­ti ruo­šti 3 – 4 me­tus prieš pen­si­ją, nes jai at­ėjus bū­na per vė­lu gal­vo­ti, kuo už­siim­ti to­liau“, – sa­kė bend­ro­vės va­do­vas.

Rei­kia pa­si­ruoš­ti ir at­lik­ti „na­mų dar­bus“. To­dėl aso­cia­ci­ja ski­ria di­de­lį dė­me­sį at­sar­gos ka­rių so­cia­li­nei in­teg­ra­ci­jai ir ger­bū­viui, at­lie­ka sa­vo­tiš­kos pro­fe­si­nės są­jun­gos vaid­me­nį bai­gu­siems tar­ny­bą, nes ka­riuo­me­nė­je ji ne­ga­li­ma. Ne ma­žiau svar­būs ir psi­cho­lo­gi­nis kom­for­tas ir sa­vi­tar­pio pa­lai­ky­mas. Pa­sak Ro­ber­to Jur­ge­lai­čio, at­siž­vel­giant į šiuos fak­to­rius, vi­siš­kai na­tū­ra­lu ir tai, kad su aso­cia­ci­ja la­bai glau­džius ry­šius pa­lai­ko ir kon­trak­ti­nin­kų dar­bą siū­lan­ti bend­ro­vė, pa­ti leng­vai ran­dan­ti pa­ti­ki­mų ir kva­li­fi­kuo­tų dar­buo­to­jų, o mai­nais siū­lan­ti ka­rių ge­bė­ji­mų ver­tą dar­bą ir už­dar­bį.